Žodžiu, perskaičiau. Viskas gan paprasta, galvoju, apsieisiu be kursų. Tiesa, knygoje buvo įdėtas kvietimas į praktinę pamokėlę knygyne, kur tesugebėjau išstovėti iki servetėlių karpymo (vitaminų trūkumas ir badas), bet vakar vakare jau rinkomės priemones ir daiktus dekupažuoti.

Apie pačią Rimos Aidietės knygą galiu pasakyti – puiki. Labai paprastai, fainai, suprantamai parašyta, o ir pati autorė, matosi, simpatiškas ir nesusireikšminęs žmogus, kiek spėjau jos paklausyti knygyne.

Atvirai kalbant, pasijutau kaip provincialė, kai Ermitaže dėdė su darbiniu kombinezonu, pamatęs mano vežimo turinį, tarstelėjo: “O, jau, matau, mergina dekupažui kažko ieško, dėžučių vežasi”. Na, tikrai, dekupažuoti bandau turbūt paskutinė Lietuvoje (priemonių šiam užsiėmimui pilna visur!), bet geriau vėliau negu dar vėliau.

Taigi, pradžiai pabandžiusi nedidelius foto rėmelius jau baigiu ir servetėlių dėžutę, bet kaip man nepatinka, kad aižiklį užlakuoti galima tik po 72 valandų! Man visada norisi pradėti, pykšt ir pabaigti. Nemiliu laukti

Žodžiu, nuotraukos – antradienį trečiadienį, o aš einu terliotis, kol Pija nepabudo