Čia irgi gausybė maitinimo įstaigėlių – užeigėlių. Porą sykių lankėmės pas tokį kiną – na, man atrodo, kad jis kinas, nors ir sunku pasakyti Skaniai valgydina.

Pastarąjį kartą užsukome čia iš turgelio, prisipirkę vaisių – kad jūs žinotumėte, kokie skanūs yra tikri bananai… Ir arbūzai! Daug ko netoleruojanti Pija nuo gimimo nebuvo alergiška bananams, tad Lietuvoje jų nemažai sudorojau – tiek, kad ėmiau skirti chemikalų skonius: vieni saldesni, kiti labiau primena kvepalus… Čia supranti, jog tikrų bananų nesi valgęs. Ach.

Pas tą kiną vis pamaitinu Piją. Šiaip truputį kompleksavai čia atvykusi, nes vietiniai turi gan griežtą požiūrį į apnuogintą kūną, kad ir kokios to apsinuoginimo priežastys, o kadangi svečiuose elgiamasi pagal šeimininkų taisykles, iš pradžių šiek tiek sukau galvą, kaip čia delikačiau prasisukti. Aišku, kai vaikas susloguoja, perkaista saulėje, verkia ir muistosi, sėdi ant bordiūro ir maitini. (Pija čia buvo pirmąkart apsirgusi – sloga ir temperatūra sukilo, bet po dienos ir vaistuko pasveiko. Ačiū D.)

Tailande susidūrėme ir su kita problemėle – jie neturi tyrelių kūdikiams. Iki 3-4 mėnesių maitina kūdikius pienu arba mišinukais, paskui pradeda duoti tų mažučių bananų, o netrukus ir viso kito jiems įprasto maisto – taip sakė padavėja pas Drakoną. Tyrelėms jie arba neuždirba, arba jos nėra įprastos, todėl jų aptikau tik vienoje nedidelėje maisto krautuvėlėje. Visas keturias ir paėmiau… O čia tėvas – maitintojas

Dar noriu pasiguosti dėl to nuogo kūno: kaip man trūksta nudistų paplūdimių čia! Jau apie topless nėra nei kalbos – nepadoru… O aš taip nemiliu baltų ornamentų ant įdegusio kūno. Ech. Ir šiaip visi tie padorumo reikalai kelia įtampą: ar su maudymosi kostiumėliu į restorano barą atiduoti rankšluosčių nuo baseino galiu eiti su maudymosi kostiumėliu, ar jau reikėjo prisidengti? Dažnai jaučiuosi kaip dramblys porceliano parduotuvėje – ką dar padariau ne taip, kaip dera? Ar jau padariau?

Pija kaip visuomet susilaukia daug dėmesio. Dabar nuėjus kur nors vakarieniauti, jeigu ji nemiega vežimėlyje, padavėjos (taip pat ir vyrukai) pasiima ją ir nusineša kur nors “daryti ekskursijos” – suprask, leidžia ramiai pavalgyti. Smagu

Dar smagiau, kad ji jau ima reaguoti į vaikus – stebi juos, juokiasi kalbinama. Matyt, bus sociali mergina

Ryt vėl važiuosime į Thong Sala užsipirkti pampersų, vaisių, dar šio bei to. Kadangi motoroleriai mūsų tarpe jau nebediskutuojami, imame taksi – tokį sunkvežimuką su stogu, kuris vadinasi songthaew…

Kažkas čia klausinėjo apie saugumą, komfortą, draudimą, bet galbūt tik atvykęs į Aziją ir kurį laiką pabuvęs imi įsitikinti: visi vakaruose savaime suprantamais laikomi saugumo, patogumo ir “būtinybės” dalykai čia yra nežinomi, nelaikomi reikalingais arba įsivaizduojami kaip prabanga. Apsidžiaugiau, tokio sunkvežimuko viduje radusi saugos diržą (įprastai važiuojame ne kabinoje, bet kartais, jeigu yra vietos, mane su Pija priima vidun), o juk Lietuvoje be autokėdutės vaiką vežti buvo nesuvokiama ir net nedovanotina… Ir dabar, sakytum, nesame atsakingi tėvai, nes atsivežėme ją į tokią šalį, kurioje negalioja Lietuvoje priimtos taisyklės. Neturiu atsakymo į šį kazusą. Tiesiog nežinau, ar įmanoma neišvykti, kai pajauti, kad laikas. O tada jau daryk, ką gali…