Matyt, per tas keliones visai pamiršau, kad nepapoustinau Pijos Kalėdinio kostiumo, kurį sukūriau ir pasiuvau. Ji buvo Snieguolė ir Princesė viename asmenyje.

Štai keletas nuotraukų:

Foto: mano.

Viename prekybcentryje vyko teatro dienos renginukas, į kurį suvežė daug manekenų ir apvilko juos įvairiausiais kostiumais. Čia viena iš instaliacijų:

Madonas su kūdikiu:

Kas galėjo pagalvoti, jog ateis laikai, kai Pija nebebus alergiška karvės pienui. Tądien Starbucks vaikas džiaugėsi pirmuoju savo gyvenime frappuccino:

O čia su skandinaviškai susivėlusia mama:

Foto: Augustas Gutautas, mano.

Foto: Augustas Gutautas.

Foto: mano.

Pirma partija gal kiek per smarkiai apskrudo:

Pija beždžioniuko lygį jau pasiekė:

Visa tai vyko išvakarėse, nes esu tokia puiki pyragėlių kepėja, kuriai net su miltukais iš dėžutės reikia pasirepetuoti.

Kitą rytą, kaip per kokias Kalėdas, Pija išsyk gavo dovanų – mes su Juo padovanojome dukrai Čiaką Norisą ant arklio. Trenki Čiakui Norisui per galvą, arklys sako “ihaha”, pradeda joti, o galiausiai sustoja ir sako “tprrr”:

Seneliai padovanojo Lego. Mano Mylimas Jis, regis, labiau džiaugėsi kaladėlėmis negu Pija, nes vienu metu nugirdau: “Nu Pija, palauk, dabar aš žaidžiu…”

Išankstinė senelių dovana buvo ir batukai, su kuriais Pija sėkmingai laksto jau porą savaičių, tai šios foto kiek senesnės:

Ačiū seneliams, kad prisidėjo!

Per patį gimtadienį nutarėme eiti pas Motiną Žemę, nes Pijai ten labai patinka (matyt, gera aura), o ir šiaip malonūs žmonės. Valgykla per brūkšnelį autoservisas, Pijos vėl sulūžusį vežimuką suvirino neseniai, tai tuo pačiu, galvojam, pavaišinsim ir atsidėkosim.

Kepiau dar dvi partijas keksiukų:

Pagalvojau, kad Pija dar nelabai supras viso to gimtadienio ir jai vienas įdomesnių dalykų bus žvakutė, tai norėjau nupirkti tokią kaip šaltą ugnelę. Ir prasidėjo anekdotai: visam didžiausiam prekybcentry be geltonų pagrabinių žvakigalių neradome nė vienos gimtadieninės žvakutės… Super, manau sau. Priešpaskutinį vakarą Jis nuėjo į parduotuvės informacijos skyrių užklausti, tai chebra pasigarsino mikrofoną ir ant visos parduotuvės paskelbė žvakių paiešką. Ką sau manot – puikiausia graži žvakė atsirado per kelias minutes. Na, pas juos čia šiukšlių maišai prie pyragų sudėti, tai vargu bau galima kaltinti mus, vargšus farangus, žioplumu…

Motina Žemė laukiasi beibiuko, kuris turėtų gimti spalio pradžioje:

Bičiuliai lietuviai padovanojo Pijai lėlę, kurią kaip tik laikau rankose:

Pamačius degančią žvakutę pirmas Pijos impulsas buvo nuspirti ją koja. Skaitau, patiko

Prieš rugpjūčio 26 su Mano Mylimu Juo nemažai diskutavome apie tai, ar verta apskritai ką nors daryti, išskyrus dovanas. Vienerių metų vaikas dar nesupranta nei pyragėlių, nei svečių, nei žvakučių; jis nesuriša, kad čia kažkokia išskirtinė proga. Sutinku, bet manau, kad mes, kaip tėvai, turim ir patys sau kurti tradiciją, kad tai ypatinga diena, kad tai naujas svarbus ritualas, kitaip nei antrais, nei trečiais metais galbūt nematytume prasmės stengtis. Aš pati savo gimtadienių nešvenčiu daugybę metų, bet per Pijos gimimo dieną, į kurią mes visgi įdėjome šiek tiek pastangų, jaučiausi taip, lyg tai būtų ir mano šventė. Buvo gera

Foto: Augusto Gutauto, mano.

