Toks jausmas, lyg visa, kas iki šiol buvo AŠ, susispaudė į kamputį ir tūno, kol išoriškai būnu mama. Vienas visiškai naujas vaidmuo staiga tapo pirmaeiliu, o aš netgi teksto nebuvau iki tol akyse mačiusi. Neliko laiko būti tuo, su kuo save tapatinau. Taigi, pagimdžius, pasirodo, tenka dar viena pamoka: sujungti realią, funkcionuojančią motiną su staiga funkcijų beveik nebeatliekančia moterimi, drauge, šiaip kažką su savimi veikiančiu individu. Tai įvyksta ne iš karto.

Mama aš niekada nebuvau. Mėgti vaikus ir jų norėti nėra tas pats, kas juos pagimdyti ir auginti. Jausmas ne tas pats.

Beje, apie gimdymą. Nesigraužiu, kad man atliko Cezarį. Bet vis dėlto truputį gaila, kad nepavyko pačiai. Paskutinę akimirką nesudalyvavau; taip ir nežinau, ką tai reiškia.

Pirmas kelias dienas su Pija elgiausi kaip su bet kuriuo kitu nauju pažįstamu – tarsi bijojau peržengti ribą. Tik vėliau kažkaip nušvito, jog galiu pabučiuoti jos kojytę, čiupinėti pirščiukus, uostyti skruostus. Kaskart pavadinusi ją “dukryte” pajaučiu kažką šilto.

(Ne, čia turiu galvoje ne tą atvejį, kai Pija mane aptriedė nuo juosmens iki kulnų )

Mano Mylimas Jis aną vakarą pasiklausęs, kaip vonioje ją kalbinu, prisipažino nustebęs, kad galiu būti tokia emocinga, švelni ar kažkaip panašiai. Kas jau kas, bet Jam mano emocingoji pusė tikrai gerai pažįstama, tik čia, matyt, kas kita. Gal tai ir yra tai – juk motiniškumas veikiausiai ne manieros, o kažkas tokio savito, ko nė pats nepastebi?

Gal aš visko noriu per greitai, bet tas pirmas savaites, kai su Pija “nėjome į žmones” man žiauriai pritrūko judančių paveiksliukų prieš akis: žmonių, senamiesčio, veiksmo.

Jo dėmesio. Manau, “tėvais” tapti itin lengva, kai visa, kas riša, yra temos apie tai, kiek kartų pakakojo, atpylė, ar verkė, kada užmigo ir t. t. Bijau nebebūti vyru ir moterimi, kurie turi ir kitų temų, sąlyčio taškų. Dažnai pati elgiuosi kaip užgautas vaikas ir tai nepadeda. Bet įvykiai kaip kūdikio atsiradimas yra tokie visa keičiantys, kad tarp skubėjimo nusiprausti, atpylimų ir autokėdučių tvirtinimo pražysti vien nuo jo kilstelėto antakio, kai pamato su suknele ir aukštakulniais… Turbūt tai ir turiu galvoje, kalbėdama apie mažus įvykius ir didelius emocijų rezonansus. Ir neduokdie Jis pažada niekur nevažiuoti, o paskui visą dieną laksto po susitikimus

Man pasisekė, kad po dviejų metų kartu jaučiuosi vis dar Jį įsimylėjusi. Gal tai ambicinga, bet noriu, kad taip būtų ir toliau.

Ką gi, laikas maitinti Piją. Kad jūs žinotumėt, kaip kvepia jos skruostai…

Šnd aš baigiau versti knygą. Mane kankina nemiga. Žinau, kad viskas bus gerai, kad tikriausiai gausiu dar vienos įkvepiančios knygos vertimo užakymą (leidėjas buvo davęs pavartyti – tiesiai šviesiai nepadori, mėgčiau, jei patvirtintų), o ir šiaip, kaip pradedanti fryliancintoja esu pakankamai paklausi, net neįdėjusi į tai jokių pastangų, kurias planuoju dėti, o vis dėlto man neramu. Ar to pakanka?

Mano problema jau kurį laiką aiški: negaliu sėdėti ir mėgautis dalykais, kurių visuma tarsi turėtų būti atsipalaidavęs gyvenimas darant tai, kas patinka. Man reikia sau pačiai spardyti šikną, kandžioti lūpas, užsiiminėti savipisa ir neturėti ramybės.

(Patarimas jauniems tėveliams: nedulkinkite smegenų savo vaikams ir gražiai sutarkite, priešingu atveju jie niekada negalės gyventi ramiai, nes… negalės. Jiems reikės įtampos, kaip ženklo, kad viskas normalu. Nes normalu, kai kažkas negerai.)

Dar mane neramina (surprise!) tai, kiek aš uždirbu arba galiu uždirbti. Suprantu, kad tai vienas iš dalykų, kuriuos nesveika segti prie savivertės, kaip ir išorinio grožio, nuveiktų darbų, gudrių pažinčių skaičiaus, (ne)priklausymo elitui (jo, šitas juokingiausias), o vis dėlto. Sako, esame vertingi ir nubraukus visus tuos dalykus, bet kaip? Savęs lyginimas su kitais, gyvenant Vilniaus centre, o ne kalnų triobelėje, tarsi neišvengiamas, ir aš lyginu.

Aš uždirbu mažiau už savo draugą ir dažnai galvoju apie tai ne tik todėl, kad esu įpratusi kuo mažiau ką nors varginti, apsunkinti, sakyti “tai kad jau draugaujam, davai nupirk man Audi TT” ir liestis prie ko nors – ne rankomis, o… egzistenciškai. Tai net ne konkurencijos jausmas (jis – kitose srityse).

Mano Mylimas Jis sako, kad tai paprasčiausias dalinimasis. Vėlgi grįžtant prie auklėjimo modelių, teoriškai tai suprantu, bet man vis tiek truputėlį neramu.

Na, jeigu ką, visada galiu grįžti dirbti to lb gerai apmokamo lb nemėgstamo darbo. Juk gali būti, kad jis man labiausiai ir reikalingas: sušikta savijauta kasdien!