HelluvaGirl

Tai, kas vyksta pastarąsias savaites, galima įvardyti kaip rutiną: pasikartojanti dienotvarkė su laiko pastumdymais. Tačiau kuo daugiau rutinos, tuo daugiau povandeninių srovių. Kuo mažiau vyksta išorėje, tuo daugiau vyksta viduje. Galvoju apie jogus, kurie metams užsikasa po žeme. Na, gerai, kad ir apie tuos, kurie užsidaro kalnų trobelėse. Galvoju apie Hesės valtininką.

Vkr sapnavau sapną: baigiau versti knygą, maluosi kažkur su žmonėmis visa tokia graži, išsipuošusi, kažkokia atskilusi nuo visos aplinkos lyg iš kitos planetos ir nežinia, ar viena suvokianti, kad tai tik regimybė… O viduje toks stiklinis  jausmas, kad aš dabar nutrūkau, pakilau į orą, manęs “prie žemės netraukia” joks darbas, o ateitis nelb aiški, ir [...]