Vakar pagalvojau, kad realiai gimdymas bus svarbiausias momentas mano gyvenime. Kaip beieškočiau, reikšmingesnių neatrandu. Mat ankstesni susiję tik su manimi, o čia be manęs dar su vienu – geriau pagalvojus, su dviem žmonėmis. Jeigu kas nors atsitiks Beibiukui, Mano Mylimas Jis irgi bus nelaimingas.

Aš nepratus būti atsakinga už tiek daug žmonių. Baisu.

Guodžiuosi faktu, kad viskas ten kažkur aukštai jau seniai parašyta ir kad susireikšminti nedera – viskas bus. Kol kas neaišku, gerai ar blogai, bet bus.

Ir vis dėlto, artėjant tam momentui, jaučiuosi kaip gilus vandens telkinys, į kurį lyg akmenys pliumpteli svetimi bloga pranašaujantys sapnai. Kas, kad negarsiai. Giliai – man pačiai nenorint.

Turbūt natūralu taip sujautrėti. Aš visą gyvenimą žiauriai bijojau suklysti, todėl pusiau sąmoningai teatsidurdavau ten, kur būdavau daugmaž geriausia (ne tai kad labai jau daug kur…). O dabar įvyks tai, ko niekad nesu dariusi, neįsvaizduoju, į ką tai panašu ir ar iki šiol gerai padariau tai, kas nuo manęs priklauso.

Aišku, pasaulis sukasi senokai, moterys gimdė ir gimdys, bet staiga supratau, kad visiškai nieko apie tai nežinau. Kad tai ne žinojimo sritis. Ir kad pirmą kartą pašonėje nebebus tų mano avarinių gaisrinių kopėčių. Kitaip pasakius, aš nebegalėsiu rinktis, kiek savęs į tai sudėti.

Tie keli momentai gyvenime, kai teko būti savimi iki galo, man iki šiol baisūs prisiminti.

Niekada nebuvau tokia laiminga. Atsibudusi kiekvieną rytą susiskaičiuoju dalykus, kurių nenoriu prarasti. Visi jie guli su manimi toje pačioje lovoje. Ir man labai baisu: kiek ilgai galima būti tokiu laimingu?

(Tik reikia kibti į tą knygą, kol leidėjas nekibo man į plaukus…)

Kas dar? Nieko. Priartėjau prie kažkokio keisto etapo – visada laukiau, kada pradėsiu gyventi, o db, regis, tiesiai priešais mano nosį ta pradžia, kuri sako: “Ė, mažule, daryk ką nors, judink šikną, taigi tavęs čia laukia, ko žiopsai?” O aš kažkaip baugščiai mykiu: “Eee, tai kad… oi, ką – jau? Velnias, net nžn… Palaukit, o tai ką, rimtai? Negali būti. Ir apskritai mes gi dėl nieko nesitarėm.”

Verbalinis paralyžius. Migrenos priepuoliai. Sociofobija.

Ar aš kada nors buvau nekomplikuota? Galvoju apie visus tuos laikus.

Žinote ką? – aš turiu teisę būti komplikuota. Sergėk Viešpatie mano artimuosius ir suteik jiems neišsenkamą kantrybės šaltinį. O jeigu jie mane apleis (ką aš tikrai padaryčiau), tai baigsiu kaip ta sena boba, kur valgo picą iš konteinerio. Ir aš turėsiu tam teisę.

Ne, bet rimtai, nereikia bėgti nuo temos.

Aš priartėjau prie kažko lb laukto, tik nžn, kodėl man taip neramu. Ir aš viską suknisinėju. (Ką moku, tą moku.) Ech, kaip būtų gerai kur nors šmurkštelėti, bet kaip jie fakin garsiai šaukia, kad nemalčiau šūdo!