Matyt, kraustomės į centrą. Po trijų metų senamiestyje pamiškė atrodė tikra svajonė ir puiki idėja, bet po metų izoliacijos su mažai bendravimo ir logistiniais sunkumais, kai atsirado vienas vaikas ir tik viena mašina, nutarėme grįžti arčiau judesio. Bent jau į parduotuvę galėsiu su vežimu išeiti laiko praleist O ir su žmonėmis paprasčiau susitikinėti. Kyla minčių apie emigraciją, bet jomis veikiau žaidžiame. Kas ten žino. Žodžiu, kol kas čekinu, kur čia kokių laisvesnių butų būtų

Apie emigraciją: nusipirkau A. Užkalnio knygą. Skaitydama jo straipsnius interneto portale laikiau jį visišku prasčioku ir kietakakčiu, bet paskaičius vieną intervą, kuriame ir pristatinėjo savo leidinuką, mano nuomonė apie šį pilietį radikaliai pasikeitė. Žodžiu, skaitau “Angliją: apie tuos žmones ir jų šalį” ir žvengiu. Nieko rimto nesitikėkite, bet šiaip tikrai smagus skaitaliukas apie tai, ko nerasite kelionių vadovuose, jeigu domina gyvenimas šioje šalyje. Šoping-tripui ir pasivaikščiojimams drąsiai pakaks ir kelionių vadovo

Pijai jau 5,5 mėnesio. Ji dar nežino, kaip daro šuniukas, kaip daro katytė, bet jau moka parodyti, kaip daro Angelina Jolie: papučia ir atstato lūpas. Atėjo laikas, kai su ja labiau smagu negu sunku. Kažkada Aurora pasakojo, kokia palaima ją apima maitinant vaiką – tada negalėjau pasigirti panašiais jausmais, mat Pija buvo neseniai gimusi ir aš jaučiausi lyg ką tik atvykusi į užsienio šalį, kur stengdamasi nepasiklysti pakeliui į metro nepastebiu puikios architektūros. Praėjus keliems mėnesiams meilė vaikui primena kritimą į minkštus debesis, kur neegzistuoja jokios įtampos, yra saugu ir kažkaip… lengva

Einu laukt pavasario. Bububu.