Šiandien aš sužinojau, ką daryčiau, jei mano kūdikiui grėstų apsigimimas.

Vos pastojusi nejaučiau savaiminio ryšio su kūdikiu, mokiausi apie savo kūną ir paprasčiausiai laukiau pokyčių. Taip, apie daug ką galvojau, bet kaip vienas, atskiras žmogus, kuriam ir šiandien, tiesą pasakius, labai svarbios ribos, už kurių nenoriu nieko matyti nekviesto.

Bet aš jau nebesu viena. Ir šiandien jau žinau, kad nesidaryčiau aborto jokiu atveju. Taip, aš vis dar sveikas, gražus ir narciziškas žmogus, ir mes abu su Juo norim į mus panašaus – sveiko, gražaus patvirtinimo, kad esame kokybiški žmonės.

Tačiau šiandien man nebesvarbu, kas galėtų paaiškėti negero – tai jau yra mano vaikas. Viskas. Daugiau čia nėra, ką pasakyti.

Taigi, nusprendžiau šiandien paviešinti savo privačius įrašus draugams, kad žinotumėte, kuo gyvenu pastaruosius mėnesius.

Aha, ir su vasario 16-ąja visus!

Kaip žinia, vaikų gimdymui ieškant tinkamo laiko, jo nėra. Paprasčiausiai nėra. Niekada neturi pakankamai pajamų, pakankamai erdvaus būsto, nespėjai susitvarkyti darbo situacijos, nuveikti to, kito ir ano… Kažkuria prasme itin smulkiai planuoti net neprasminga – vaikai žino savo laiką, ir žino tėvus, kuriems turi gimti. Sergejus Nikolajevičius rašė, kad vaikai iš kitų pasaulių ateina per Saulės centrą Na, jei neatgimsta iš Žemės.

Taigi, man 5-6 savaitės, turiu to burbuliuko nuotraukėlę – 3,1 mm ūgio. Jau plaka širdutė, kurios aš, aišku, nemačiau – kur ten supaisysi tuos mikroskopinius vaizdus.

Ta proga vkr apsivėmiau ir pykina iki šiol. Psichosomatika? Man norisi, kad jis, tas vaikas, kažkaip save patvirtintų, kad aš jį pajausčiau, nes dabar tik žinau. Taip, aš daug galvoju apie materialinius ir praktinius dalykus, kaip mes jį auginsime, ar užteks pinigų, ar spėsiu išmokti vairuoti, kad nereikėtų į gimdyklą varyti susmirdusiu “Užupio taksi”… Bet, matyt, praėjo per mažai laiko nuo Didžiosios Naujienos, kad būčiau įtikėjusi ir apsipratusi su būsima motinyste. Motinystė nėra duotybė, ji išsiugdoma per tuos laukimo mėnesius, o man taip trūksta kažkokio veiksmo, kažkokių aiškesnių ženklų, kad tas pipiras ten tikrai auga, kad kaip nors neužduso, nusprendęs apsilankyti vėliau…

Tai visiškai naujas vaidmuo, mano neišbandyta paskirtis, ir aš neturiu supratimo, kokia būsiu mama. Su tuo vaiku būsime lygūs – tai faktas. Abu nauji. Ir Tėtis, kuriam lb patinka įvairios protingos knygutės su instrukcijomis

Nežinau, ką daryti. Ką dar naudingo, be knygų skaitymo, nuveikti šiais pirmais mėnesiais, kai per anksti ir rinkti vardus, ir pirkti lovytes, ir eiti į motinystės kursus. Norėčiau, kad greičiau pradėtų matytis pilvas. Ir kad viskas būtų gerai.

Tikiu, kad vaikai renkasi tėvus ir laiką gimti. Panašu, kad šitas lb laukė, kada mesiu kontraceptikus

Sužinojau per Kalėdas. Pirmą testą pasidariau dieną prieš Kūčias, jis buvo kažkoks neaiškus – na, bet ir dariausi vakare, nusprendusi, kad tiks ir taip. Nei du, nei vienas – pusantro

Tada prasidėjo kažkoks nervinis breikdaunas, dvi paras verkiau nesustodama dėl visko oi visko – lėtinio nusivylimo savimi, pablogėjusių santykių, dėl to, kokiu negatyviu žmogumi virtau, dėl tos fakin visuotinės krizės… Jis vos išprašė važiuoti pas tėvus Kūčių. Jo veidas buvo toks skausmingas, man jo taip pagailo, kad susiėmusi nusitinkavau veidą Estee Lauder ir sudalyvavau šeimos šventėje beveik nepratarusi žodžio ir pasiteisinusi pakilusia temperatūra (nemelavau, pirmais mėnesiais ji laikosi virš 37 ).

Kitą rytą pasidariau dar vieną testą. Dvi ryškios raudonos linijos. Įslinkau į lovą su kasete, pažadinau Jį (nustebo, nes šypsojausi) ir parodžiau testą. Buvo šilta, jauku ir Kalėdos.

Tiesa, manęs neapglėbė kažkokia ten palaimos šviesa, neužvaldė egzaltuotas motinystės instinktas. Atvirai kalbant, nesijaučiau nėščia ir nesugebėjau susisieti su įvykiais mano pilve.

Bet Vienas Protingas Žmogus teisus: devyni mėnesiai moteriai ir duoti tam, kad ji apsiprastų su būsima motinyste. Taigi, mano “nesijautimas nėščia” yra visiškai normalus, nors aš visada norėjau vaiko, ypač pastaruoju metu.

Sausio 5 d. užsirašiau pas ginekologę. Man vis dar norisi gauti patvirtinimą, kad tikrai viskas gerai. Kad tikrai esu nėščia ir viskas gerai.

Žinau, kad pirmus 3 mėnesius dažni persileidimai, bet VPŽ sakė, kad tyrimai parodė: jei tie persileidimai neįvyktų, beveik visi atvejai baigtųsi kūdikių apsigimimais. Gamta savotiškai apsaugo nuo dar didesnio sunkumo ir nelaimės. Kaip bebūtų, kasdien vis labiau įtikiu, kad esu nėščia. Būtų kažkaip apmaudu, jei viskas imtų ir nutrūktų.

Kartais atsibundu naktį ir meldžiuosi, kad viskas būtų gerai.

Vakar nusipirkau dvi knygas apie nėštumą ir vaiko auginimą. Pirmoji – Liz Fraser “Super-mamos vadovas” – informatyvi, bet ypač palaikanti ir linksmai nuteikinėjanti. Galima kaltinti autorę, kad užsiima beleberda, bet jau geriau prajuokinti negu užparinti, kaip sustorėsi, kaip tave nuo galvos iki kojų išvagos strijos, kaip gimdamas vaikas sudraskys visas tavo genitalijas, kaip tu jausiesi konteineriu, kaip kojas apnarplios ryškiai mėlynos išsiplėtusios venos… Visa tai konstatuojama, bet neakcentuojama, ir man tai lb svarbu. Aš žinau, kad gali būti visos ar dalis išvardytų nelaimių, bet geriau jas pasitikti besišypsant ir neužmirštant, kad esu svarbus ir gražus žmogus, kuris tikrai nesirengs skarmalais, kad ir kokia stora būčiau.

Staiga man patinka mano pilvas. Jis įgijo prasmę ir teisę būti, koks yra. Geras.