Mano Mylimas Jis rytais leidžia man pamiegoti ir iškeliauja su Pija į turgų, po šventyklas arba fotografuoja gatvėse. Siūlau pažiūrėti:

Kažkas maškėje užveisė sodnelį:

Ženklas kavinėje:

Prie vienuolių moterims negalima liestis. Jiems būna pažymėtos vietos keltuose, kitose viešose vietose.

Čia su Pija Eagle House svečių namų kieme – pirmieji svečių namai, kuriuose apsistojome atsibaladoję iš Koh Phangan. Kambarys buvo baisiausias, kokiame teko gyventi, bet buvau tokia pavargusi, kad nelabai dėl to tesusijaudinau.

O čia turgelis. Moteris pardavinėja duriano vaisių. Kelionių vadovas rašo: smells like hell, tastes like heaven. Paragavusi liudiju: smells like hell, tastes like shit. Mano Mylimas Jis dar ir ant puodo atsakančiai pasėdėjo, nes bandė suvalgyti daugiau, tikėdamas, jog gal kaip nors ilgainiui skonis pagerės… Prapjautas durianas pardavinėjamas tik apvyniotas polietilenu, o autobusuose jį valgyti draudžiama. Aš žinau kodėl!

Laimė, be duriano čia pilna visokių gerų vaisių – juos apsimoka pirkti turguje. Net su Tops kortele prekybcentryje išeina žymiai brangiau.

Po praėjusios kelionės į Tailandą Jaunystės Draugas nusivylęs parašė: “Jūs padarėte kelis šimtus šventyklų nuotraukų ir nenufotografavote nė vienos prostitutės!” Atleisk, mes ir vėl Tave nuliūdinsim:

Ar šis ponas gyvas, ar vaškinis, taip ir lieka paslaptis:

Į budistų šventyklas negalima eiti su batais, vilkint trumpus šortus, atviras sukneles. Ten melstis pridera neatsukus kojų link Budos atvaizdų. Tiesa, Pija ir šventyklą sugebėjo paversti raudonojo kilimo sambrūzdžiu:

Foto: Augusto Gutauto, mano.