Žinojau, kad noriu būti stipri. Nestaugti kaip kitos. Skaudėti oriai. Taip ir buvo; gal dėl to po 11 valandų oraus skaudėjimo, kuris baigėsi pakaitomis kartojamu “O Dieve” ir “O fak“, pagimdžiau Cezario operacijos metu, nes, regis, ėjau su dukra į kovą: ar aš ją, ar ji mane. Nėjau taikiai, nenorėjau būti nugalėta.

Praėjo kelios dienos, kol supratau, kad galiu ją visą liesti, čiupinėti, kad ji yra mano. Iki tol kaip su visais naujais žmonėmis – per deramą atstumą.

Klaikiai bijojau pasilikti su Pija viena. Bijojau momentų, kai Jam reikėjo į darbą. Ką darysiu, jeigu ji nenustos verkti? Dabar žiūrinėju senas nuotraukas ir matau, kad ir Jis taip pat buvo sutrikęs – tada mano sumišimas buvo toks didelis, kad niekieno kito nepastebėjau… Gal užkroviau per daug? Bet kuriuo atveju Jis buvo tikrai rūpestingas.

Dabar Pijai kalasi septintas dantis; ji pati valgo košę šaukštu; labai mėgsta vaikščioti nelaikoma už rankos ir kibinti praeivius (dažniausiai mojuoja, sakydama “ate”, kas reiškia ir “labas”, ploja rankomis arba bando atimti jų laikrodžius); moka pasakyti “mama”, “te” (tėtis), “ne”, “ten” (kai atstačiusi smakrą rodo, kuria kryptimi pageidauja būti nunešta); urzgia sakydama “niam niam”; nulipa nuo lovos; paploja sau padariusi į puoduką; išgirdusi muziką, ypač Teletabių, pradeda visaip raitytis ir vėlgi ploja; paskambinusi seneliams skaipu puola slėptis po stalu ir daryti “kukū”; dar užsidengia delniukais veidą, o atidengusi išlaužia tokią gan sunkiai nupasakojamą veido išraišką a la “Štai aš, stebuklas!”; save vadina “Pai” arba “Paju”, labai mėgsta su tėčiu žaisti gaudynių – abu laksto vienas kitam iš paskos ir riaumoja; yra susigalvojusi žavią apgavystę, kai maitinama mosteli pirščiuku pro langą, maždaug, žiūrėk, Dženifer Lopes, Dženifer Lopes!, o kai aš baisiai susidomėjusi pasižiūriu, ji klastingai ir labai patenkinta juokiasi, atseit, apgavau, apgavau!; pamačiusi, kaip mes su Juo bučiuojamės, puola bučiuoti mus abu paeiliui; duše mėgsta pati muiluotis; pamačiusi šunis tiesiog užsihipnotizuoja ir kartoja “au au”; fotografuojama mielai pozuoja; sudrausta labai demonstratyviai įsižeidžia ir ima skardžiai verkti; vis dar jaučia didelį potraukį žaisti laidais ir bambaliais, taip pat degioti lempas (bus elektrikė?); ir apskritai Pija yra linksmas ir draugiškas vaikas.

Vis dėlto smarkiai stebiuosi, kad kai kurios moterys nori vaikais sustiprinti santykius ar prisirišti kokį patiną. Vaikas santykiuose yra krizė ir, žinoma, ne vaiko kaltė, jeigu tėvai iš tos krizės neišeina drauge. Buvome tam pasiruošę, todėl tebesam kartu. Bet kad būtų lengva, nepasakytume nė vienas. Kartoju tai savo draugėms, o jos atėjus laikui pritariamai palinguoja galva.

