Prisimenu, kai ištisą dieną tūsinausi su vaiku, jau pusdienį žiūrėdama į duris (kada Jis grįš?..), o Pija niekaip nenusiramina, verkia ir verkia. Aš ir vienaip supu, ir kitaip nešioju, ir trečiaip vežioju, kol galų gale riktelėjau: “Kas tau yra?”

Ji vežimėlyje akimirką sustingo, o paskui taip graudžiai patempė lūpytę, kad aš vos neapsižliumbiau pati. Iškart pradėjau glostyti ir švelniai kalbinti…

Žinot, kas buvo? Jau kitą sekundę ji plačiai nusišypsojo ir pasižiūrėjo į mane tokiomis pasitikinčiomis akimis, su tokiu lūkesčiu, kad man vos neplyšo širdis. Kaip žmogus gali taip greit atleisti? Pasiėmus ilgai ją nešiojau ant rankų ir nenorėjau paleisti.

Po to karto pavyksta vienaip ar kitaip susitvardyti, stengiuosi nenukreipti į ją savo blogų emocijų. Geriau jau įsikąsti vežimėlio rankeną.

Tada labai aiškiai pajutau, kad niekas nedingsta. Kiekvienas pasakytas žodis, gestas, intonacija – jie lieka. Net jeigu vaikas pamiršta. Niekas nedingsta, tai kažkaip įsispaudžia mūsų gyvenime, bendravime, tame, kokie esam.

Tikrai nemėginsiu pretenduoti į tobulas motinas, kurių vaikai paskui bijo ne taip koją pastatyti, bet visgi. Būdama posovietinių auklėjimo metodų produktas noriu paeksperimentuoti tolerancija, liberalumu, pozityvumu, kad Pijai, mokykloje gavusiai iš elgesio trejetą, nesukiltų temperatūra ir ji nebijotų grįžti namo. Bet čia jau platesnė tema.

Kaip bebūtų, vaiko sukeliamo nuovargio, neišsimiegojimo, susierzinimo nepalyginsi su bad hair days – tai daug blogiau: visąlaik esi stebimas, atsakingas, o tuo momentu, kai labiausiai norisi užsitraukti antklodę ant galvos, dažniausiai nėra kaip. Kol kas dar nežinau, koks receptas čia padėtų. Ar jis egzistuoja? Tikiuosi, kitaip Pijai užaugus vežimėlis liks nukramtyta rankena.

Meškėju. Nuotaikų kaitas iš pradžių pakeitusi neįprasta ramybė dabar virto totalia apatija. Tiesiog noriu, kad visi atsiknistų, nes nuolat jaučiuosi išsekusi. Baisiausia, kad nieko neveikiu, o nuovargis klaikus.

Svorio lyg ir nepriaugau žvėriškai, bet tas pilvas, regis, tuoj žeme ims vilktis. Aš nesuprantu, tiesiog nebesuprantu, kaip galima rinktis būti storam – šiaip gyvenime. Ėsti belenkiek nesąmonių, teisintis “lėta medžiagų apykaita”, paskui pūškuoti, nepasivilkti, prakaituoti… Man iki mano gyvenimo svorio rekordo dar liko kokie 4 kg, bet jau nepamenu – negi jaučiausi taip baisiai?

Aišku, tada nebuvau nėščia. Dabar diafragma jau maždaug ties kaklu, ką suvalgai – atrajoji, beibiukas beveik nuolat treniruojasi K1 rungtynėms (tiesa, tai vis dar malonu, net kai jis tai daro paryčiais).

Nematau prasmės kažką daryti. Va tik paskaityt įstengiu. Norėčiau užmigti 3 mėnesių miegu ir atsibusti nuo sąrėmių.

Bet vis tik gerai pajusti, kas tas nėštumas. Niekas šito nepapasakos. Net aš.

