Pastaruoju metu su nostalgija prisimindavau mūsų kelionę Pietryčių Azijon – tie pasakiški paplūdimiai, tas karštis, tie masažai, tas maistas, tos šypsenos, tas šventyklų auksas, tie Angkor Wat griuvėsiai, tas raižymas mažyčiu motoroleriu kalnų serpantinais, tos liesos, šunis primenančios karvės, tie kūdikiai it paveikslėlis… Pamenu, kaip Jis įsibėgėjus kelionei nusiminė, mat paklausęs, ar apsigyvenčiau su juo tokiame pasaulio krašte, gavo kategoriškai neigiamą atsakymą – man norėjosi civilizacijos, šaligatvių, aukštakulnių ir In vino.

Ir dabar – juo labiau dabar – nesitikėjo, kad sutiksiu, bet man tai atrodo puiki mintis: pasiilgome vasaros, Jis jau nepamenu, kada atostogavo, vaikui nereikia į jokius darželius, o be to, kad Tailandas yra žiauriai graži šalis, ten dar ir neįtikėtinai pigu gyventi. Žodžiu, kol tėvai kraupsta nuo mūsų pasirinkimo, driekiasi eilė draugų, kurie jau pasišovę mus ten lankyti.

Planuojame išvykti po mėnesio, vėliausiai kovo pabaigoje. Ieškome, kam palikti (išnuomoti) savo Honda Accord. Jei kas pageidaujate arba ką nors pažįstate, prašau su manimi susisiekti – tai gan skubu.

Pirmas dienas planuojame aklimatizuotis Bankoke, vėliau kokiam mėnesiui skrisim į Koh Samui salą pietuose. Ten pačilinsim ir žiūrėsim, kas toliau. Gal Chang Mai? Bendra kelionės trukmė mums patiems neaiški, bet jeigu Pija gerai prisitaikys, ne mažiau pusmečio. Kitu atveju grįšime po kelių mėnesių.

Skirtingai nei anos kelionės atveju, dabar esu pasiryžusi visus įspūdžius iškloti bloge. Nepamirškite užsukti

Sawadee!

Foto: mano. Koh Chang sala.

Matyt, kraustomės į centrą. Po trijų metų senamiestyje pamiškė atrodė tikra svajonė ir puiki idėja, bet po metų izoliacijos su mažai bendravimo ir logistiniais sunkumais, kai atsirado vienas vaikas ir tik viena mašina, nutarėme grįžti arčiau judesio. Bent jau į parduotuvę galėsiu su vežimu išeiti laiko praleist O ir su žmonėmis paprasčiau susitikinėti. Kyla minčių apie emigraciją, bet jomis veikiau žaidžiame. Kas ten žino. Žodžiu, kol kas čekinu, kur čia kokių laisvesnių butų būtų

Apie emigraciją: nusipirkau A. Užkalnio knygą. Skaitydama jo straipsnius interneto portale laikiau jį visišku prasčioku ir kietakakčiu, bet paskaičius vieną intervą, kuriame ir pristatinėjo savo leidinuką, mano nuomonė apie šį pilietį radikaliai pasikeitė. Žodžiu, skaitau “Angliją: apie tuos žmones ir jų šalį” ir žvengiu. Nieko rimto nesitikėkite, bet šiaip tikrai smagus skaitaliukas apie tai, ko nerasite kelionių vadovuose, jeigu domina gyvenimas šioje šalyje. Šoping-tripui ir pasivaikščiojimams drąsiai pakaks ir kelionių vadovo

Pijai jau 5,5 mėnesio. Ji dar nežino, kaip daro šuniukas, kaip daro katytė, bet jau moka parodyti, kaip daro Angelina Jolie: papučia ir atstato lūpas. Atėjo laikas, kai su ja labiau smagu negu sunku. Kažkada Aurora pasakojo, kokia palaima ją apima maitinant vaiką – tada negalėjau pasigirti panašiais jausmais, mat Pija buvo neseniai gimusi ir aš jaučiausi lyg ką tik atvykusi į užsienio šalį, kur stengdamasi nepasiklysti pakeliui į metro nepastebiu puikios architektūros. Praėjus keliems mėnesiams meilė vaikui primena kritimą į minkštus debesis, kur neegzistuoja jokios įtampos, yra saugu ir kažkaip… lengva

Einu laukt pavasario. Bububu.