Kita vertus, matydama, kaip kitaip Pija bendrauja su tėvu nei su manimi, imu galvoti, kad poros, “gyvenančios dėl vaikų”, ne tik teisinasi. Pijos ir Jo kitokie žaidimai, kitoks artumas, kitokios kovos. Ypač pastaruoju metu išaugo tėviškas autoritetas: labai svarbu, kad vis pažiūrėtų, kaip Pija šauniai valgo, kartais reikia, kad būtent Jis užmigdytų, ir niekas nesuteikia tokios laisvės nusibalnoti kaktą kaip tėtis. Tai atėmus, lieka visad per švelni ir pernelyg sauganti mama. Kaip daug praranda su vienu iš tėvų gyvenantys vaikai, galvoju. Ir pratempiu dar vieną krizę

Kartais atsistojam šalia ir žiūrim, kaip ji bėga. Tokia gyva ir vis dar kaip iš niekur.

Kai ji gimė, gavau tą įvairių firmų paketą su mėginukais ir bukletais. Tarp jų buvo vieno banko dovana – butelis su popierėliu viduje bei pasiūlymas gimusiam kūdikiui parašyti laišką, uždaryti butelyje ir padovanoti, kai užaugs. Po to, kai visgi nenuskendau hormonų bangose, ėmiau svarstyti, ką čia parašius. Norėjau kažką tikrai svarbaus, ką perskaičiusi daug vėliau Pija pajustų, ką aš jaučiau. Nerašyčiau “Kaip aš Tavęs laukiau” arba “Tu esi mūsų atradimas”. Tai ne nuo manęs, ne mano žodžiai. Galiausiai liko vienintelė frazė: “Aš Tave myliu”. Joje telpa ir laukimas, ir mokymasis, ir baimė, ir besąlygiškumas, viskas. Vienintelis iš tikrųjų prasmingas dalykas, tik gal kiek trumpokas laiškas išeitų.

Nerašiau. Pamaniau, geriau dažnai sakysiu.

Ir sakau.

Tai va, pakeliui pafotkinau. Visų pirma užsukome į kaimynystėje esančią indie kavinukę, kurią jau pavadinau Baltais drambliais – nes labai baltas interjeras ir atrodo taip švaru… Skirtingai nei Vilniaus BD, kur visai nebalta

O čia mūsų kondas:

Šalia jogos studijos radom lyg ir ne visai turistinę kavinę. Joje buvo tik azijiečiai. Ne pati pigiausia vieta ne patiems skurdžiausiems vietiniams – šios aštuonkojo “galkutės” su šūduko spalvos pasakiškai skaniu padažu kainavo 69 batus (nepilnus 6 Lt). Kadangi žmonės domisi, tai nuo šiol įmesiu vieną kitą maistą su kainomis. Pepsis čia kainavo po 1,60 Lt.

Antrame kavinės aukšte visokios meno mokyklėlės, galerijos… O lauko terasa pasirodė tokia maloniai pastelinė:

O čia jau vėl mūsų gatvė. Šios šluotos labai populiarios tajų namuose, kur visi pasišluoja ir toliau vaikšto basomis:

O tą tolumoje matomą kavinukę mes vadiname Switch Bitch (na, kas skaito Roald Dahl… šiaip, dėl skambesio panašumo ):

Ate ate (čia Pija jau moka pamojuoti rankele).

Foto: Augusto Gutauto, mano.

Darkart su Gimtadieniu! :*

Mūsų vaikas nerealiai greitai auga – šįryt atsibudau, o ji stovi įsikibus į mūsų lovą – iš savo palapinės išmoko pati ateiti pavalgyti! Pamenu, kaip sunku būdavo suprasti, ko ji klykia… Dabar ji labai aiškiai moka parodyti, ko nori, ir ko klykia žinome beveik visada. Dažniausiai prašosi ant rankų ir visai nenori žaisti savarankiškai

Laimė, ji greit pamirša, ko verkė. Susikala žandą į stalo koją, nuneši prie veidrodžio ir kaipmat ima kalbinti savo atvaizdą

Foto: Augusto Gutauto.

Mano Mylimas Jis rytais leidžia man pamiegoti ir iškeliauja su Pija į turgų, po šventyklas arba fotografuoja gatvėse. Siūlau pažiūrėti:

Kažkas maškėje užveisė sodnelį:

Ženklas kavinėje:

Prie vienuolių moterims negalima liestis. Jiems būna pažymėtos vietos keltuose, kitose viešose vietose.

