Kartais man taip norėtųsi viską apie save papasakoti, bet bijau, kad neliks anei vieno žmogaus, kuris su manimi sveikintųsi. Todėl savotiškai malonu grįžti į tą savo vidinį užkaborį, kur aš viską žinau. Ir visgi grįžtu.

Mane dažnai dusina nuobodulys. Toks gyvenimas… Koks jis padorus, saugus, pažymėtas gerove, pavydėtinas. Neseniai viena moteris paklausė: “Ką reikia padaryti, kad gyvenimas po kojomis rožes be spyglių klotų? Kur tavo paslaptis?”

Aš net susigūžiau. Ar čia apie mano gyvenimą? Pasidarė truputį gėda, bet tik akimirką. Niekaip iki galo nesusitapatinu su tuo išoriniu klostymusi.

Iki amžinybės išsitęsusi tyla po sprogimo. Įžengiu į savo pilkąją zoną, pirštų galais nubraukiu parako miltus nuo kažkada juodo pianino, palieku karoti voratinklius ant drobe uždangstytų krėslų ir įsitaisau šalia savo mylimųjų lavonų. Ramu.

Neseniai sapnavau, kad mokiausi fotografuoti. Man labai gerai sekėsi. Sukiojausi tarp daugybės žmonių, parodos atidarymas, pagyvenusių pleibojų menininkų pezalai. Išeinu į lauką, staiga kažkokie tūlikai kaip arklidės, pamažu nyksta aplinka, vėl ištinka agorafobija, o tada atsiduriu priešais gražų pastatą. Žiūriu pro objektyvą, reguliuoju fokusą, sutrinku: žvelgdama paprastai, matau namą, o dirstelėjusi pro objektyvą matau jo degėsius. Dar kartą. Tas pats. Tada pasisuku į praeivį. Pro objektyvą – jo lavonas. Nusmelkia įtarimas, kad matau tai, ko dar nėra.

Šalia to namo matau vartus į didelį parką. Staiga judesys sulėtėja, o aš slo-mo šuoliais skrieju  link atsivėrusių vartų. Matau pro juos sustingusį laiką, lūžusius saulės spindulius žiedadulkių migloje, vasariškai išblukusią žolę su pastirusiais saulės zuikučiais, nejudančius medžius. Viskas geibu ir kažkaip… sustoję, bet kviečia, lyg ką žadėtų. Žinau, kad ten – kitas pasaulis, mirtis, o įžengusi nebeišeisiu. Tik jau negaliu sustoti.

Vėliau sapnavau, kad mirė pažįstamų naujagimis. Tuo metu buvau nebenėščia ir man netilpo galvoje, kaip priimti tokį faktą, kai miršta metų nesulaukęs kūdikis.

Labiausiai bijau nuo manęs nepriklausančių dalykų. Mano gyvenime visada buvo lb daug mistikos, o tai reiškia, kad bet kada gali nutikti kas nors neįtikėtino, va taip iš niekur. Rytinė mistika, spėliojant, kur atsibudai, išėjimas senamiestin pietų ir grįžimas po trijų parų, randai ant nugaros nuo per greito įtikėjimo pirmu įspūdžiu apie žmones, dužimas nuo neatpažįstamus veidus brukančių veidrodžių… Šiandien ir labai ilgai iki šiandien darau viską, kad to nebūtų. Ir nėra. Bet fiksacija – stiprus dalykas ir aš vis dar bijau, kad nepastebėsiu, praleisiu ir kažkas atsitiks.

Aš nieko nepraleidžiu. Bet vis tiek ramiau, kai padarau bent tai, kas nuo manęs priklauso: nevartoju kofeino, net arbatos (kai kurios žolelės skatina persileidimą), nevalgau sušių su žalia žuvimi (toksoplazmozė), mečiau brie (kažkokios velnio bakterijos irgi), nebeaviu aukštakulnių, nesimyliu – tough one, bet beibiukas kažkur žemai prisiimplantavo ir gydytojai neleido

Labai bijau prarasti tą vaiką. Man atrodo, mes daromės artimesni ir aš nenorėčiau, kad tai nutrūktų. Nesu paranoikė, bet man ramiau, kai padarau bent tai, kas nuo manęs priklauso.

Aš neįsivaizduoju, koks jis bus. Dar iki galo nesuprantu, kaip visa tai gali vykti – tas pasidauginimas. (Ir anatomijos žinios čia niekuo dėtos ) Juk mes iš tikrųjų esame dviese, “po vienu stogu” Kaip keista.

Negi mes galvojam atskirai? Jaučiam? Negali būti, kad kartu. Tada jis skaitytų mano mintis, kaip ateivis

Odieve, reikia eiti pabrauzinti batų, tuoj visai stogas nuvažiuos.

Beje! Vkr Aja pranešė, kad kažkokiame seile nupirko man mamytišką suknelę ir megztuką! Paskui kiekvieną apsivilko, pasikišo sūnaus pliušinį meškutį ir nufotkinusi atsiuntė pažiūrėti Unreal

Aja tokia dėmesinga, o jos skonis vienas puikesnių man žinomų – kaip gerai! Jei nepavyks kovą nusigauti į Londoną, pažadėjo atsiųsti mano išsirinktas “Topshop” gėrybes. Jes jes jes.