Dabar, kai nebegyvenu koncentracijos stovykloje, aš nebeturiu taisyklių. Nemoku gyventi taikoje.

Nežinau, kas aš. Apgraibomis ieškau savo ribų (neišvengiamai pasitaiko užčiuopti ir artimo ribas), kraštutinumais matuoju savo perimetrą ir nerandu karo, ir nebežinau, kaip išlikti.

Buvo malonu klysti, kai maniau, jog žinau.

Man reikia kokio nors vaidmens: ant jo statyčiau savo tapatumą. Nebepakeliu jausmo, kad esu didelis kosmosas – tai, kas buvo iki pasaulio pabaigos, baigėsi kartu su ja, o dabar – ta tyla, tie amžiai…