Tu sensti, pasakė jis. Matau tavo raukšles. Tu sensti gražiai; žinau, kad tavo raukšlės užsidirbtos. Tu būsi graži sena, pasakė jis.

Aš neišsigandau.

Foto: Augustas Gutautas.

Staiga nuo tų įspėjamųjų signalų nusidriekia asociacija apie tai, kaip gailėsiuosi dabartinio laiko švaistymo ir baimės surizikuoti. Db suprantu, kodėl tėvai kartais būna tokie neurotiški – jie ne iš principo prieštarauja dėl mūsų elgesio, bet pavydi laiko atlikti tai, ko patys neišdrįso, tik niekada neprisipažintų. Aš prisipažįstu jau dabar, kad pavydėsiu savo dukrai, kai ji nusifotografuos nuoga ir kur kas menkiau cenzūruos save, o sūnus rašys knygas ir galbūt nesipainios minčių raizgalynuose, kuriuose taip lengva įkliūti it tramdomuosiuose marškiniuose.

Lygiai prieš metus rašiau liūdną tekstą apie savo baimę, tačiau dabar jaučiu, kad niekas nepasikeitė, o pirmas impulsas – kaltinti vargšą rudenį.

http://www.new.facebook.com/note.php?note_id=4737097890

Argi ne klaiku gedėti savo paties gyvenimo, jam dar neįsibėgėjus? Reguliariai verkiu dėl to, kad gali mirti mano močiutė, bet priežastys nevažiuoti į tą miestą nusveria.

Šiandien aš girdžiu, kaip įsitempę braška mano tramdomieji. Kaip jie braška visą gyvenimą ir laukia, kada aš išgirsiu.

Kartą man Buvęs Vyras pasakė: “Su savo močiute kalbi taip, lyg kalbėtum su savo vaiku. Tu būsi gera motina”.

Iškart supratau, kad ji pasikeitusi. Tokia išsiblaškiusi intonacija, nesusijusios mintys… Taip, ji vis dar moka laidyti bajerius, žiūrėdama TV (šįsyk Putiną su Sarkozy išvadino kvailu lenku ir amerikonu), vis dar juokiasi iš kitų ir savęs, bet kitaip. Atrodo, kad ji atitrūko, pradėjo kažkokią kelionę, į kurią manęs nepasiims.

“Ar tu jauti, kaip atšalo mano kojos?”

Tas klausimas suvarė į galugerklį visą ilgesį MŪSŲ laikams, kuriuos ji vienu ypu surinko it garuojantį rūką į kolbą su etikete “Buvo”. Kažkuria prasme ji jau nebe su manimi. Bet tokios taisyklės.

Niekada nepamiršiu, kaip rytais kvepėdavo jos rankos. Kokia ji buvo drąsi keisti ir keistis, ir mane gelbėti, nes pasirodydavo tada ir ten, kur mano blyški nevaikiška tikrovė (vėliau su ryškiai raudonu atspalviu) bukino ne-kompromisais.

Iki šiol atsispindėjau jos veide, akyse, dainavime – tikriausiai toks būna ne iškalbamas, ne suformuojamas, bet ESANTIS ryšys tarp vaiko ir mamos. Taip buvo nuo pat mano pradžios. Aš prisimenu.

Šiandien likau viena.

“Jaučiu”, atsakiau.