Kaip jie siekia ir paskui laikosi įsikibę kits kito. Kokie yra nuspėjami.

Stebiu, kaip jie sensta. Glemba. Lėtėja. Ar jie ką nors įgyja mainais? Ar išnaudoja išmintį, patirtį?

Sunkiausia įsivaizduoti senus žmones, kai jie mylisi. Ar juos trikdo kretančios masyvios raukšlės?

Kartais veiduose imu matyti jų mamas. Ypač vyrų.

Kartais imu tiesiog neapkęsti jų visų. Bjaurėtis ir sukti akis į grindinį, lyg jie būtų kalti, kad mane išvargina tas nesustabdomas vidinis įsivaizduotų fragmentų dėliojimas.

Ir vis dėlto noriu, kad mano darbas būtų stebėti žmones. Mintyse be pertrūkio įsivaizduoti kiekvieno jų istoriją, kurti – o gal nujausti? – jų gyvenimus. Labiausiai noriu niekada iki galo prie jų neprisiliesti.

Nebuvo septinto žmogaus, kuriam gal tik vienam norėčiau kažką pasakyti. Tiesa, jei reiktų, nepasakyčiau nieko – taip jau nutinka. Todėl jo šiandien ir nebuvo.

Čia aš išsitraukiu ilgą samurajaus kardą.

Nubusti vieną rytą nauji.

Švarūs.

Be įrašų.

Patirčių.

Įbrėžimų.

Yra žmonių, kurie labiau už viską norėtų nebebūti savimi ir pradėti kolekcionuoti tik teisingas/naudingas/teigiamas patirtis.

Jie norėtų būti švariais popieriaus lapais, neištapyto šilko skiautėmis. Be praeities.

Kai kas nors jiems sako, jog pamiršti neįmanoma, netgi negalima, būna liūdna. Tai, ką susirenki, turi nešti.

Ir nėra jokių sunkvežimių sugedusiais stabdžiais.

Nėra jokių rytų baltose palatose.

Nėra jokios amnezijos.

Žmonės nuo savęs nepasveiksta. Taip teko girdėt.