Čia su Pija Eagle House svečių namų kieme – pirmieji svečių namai, kuriuose apsistojome atsibaladoję iš Koh Phangan. Kambarys buvo baisiausias, kokiame teko gyventi, bet buvau tokia pavargusi, kad nelabai dėl to tesusijaudinau.

O čia turgelis. Moteris pardavinėja duriano vaisių. Kelionių vadovas rašo: smells like hell, tastes like heaven. Paragavusi liudiju: smells like hell, tastes like shit. Mano Mylimas Jis dar ir ant puodo atsakančiai pasėdėjo, nes bandė suvalgyti daugiau, tikėdamas, jog gal kaip nors ilgainiui skonis pagerės… Prapjautas durianas pardavinėjamas tik apvyniotas polietilenu, o autobusuose jį valgyti draudžiama. Aš žinau kodėl!

Laimė, be duriano čia pilna visokių gerų vaisių – juos apsimoka pirkti turguje. Net su Tops kortele prekybcentryje išeina žymiai brangiau.

Po praėjusios kelionės į Tailandą Jaunystės Draugas nusivylęs parašė: “Jūs padarėte kelis šimtus šventyklų nuotraukų ir nenufotografavote nė vienos prostitutės!” Atleisk, mes ir vėl Tave nuliūdinsim:

Ar šis ponas gyvas, ar vaškinis, taip ir lieka paslaptis:

Į budistų šventyklas negalima eiti su batais, vilkint trumpus šortus, atviras sukneles. Ten melstis pridera neatsukus kojų link Budos atvaizdų. Tiesa, Pija ir šventyklą sugebėjo paversti raudonojo kilimo sambrūzdžiu:

Foto: Augusto Gutauto, mano.

Matyt, kraustomės į centrą. Po trijų metų senamiestyje pamiškė atrodė tikra svajonė ir puiki idėja, bet po metų izoliacijos su mažai bendravimo ir logistiniais sunkumais, kai atsirado vienas vaikas ir tik viena mašina, nutarėme grįžti arčiau judesio. Bent jau į parduotuvę galėsiu su vežimu išeiti laiko praleist O ir su žmonėmis paprasčiau susitikinėti. Kyla minčių apie emigraciją, bet jomis veikiau žaidžiame. Kas ten žino. Žodžiu, kol kas čekinu, kur čia kokių laisvesnių butų būtų

Apie emigraciją: nusipirkau A. Užkalnio knygą. Skaitydama jo straipsnius interneto portale laikiau jį visišku prasčioku ir kietakakčiu, bet paskaičius vieną intervą, kuriame ir pristatinėjo savo leidinuką, mano nuomonė apie šį pilietį radikaliai pasikeitė. Žodžiu, skaitau “Angliją: apie tuos žmones ir jų šalį” ir žvengiu. Nieko rimto nesitikėkite, bet šiaip tikrai smagus skaitaliukas apie tai, ko nerasite kelionių vadovuose, jeigu domina gyvenimas šioje šalyje. Šoping-tripui ir pasivaikščiojimams drąsiai pakaks ir kelionių vadovo

Pijai jau 5,5 mėnesio. Ji dar nežino, kaip daro šuniukas, kaip daro katytė, bet jau moka parodyti, kaip daro Angelina Jolie: papučia ir atstato lūpas. Atėjo laikas, kai su ja labiau smagu negu sunku. Kažkada Aurora pasakojo, kokia palaima ją apima maitinant vaiką – tada negalėjau pasigirti panašiais jausmais, mat Pija buvo neseniai gimusi ir aš jaučiausi lyg ką tik atvykusi į užsienio šalį, kur stengdamasi nepasiklysti pakeliui į metro nepastebiu puikios architektūros. Praėjus keliems mėnesiams meilė vaikui primena kritimą į minkštus debesis, kur neegzistuoja jokios įtampos, yra saugu ir kažkaip… lengva

Einu laukt pavasario. Bububu.