Būti su savimi, kalbėti sau, atsiprašyti žmonių, kurių nebėra, kuriuos tik aš su savimi nešiojuos prisiminimų dėžutėse, atleisti sau ir nematyti pabaigos. Kažkada iš religingos mergaitės apsigreidinau į tą, kuriai “nebereikia pastato, nes jos viduje gyvena Dievas”, taigi ir išrišimas, brangioji, nebe trys sveikamarijos.

Tai lėtumas. Be užsimiršimo, panacėjų, žaislų, svaiginimosi, su klaikia bejėgyste: jei nori Rojaus – lauksi. Ir galvosi. Ir pergalvosi. Ir kalbėsies su jais visais. Ir šokinėsi naktimis iš košmarų, o kartais atsibusi garsiai kvatodama. Vėl imsiesi savo aptrupėjusio skeptro ir mėginsi daryti, ką gali, ką visada gali, nes tai priklauso tik nuo tavęs. Ir žliumbsi suprasdama, kad taip tik ilgini laukimą. Ir taip bus iki pabaigos, nes per daug išbarstei, kad surinktum per vieną gyvenimą.

Tai kam priešintis. Dievas ne pagal jėgas išbandymų nesiunčia. Be to, laukiant galima peržiūrėti labai daug filmų.