Kartais man taip norėtųsi viską apie save papasakoti, bet bijau, kad neliks anei vieno žmogaus, kuris su manimi sveikintųsi. Todėl savotiškai malonu grįžti į tą savo vidinį užkaborį, kur aš viską žinau. Ir visgi grįžtu.

Mane dažnai dusina nuobodulys. Toks gyvenimas… Koks jis padorus, saugus, pažymėtas gerove, pavydėtinas. Neseniai viena moteris paklausė: “Ką reikia padaryti, kad gyvenimas po kojomis rožes be spyglių klotų? Kur tavo paslaptis?”

Aš net susigūžiau. Ar čia apie mano gyvenimą? Pasidarė truputį gėda, bet tik akimirką. Niekaip iki galo nesusitapatinu su tuo išoriniu klostymusi.

Iki amžinybės išsitęsusi tyla po sprogimo. Įžengiu į savo pilkąją zoną, pirštų galais nubraukiu parako miltus nuo kažkada juodo pianino, palieku karoti voratinklius ant drobe uždangstytų krėslų ir įsitaisau šalia savo mylimųjų lavonų. Ramu.

Neseniai sapnavau, kad mokiausi fotografuoti. Man labai gerai sekėsi. Sukiojausi tarp daugybės žmonių, parodos atidarymas, pagyvenusių pleibojų menininkų pezalai. Išeinu į lauką, staiga kažkokie tūlikai kaip arklidės, pamažu nyksta aplinka, vėl ištinka agorafobija, o tada atsiduriu priešais gražų pastatą. Žiūriu pro objektyvą, reguliuoju fokusą, sutrinku: žvelgdama paprastai, matau namą, o dirstelėjusi pro objektyvą matau jo degėsius. Dar kartą. Tas pats. Tada pasisuku į praeivį. Pro objektyvą – jo lavonas. Nusmelkia įtarimas, kad matau tai, ko dar nėra.

Šalia to namo matau vartus į didelį parką. Staiga judesys sulėtėja, o aš slo-mo šuoliais skrieju  link atsivėrusių vartų. Matau pro juos sustingusį laiką, lūžusius saulės spindulius žiedadulkių migloje, vasariškai išblukusią žolę su pastirusiais saulės zuikučiais, nejudančius medžius. Viskas geibu ir kažkaip… sustoję, bet kviečia, lyg ką žadėtų. Žinau, kad ten – kitas pasaulis, mirtis, o įžengusi nebeišeisiu. Tik jau negaliu sustoti.