Yra fatališkos traukos ir dramatiški nesuderinamumai.

Yra bandymai ir pergalės.

Yra linksmieji kalneliai ir dūžiai galva į sieną.

Yra pamokos ir yra “niekada daugiau”.

Dabar gi atrandu paprastus dalykus: kaip paimu ant rankų, kaip glostau ir bučiuoju, kaip dainuoju migdydama, kaip klausausi iškalbingai tęsiamų “aaauuuuu”, kaip žiūriu į ašarotas akytes ir tobulai moteriškai patemptą apatinę lūpą, kaip ištirpstu sulaukusi šypsenos, kaip rengiu ir mankštinu, kaip maitinu savo pienu ir vežioju parke – viskas sukrenta į kažkokią smulkmenų mozaiką ir aš matau, kaip auga mano vaikas. Kad mums gera kartu. Kad esu gera.