Nuo šios savaitės nebegaliu pirkti batų. Dar vienas “man taip tikrai nebus” paneigimas – knygose skaičiau patarimus nėštumo metu nepirkti brangių batų, nes paskui teks jų atsikratyti, mat koja padidėja vienu dydžiu. Viskas buvo gerai septynis mėnesius, o paskui užėjo karščiai. Pėdos kvadratinės jau nuo ryto. Stengiuosi gerti daugiau vandens – kuo daugiau išryji, tuo daugiau pasišalina. Ta proga į tūliką per naktį einu vidutiniškai septynis kartus.

Atsibundu 5 am, pradedu galvoti. Nebaigiau tapyti to mažo paveiksliuko,  idėjų nulis, gal išmest? Padarau 100 Kėgelio pratimų. 15 minučių žiūriu į Jį ir spėlioju, kuriuos bruožus paveldės Beibiukas. Perskaitau 5 “Idioto” puslapius. Dar kartą nueinu į tualetą. Ir užmiegu iki 12.30 pm.

Jau turime vežimėlį. Emmaljunga.

Gražus daiktas. Tvirtas. Tokiame galima išauginti ir 4 vaikus – amortizacija nepareis. Užtat su pilvo sienos plastika kitaip.

Buvom Šemetos kursuose. Geri. Smagūs. Visai nesektantiški, kaip kažkas įspėjo. (Apskritai nesiūlyčiau skaityti ir labai paisyti supermama.lt.) Matyt,  gimdysiu natūraliai, be nuskausminamųjų, kaip anksčiau planavau. Baisoka, žinoma, bet verta pabandyti. Mano skausmo slenkstis gan toli, kiek galiu spręsti iš patirties. Be to, ėmiau galvoti, kad gimdymas visgi toks momentas, už kurį atsakomybės nedera atiduoti vaistams ir medikams. Tai mano, Jo ir mūsų vaiko darbas.

Reikia tik išsirinkti ligoninę ir gydytoją. Neturiu daug vilčių, nes iš girdimų atsiliepimų susidaro įspūdis, jog sovietmečio pabaiga visai nereiškia, jog ant gimdyvių nebeburnojama. Na, bet geriau kuo mažiau išankstinių nuostatų.

Beje, nėščioms poroms, svarstančioms apie kursus, patarčiau nelaukti trečio trimestro. Jeigu mudu būtume juos išklausę prieš tris – keturis mėnesius, Jis būtų sutaupęs nemažai nervinių ląstelių, o man nebūtų reikėję post factum įrodinėti, kad trankomos durys, nesikalbėjimo pusdieniai ir apsižliumbimas išsiskyrus nuomonėms dėl gražiausios automobilio spalvos – nieko asmeniško. Ir šiaip, dėl praktinės nėštuminės informacijos į kursus verta eiti kuo anksčiau. O pas Šemetą už tuos pačius 380 Lt išklausius porą savaitgalių (6dieniais – 7dieniais nuo 10 am iki 5 pm – reikia nusiteikti) paskui iki gimdymo gali dalyvauti kiek nori, nors ir mintinai mokytis tuos kursus.

Rodė kietą kūdikių mankštą. Ne visus triukus ryžčiausi atlikti, bet yra ir paprastesnių, kurie labai gerai vysto vaiko koordinaciją ir raumenų tonusą. Svarbiausia, sakė, neatlikti tos mankštos prie giminaičių Pirmąkart stebint salto darančius kūdikius išties sudrėksta delnai. Dar pravartu beibiukus nardinti vonioje, mat gimę jie tebeturi reikiamus įgūdžius, o po pusmečio visko turi mokytis iš naujo. Vienok gerai, kai vaikai moka plaukti ir nebijo vandens.

Atkeliavo krūva gražučių rausvų drabužėlių iš amazon.com, o aš susapnavau, kad pagimdžiau sūnų. Stay tuned, kaipsaka…

Šnd aš baigiau versti knygą. Mane kankina nemiga. Žinau, kad viskas bus gerai, kad tikriausiai gausiu dar vienos įkvepiančios knygos vertimo užakymą (leidėjas buvo davęs pavartyti – tiesiai šviesiai nepadori, mėgčiau, jei patvirtintų), o ir šiaip, kaip pradedanti fryliancintoja esu pakankamai paklausi, net neįdėjusi į tai jokių pastangų, kurias planuoju dėti, o vis dėlto man neramu. Ar to pakanka?

Mano problema jau kurį laiką aiški: negaliu sėdėti ir mėgautis dalykais, kurių visuma tarsi turėtų būti atsipalaidavęs gyvenimas darant tai, kas patinka. Man reikia sau pačiai spardyti šikną, kandžioti lūpas, užsiiminėti savipisa ir neturėti ramybės.

(Patarimas jauniems tėveliams: nedulkinkite smegenų savo vaikams ir gražiai sutarkite, priešingu atveju jie niekada negalės gyventi ramiai, nes… negalės. Jiems reikės įtampos, kaip ženklo, kad viskas normalu. Nes normalu, kai kažkas negerai.)

Dar mane neramina (surprise!) tai, kiek aš uždirbu arba galiu uždirbti. Suprantu, kad tai vienas iš dalykų, kuriuos nesveika segti prie savivertės, kaip ir išorinio grožio, nuveiktų darbų, gudrių pažinčių skaičiaus, (ne)priklausymo elitui (jo, šitas juokingiausias), o vis dėlto. Sako, esame vertingi ir nubraukus visus tuos dalykus, bet kaip? Savęs lyginimas su kitais, gyvenant Vilniaus centre, o ne kalnų triobelėje, tarsi neišvengiamas, ir aš lyginu.

Aš uždirbu mažiau už savo draugą ir dažnai galvoju apie tai ne tik todėl, kad esu įpratusi kuo mažiau ką nors varginti, apsunkinti, sakyti “tai kad jau draugaujam, davai nupirk man Audi TT” ir liestis prie ko nors – ne rankomis, o… egzistenciškai. Tai net ne konkurencijos jausmas (jis – kitose srityse).

Mano Mylimas Jis sako, kad tai paprasčiausias dalinimasis. Vėlgi grįžtant prie auklėjimo modelių, teoriškai tai suprantu, bet man vis tiek truputėlį neramu.

Na, jeigu ką, visada galiu grįžti dirbti to lb gerai apmokamo lb nemėgstamo darbo. Juk gali būti, kad jis man labiausiai ir reikalingas: sušikta savijauta kasdien!