Nebuvo septinto žmogaus, kuriam gal tik vienam norėčiau kažką pasakyti. Tiesa, jei reiktų, nepasakyčiau nieko – taip jau nutinka. Todėl jo šiandien ir nebuvo.

Čia aš išsitraukiu ilgą samurajaus kardą.

Aš esu žmogus, kurio nebuvo. Aš esu Tavo gražiausias prisiminimas apie kitą moterį.

Regis, belieka sau patvirtinti, ir įsigalios. Bet kodėl aš dvejoju? Kaip ir dėl žmonių, kuriuos aplankau kas kelis mėnesius. Kaip ir dėl Angelo Sargo, kurio – nebuvo?

Aplinkybės labai įtikinamos.

Anyway. Pakeliui į kino teatrą Jis manęs paklausė, apie ką yra “Mano vaivorų naktys”. Aš jam atsakiau, jog vaidina Norah Jones (ji man primena Mano Mylimą Moterį), Jude Law (jis man primena vieno Baro administratorių, kuris kažkada nepriėmė manęs į padavėjas – “geriau tu ir toliau pas mus gerk”, buvo jo motyvas), Rachel Weisz (viena gražiausių moterų, jaučiu su ja turinti daug bendro – haha!) ir Natalie Portman (kvailos merginos taip nevaidina. Go Natalie! Ar koks ten Tavo tikras vardas).

Dar Jam nušviečiau scenarijų – tiek, kiek pati žinojau. Jis vėliau atpasakojo štai ką: Norah Jones patiria širdagraužį, daug keliauja, valgo dar daugiau mėlynių pyrago, o pabaigoje jie su Jude Law bučiuojasi 95 kartus

Iš tiesų filmas yra apie praradimus ir žmones. Kaip jie reaguoja, ko nepasako. Ir kaip “per vėlu” tampa atskaitos tašku, kurio jie net nesuvokdami siekė.

Galvoju apie tai. Kas yra per vėlu ir kas ne per vėlu? Pasakyti, ką jauti, net jei nieko nelaimėsi? Aš, kaip ir kai kurie filmo herojai, dažniausiai siekiu prarasti. Ypač kai buvimas šalia yra sunkesnis išbandymas nei praradimo slėgis.

Vis galvoju, gal Angelo Sargo niekada nebuvo, gal aš pati jį sukūriau, nes man reikėjo atsvaros, baltos dėmės įskilusiose sienose, tikėjimo, jog yra, tikrai yra žmonių, kurie nenusivalkios, “atstovės” ir už mane, kaip sakoma… Bet kas pasakė, jog dera suversti kažkam mano (pasi)tikėjimą? Kodėl kažkas turėjo būti už mane geresnis? Stipresnis? Švaresnis? Aš neturėjau teisės nukaldinti aureolės ir prisegti ant pakaušio, ir tikėtis, kad taip bus visada, ir tai bus mano įkvėpimas, paguoda, mano Angelas Sargas, kuris ves per nešvarų vandenį, šypsosis ir nieko nebijos. Ir išliks.

Tad jei Angelo Sargo niekada nebuvo, vadinasi, mano liūdesys dėl jo praradimo šiandien yra beprasmis? There is no spoon.

Aš parašysiu jai laišką.

***

Rašiau tai beveik prieš pat reabilitaciją.

Praėjo daugybė laiko, nesuklysiu pasakiusi, kad ištisas vienas gyvenimas, ir dabar galiu patvirtinti: taip atsitiko. Ilgai leidausi stebima ir įsileidau į savo gyvenimą tuos, kurie man dabar kas dieną siunčia bjaurius priminimus, pamišėliškai šokinėdami prieš akis su veidrodžio šukėmis.

Kaip jie galėjo mane išmokti? Nes buvau nustūmusi intymumo ribas, sukišusi jas taip giliai į vidų, jog nebeliko beveik nieko slepiamo. Apgailėtinai save paviešinau, o dabar springstu nuo klaikiai neskoningų savo pačios surogatų.

Ir nieko negaliu padaryti. Jie kaip klonai. Ir jie kėsinasi į mano prisiminimus.

(A, apie juos. Aš negaliu, neturiu teisės pasilaikyti prisiminimų. Kodėl? Galvoju apie kainą. Dar niekuomet dabartis nebuvo tokia brangi.

Tu sakei, aš per daug viską dramatizuoju. Nesakau, kad negėda, bet tokia jau aš.)

Sykį teko tą pačią dieną lankytis vaikų namuose ir vaikų darželyje. Našlaičiai ir pamesti vaikai vos pamatę puolė glėbin, sėdosi ant kelių, sakė, jog aš pati gražiausia. Vaikų darželyje mažiai spoksojo 15 minučių, svarstė, ar verta prasidėti, ir tik po kurio laiko atsakinėjo į klausimus, rodė savo piešinius, pasakė vardus.

Visada buvau ta iš vaikų namų. Nulis socialinio atstumo, saugumo, stabilumo ir pačios manęs. Veidrodžio šukė. Bet jaučiausi tokia tikra…

Turiu duoti laisvę savo klonams. Jie turi tokią pat teisę būti nelaimingais, kokia godžiai naudojausi aš. Praeitame gyvenime.

Kartą man Buvęs Vyras pasakė: “Su savo močiute kalbi taip, lyg kalbėtum su savo vaiku. Tu būsi gera motina”.

Iškart supratau, kad ji pasikeitusi. Tokia išsiblaškiusi intonacija, nesusijusios mintys… Taip, ji vis dar moka laidyti bajerius, žiūrėdama TV (šįsyk Putiną su Sarkozy išvadino kvailu lenku ir amerikonu), vis dar juokiasi iš kitų ir savęs, bet kitaip. Atrodo, kad ji atitrūko, pradėjo kažkokią kelionę, į kurią manęs nepasiims.

“Ar tu jauti, kaip atšalo mano kojos?”

Tas klausimas suvarė į galugerklį visą ilgesį MŪSŲ laikams, kuriuos ji vienu ypu surinko it garuojantį rūką į kolbą su etikete “Buvo”. Kažkuria prasme ji jau nebe su manimi. Bet tokios taisyklės.

Niekada nepamiršiu, kaip rytais kvepėdavo jos rankos. Kokia ji buvo drąsi keisti ir keistis, ir mane gelbėti, nes pasirodydavo tada ir ten, kur mano blyški nevaikiška tikrovė (vėliau su ryškiai raudonu atspalviu) bukino ne-kompromisais.

Iki šiol atsispindėjau jos veide, akyse, dainavime – tikriausiai toks būna ne iškalbamas, ne suformuojamas, bet ESANTIS ryšys tarp vaiko ir mamos. Taip buvo nuo pat mano pradžios. Aš prisimenu.

Šiandien likau viena.

“Jaučiu”, atsakiau.

Nubusti vieną rytą nauji.

Švarūs.

Be įrašų.

Patirčių.

Įbrėžimų.

Yra žmonių, kurie labiau už viską norėtų nebebūti savimi ir pradėti kolekcionuoti tik teisingas/naudingas/teigiamas patirtis.

Jie norėtų būti švariais popieriaus lapais, neištapyto šilko skiautėmis. Be praeities.

Kai kas nors jiems sako, jog pamiršti neįmanoma, netgi negalima, būna liūdna. Tai, ką susirenki, turi nešti.

Ir nėra jokių sunkvežimių sugedusiais stabdžiais.

Nėra jokių rytų baltose palatose.

Nėra jokios amnezijos.

Žmonės nuo savęs nepasveiksta. Taip teko girdėt.