Žodžiu, darėm. Sako, iš 1500 užsiregistravusių Vilniuje tvarką darė 600 piliečių (matyt, todėl, kad daugelį į tvarkdarių gretas įpaišė kaip ir mane – nežinant), bet, manau, tai normalu. Būtų užsiregistravę 3000, tvarkęsi būtų 1000 žmonių. Svarbiausia vieša iniciatyva ir į ją reaguojantys bei prisidedantys – kad ir kiek jų būtų.

Aš tai, matote, esu miesčionė ir, geriau pagalvojus, niekada nelaikiau rankose kastuvo, nerinkau šiukšlių, niekad nebuvau labai visuomeniška ir filantropiška. Na, bet Jis nusprendė, kad darom, tai darėm

Tvarkėm Užupio sąvartynėlį. Na, žinote, tokį, kokius savarankiškai pasidaro kaimynystės gyventojai. Po buteliuką, po atliekų maišelį, po plytgalį ar seną sofą. Tokį šūdynėlį ir kuopėm.

Įžangai vimtelėjau nuo šiukšlių maišų ir pirštinių kvapo (juos iš smalos gamina ar ką?!), o atėję į vietą su viena naujai iškepta užupiete kibom į atliekų krūvą. Iš pradžių galvojau, kad aprankiosim šiukšlytes, paliksim tą kalnelį ir tiek žinių. O bet tačiau kai kibom, tai pleškėjo ten viskas. Toks vyriškis atėjo su grėbliu – virš Galeros įsikūręs Užupio senbuvis, kuris, panašu, yra lb linkęs įsivelti į politinio pobūdžio provokacijas ir visur įžvelgia rusų šnipų darbelius – na, rado žmogus auditoriją, tai reiškėsi, kol nenusibodo. Tada paliko mus ir iškeliavo.

Paskui atėjo dar keli žmonės – įskaičiuojant visus, darbavomės septyniese. Su pasididžiavimu galiu pasakyti, jog šūdynėlio neliko nė kvapo todėl, kad į maišus sukrovėme apie porą tonų šiukšlių. Viskas. Lygu ir gražu ten dabar. Aš vis galvoju, užsėjus kokiom gėlytėm gal nebekiltų ranka iš įpročio chebrai toliau šiukšles ten kaupti?

Dar galvoju: o juk kai pasodini kažką, tai juk kaip nerealu, kai išauga! Pats grynai savo rankom pasodini ir išauga… Giaras. Anryl turėtų būti va taip ką nors auginti. Norėčiau.

Paskui ta moteris, šalia kurios namų kuopėme, iš džiugesio, kad iššvarinom vos ne jos kiemą, pasikvietė kavos. Tai ir nuėjom. Mane “įdarbino” pjaustyti bananus ir bankucheną, pridarė kavų – arbatų… Keistas jausmas, žinokit. Kažkaip staiga atsiduri svetimuose namuose, šeimininkauji sau po virtuvę, svetainėje sėdi dar krūva niekad nematytų žmonių, ir visi drįsta klausinėti, kas kur gyvena, ką veikia, kaip yra susiję…

Mane visada labai sujaudina toks bendrumo jausmas tarp žmonių. Dažniausiai patiriu jį spontaniškai, netikėtomis aplinkybėmis, ir jis neužtrunka, nes visi vis tiek išsibarsto, kas sau. Bet jausmas lb geras. Na, kad nesi vienas atskirtas kaip koks medis ar autobusas. Žinoma, ta artumo iliuzija greitai atsimuša į kitas aplinkybes – tas, kurios priverčia žmones išsiskirstyti ir vienas kitą pamiršti. Bet vis tiek.

Ta moteris tikrai lb džiaugėsi, kad padėjome susitvarkyti šalia jos namų.

O kojas skauda visai ne dėl to. Gi Gatvės muzikos diena, tai nusivaikščiojom iki nebegalėjimo Susitikom su Šeima ir sukom ratus po Senamiestį, Užupį, Sereikiškių parką, Bernardinų kapines… Praminiau Jį Senialiu, nes vis burbėjo, pamatęs gatvėmis be proto lakstančius automobilius Myliu Senialį, bububu :*

Geras nuovargis nuo darymo. Užtat db laikas filmukui su ledais