Vanduo
by HelluvaGirl
Senčos puodelio dugnas primena žolių priaugusį ežerą, kurio dugne nėra akmenų, pėdos maloniai smenga į šviesų smėlį, o vandens kvapas asocijuojasi su maloniais, bet nepažįstamais, todėl šiokią tokią baimę keliančiais dalykais.
Vaikystėje labiau už viską mėgau taškytis vandenyje. Labiausiai patikdavo jūra: kur kas “gyvesnė” už ežerus, traukianti gilyn į save, kai susigrąžina bangas. Nepasiduodant ir tvirtai įsispyrus į krantą pėdas vis labiau užneša smėlis; atrodo, arba pasiduosi ir nuplauksi ten, kur nieko nebesimato, arba liksi styroti smėlyje kaip koks medinis stulpas, kurio paskirtį visi seniai užmiršo.
Man sakė, jog Vanduo – tai emocinis pradas. Žemė – materija, Oras – mentalas, o ką reiškia Ugnis pasakyti pamiršo, tai iki šiol ir nežinau. Bet Vanduo yra emocijos.
Smagi paralelė: rodos, visada leidausi valdoma jausmų, nors nieko apie juos negalėčiau pasakyti. Neturiu žodžių jiems pavadinti ir įgūdžio suvaldyti.
Kartais pati nusigąstu, kad ne save išreiškiu emocijomis, o pati tampu jų įrankiu ir išraiškos priemone. Gal todėl, kad niekad nemokėjau plaukti, jei jau apie tai prašnekom?
pasiilgau ezero… vaziuosiu prie ezero, kai grisiu… per mazai apie ezera parasei… dar apie ezera, plyz.
Ugnis degina… Net ir šaltoji. Jau nekalbant apie emocijas…