Tyla… Netgi pradedu girdėti savo pačios mintis. Norėčiau parašyti apie naujus drabužius, ką tik atrastą svajonių butiką, bet nėra energijos.

Nors miškas dar žalias, lauke kvepia žiema. Ne žinau, bet įsivaizduoju – lauke nebuvau kelias dienas (Pijai per lietų nelabai gerai), o pastaroji kelionė į viešojo maitinimo įstaigą baigėsi 1,5 valandos važinėjimu po vakarinį Vilnių su klykiančiu vaiku – ji niekaip nenorėjo užmigti, tad teko grįžti namo ir nusitraukti bergždžiai apsitemptus džinsus.

Jaučiuosi vieniša. Sumažėjo pieno, man atrodo. Ir tos tylos taip mažai, kaip maisto, kurį dar galiu valgyti. Kaip laiko jam pasiruošti.

Užvakar supratau, kad dar nesakiau Pijai “aš Tave myliu”. Tai vakar jau pasakiau. Ji atpylė man ant peties atsakydama.

Viskas bus gerai. Viskas bus.

Būti su savimi, kalbėti sau, atsiprašyti žmonių, kurių nebėra, kuriuos tik aš su savimi nešiojuos prisiminimų dėžutėse, atleisti sau ir nematyti pabaigos. Kažkada iš religingos mergaitės apsigreidinau į tą, kuriai “nebereikia pastato, nes jos viduje gyvena Dievas”, taigi ir išrišimas, brangioji, nebe trys sveikamarijos.

Tai lėtumas. Be užsimiršimo, panacėjų, žaislų, svaiginimosi, su klaikia bejėgyste: jei nori Rojaus – lauksi. Ir galvosi. Ir pergalvosi. Ir kalbėsies su jais visais. Ir šokinėsi naktimis iš košmarų, o kartais atsibusi garsiai kvatodama. Vėl imsiesi savo aptrupėjusio skeptro ir mėginsi daryti, ką gali, ką visada gali, nes tai priklauso tik nuo tavęs. Ir žliumbsi suprasdama, kad taip tik ilgini laukimą. Ir taip bus iki pabaigos, nes per daug išbarstei, kad surinktum per vieną gyvenimą.

Tai kam priešintis. Dievas ne pagal jėgas išbandymų nesiunčia. Be to, laukiant galima peržiūrėti labai daug filmų.

Dabar, kai nebegyvenu koncentracijos stovykloje, aš nebeturiu taisyklių. Nemoku gyventi taikoje.

Nežinau, kas aš. Apgraibomis ieškau savo ribų (neišvengiamai pasitaiko užčiuopti ir artimo ribas), kraštutinumais matuoju savo perimetrą ir nerandu karo, ir nebežinau, kaip išlikti.

Buvo malonu klysti, kai maniau, jog žinau.

Man reikia kokio nors vaidmens: ant jo statyčiau savo tapatumą. Nebepakeliu jausmo, kad esu didelis kosmosas – tai, kas buvo iki pasaulio pabaigos, baigėsi kartu su ja, o dabar – ta tyla, tie amžiai…

Mano žvilgsnis niekur nepasikeičia, o liūdesys niekada neišdžiūna kaip koks vienišas besiplaikstantis skuduras, tvirtai prisegtas prie atsitiktinės žvaigždės apgaulingai tykiame kosmose.

Aš nebeturiu svajonių šalies. Svajonių šalis yra lūkestis staiga išvysti pasaulį kitu žvilgsniu, nustebti, pajusti palengvėjimą, tapti kitu – kitokiu.

Nepadės. Nebeieškau namų, nes tai – ne pastatai, ne vietos ir ne šalys – tai žmonės, iki kurių aš vis mažiau turiu vilties prisikasti. Išsiskyrėm dėl seniai įvykdytų nusikaltimų, kurių sunkiausias, spėju, neryžtingumas.

Paskui likau viena. Pirmą kartą ir neužbraukiamai skaudžiai. Ligoninė buvo veik tuščia iki neįmanomybės ilgais vasaros vakarais, kai už lango – dabar suprantu, kad man tik taip atrodė – tęsėsi judėjimas, klegesys, veiksmas, o aš buvau užkonservuota savo palatoje praviromis durimis su karštu oru pripildyta tuštuma.

Prašydavau, beveik melsdavau, kad Dalia ateitų kasdien. Kai ji būdavo šalia, aš užmigdavau. Tada ji sakydavo, kad nėra, kas veikti ir, jei aš mieganti, tai ji geriau eis namo. Ir išeidavo.

Nesupratau, kad susidūriau su Vienatve. Niekada taip ryškiai jos nejaučiu, kaip vasarą.

Ką tik prisiminiau vieną mirtį, dėl kurios labai graudžiai verkiau. Man buvo trylika metų. Aš visada labai norėjau žiurkėno, bet Dalia paniškai bijo graužikų ir neleido, bet kai atėjo mano gimtadienis, Edmundas ją kažkaip įkalbėjo. Tai va, ta pelė buvo balta su rudomis ausytėmis ir labai pikta. Niekada neėmiau jos ant rankų – nemėgstu, kai jas subraižo. Žiurkiukas pagyveno pusmetį (tai netiesa, žymiai trumpiau, mano laiko matavimas yra visiškai subjektyvus), tada kažkuo susirgo ir pasimirė.

Žinoma, buvo vasara, tėvai svečiuose, o aš namie viena. Tupėjau balkone ir žiūrėjai, kaip mano meilė kvėpuodama trūkčioja. Paskui aš jį palikau. Vaikščiojau po kiemą ir žliumbiau atsakančiai, susigrūdusi abi rankas į Levis’ų kišenes – džinsai buvo aptempti ir žiauriai skaudėjo krumplius. Klaikiai gedėjau. Man tikrai skaudėjo širdį, pirmą kartą susidūrus su Pabaiga, ir dar labai skaudėjo rankas.

Šiltais vasaros vakarais, tokiais be vėjo, raustelėjusiais nuo lūžtančių spindulių, turiu susiimti. Tada atrodo, kad visi staiga kažkur išvažiavo ir mano būtį iškrypėliškai apglėbia gaudžianti tyla. Jei visą kitą laiką myliu Vienatvę, tais vakarais aš jos prisibijau.

Tave pažinojo auksiniais
Laikais, Belle de Jour.
Gerai, kad nieks nesuprato,
Kaip kūrei spektaklį. Kuždėdavos
Partery: „Kas ji tokia?
Ir mes tik dabar ją atradom?!“
Nebuvo leista žinoti:
Už Karalienės dekoro,
Už šarmo ir šventės
Ten niekad nebuvo Tavęs.
Nei scenoj, nei partery.
Tarsi nematomas sufleris
Jiems virš galvų, balkone,
Guldei į spalvotus vystyklus
Žodžius savo, juokus ir pozas.
Be meilės ir be azarto. Žiūrovė,
Niekada neišėjus namo.