Egzistenciniai baubai po pusryčių
Visąlaik dainuoju. Be liūdesio, bet ir be garso. Mano vaikas auga. O aš mažėju.
Visąlaik dainuoju. Be liūdesio, bet ir be garso. Mano vaikas auga. O aš mažėju.
Anksčiau galvojau, kad visi išbarstyti gyvenimai sueitų į krūvą, jei dar kartą grįžčiau prie kiekvieno žmogaus ir dar kartą kiekvieną paliesčiau nauja savimi, atsakyčiau į neužduotus klausimus, atsiprašyčiau ir atleisčiau, bet mintis nuo pat pradžių buvo visai kita…