HelluvaGirl

Viskas kartais užgimsta, baigias, jos vienos – Neprasidėjusios niekaip, be pabaigos – Irstosi matinės tuštumos tarpekliuose: Vienoj pusėj nepasiskolinami takai, Kitoje – neapkabintos naktys Nurimusiose paklodėse, išmušant paryčius. Dar jos nueina – dažniausiai tą valandą, Kai plačiausiai atmerkiamos akys – Į žemėlapiuos nežymimą vietą. Ten lipa ant didelio kalno iš stiklo – Kaip tik tą [...]