(Hansas yra buto savininkas švedas, 9 metus gyvenantis Tailande ir laisvai kalbantis tajų kalba – totaliai nuplaukęs bičas, paruošė tik vieną sutarties egzempliorių ir atidavė Mano Mylimam Jam. Supratome, kam jam reikalingas agentas Ronas.)

Įdedu kelias nuotraukas pasigėrėjimui:

Kur pasisuksi, žiū, vis kokia plastmaskė ar kita grožybė:

Tokia štai puošmena kabo virš mūsų rankomis drožinėtos lovos:

Vienas kitas mianas:

This is a Christian home, tarsi pasiteisindamas tarė Hansas, rodydamas į šį kūrinį, o aš kvailai nusijuokiau:

Vienas kitas platesnis vaizdas:

Kilimukai irgi priklijuoti prie grindų. Bet jau šitą vertybę tai be kompromisų nulupau ir įkišau spinton:

Toks tas mūsų pasakų namelis Ne taip jau prastai, lyginant su kitais pustuščiais ir nejaukiais nuomojamais kondais, turiu pasakyti.

Foto: Augusto Gutauto, mano.

Man per karšta. Nesijaučiu komfortiškai, tad sugalvojau šitaip: reikia susirasti kokį laisvesnį butą, kuriame išties patiktų gyventi, ir jame pratūnoti su knygomis tą baisųjį karštį. Vakare jau galima keliauti ir į Night Bazaar, kur prekeivių stalai lūžta nuo Lacoste maikonų, Jimmy Choo rankinių ir, aišku, Louis Vuitton lagaminų. Dešimtimis D&G logotipų nusėtos palaidinės (kad tikrai visiems būtų aišku) ir Chanel terbos kabo šalia tokių pat pigių suvenyrų, tailandietiško šilko skarelių (niekas nepasakys, ar tai tikrai šilkas), stalo žaidimų, piniginių, patiesalų, mokasinų, šiaudinių skrybėlių ir įvairiausių mažmožių.

Night Bazaar pilna indiško, arabiško, kiniško, tailandietiško, japoniško, vokiško maisto. Vakar išbandėme vieną vietelę, kur maistas buvo lyg ir ok, bet turiu pastebėti, kad vietiniai išpindėjo: vis tiek turistai čia plauks miniomis, tad savo pabus atidarę vokiečiai plešia netailandietiškai didelius pinigus, o vietiniai tiesiog nesistengia. Štai vakarykščiame jūros gėrybių restoranėlyje mano lėkštėje buvo penkios gėrybės: dvi mažos krevetės ir trys nedidukai kalmaro griežinėliai. Apie šeikus atskira kalba: jeigu paprašai nepilti pieno ir cukraus (sirupo), gauni pavandenijusių sutrintų ledukų su vaisiaus prieskoniu, ir tiek žinių, nors esmė yra švieži lede sutrinti vaisiai. Tokių galima gauti gatvės „kioskeliuose“ – ir pigiai. Geriausias maistas – vieninių lankomose valgyklose. Bėda ta, kad ten nekalba angliškai…

Ir dar labai nemalonu pastebėti tą jų pasikartojantį „apsiskaičiavimą“… O kai pastebi ir nepatingi pereiti meniu eilutes ir paklausti, kodėl kaina sąskaitoje kitokia, gauni atsakymą, kad papildomai kainavo ledas… Nežinau, nežinau. Kai Tailande lankėmės pirmą kartą, regis, šioje srityje jie labiau stengėsi. O gal mums sekėsi pataikyti į teisingas vietas? Kas žino. Išvada tokia: Chiang Mai maistas (pa)prasčiausias iš šį mėnesį bandytų.

Aha, butas. Žodžiu, į online agentūrą išsiuntėme užklausas dėl kokių 50 skirtingų variantų, tačiau negavome nė vieno atsakymo Tada prisirankiojau internete skelbimų ir vakar ėmiausi mobiliako. Stebėtina, bet ryt kraustomės į pirmą ir vienintelį apžiūrėtą butą vadinamajame condominium – dideliame daugiabutyje. Tokiuose gyvena daug farangų – laukdami tarpininko matėme iš lifto išeinančią ne vieną šeimą, su vežimėliais ir be.

O butas gražus. Gražus lyginant su kitomis matytomis nuomojamų butų nuotraukomis (ieškojome iki 15 000 batų per mėnesį). Tik tiek, kad nedidelis – 45 kvadratai. Yra ten kičinių paveikslėlių ir lempelių, bet taip pat yra galinga namų kino sistema, didžiulė plazma (jau matau, kaip mes ten darysim kino teatrą, vos tik Pija užmigs), irgi labai didžiulis Mac’as, mikrobangė, tousteris, kavos virimo aparatas, orkaitė, kaitlentė (reikia vaikui pagaliau normalų maistą pradėti gaminti), skalbyklė, normali patalynė, jauki vonia, nemokama ir mums nereikalinga kabelinė, nemokamas ir mums reikalingas internetas, na, ir nusileidus aukštu žemiau galima maudytis baseine – you can live a normal life there, kaip pasakė savininkas švedas. Mums tai kainuos nepilnus 750 Lt per mėnesį, kas neatrodo labai blogai.

Tai bus puiki vieta prabūti karščiausiu dienos metu, o vakare galima ir miestą tyrinėti.

Mūsų fainiausias atradimas – didžiuliai knygynai, kuriuose nusipirkęs knygų paskaitai ir gali grąžinti, atgaudamas pusę kainos. Ten galima atnešti parduoti ir savo knygas (į Backstreet Books nukeliavo jau perkąstos dvi Roald Dahl knygos). Štai, ką šiandien užtiko Mano Mylimas Jis:

Manęs tuo metu nebuvo šalia dėl vienos įdomios priežasties. Teko tai pavadinti Knygyno Sindromu, mat kaskart užėjusi į knygyną užsinoriu ant puodo. Rimtai. Pirmus du kartus palaikiau tai keistu atsitiktinumu, bet trečią ir ketvirtą kartą prisiminiau, jog netikiu atsitiktinumais Šiaip tūlike mėgstu pasidaryti bibliotekėlę iš Vogue, Elle, Harper’s Bazaar ir panašių skaitinių, o jeigu jų nėra, tai vis pasigaunu kokį kremo buteliuką ir skaitau naudojimo instrukciją kitoje pusėje. Ar tik nebūsiu išsiugdžiusi sąlyginio reflekso, bliamba.

Išsamesnis fotoreportažas bus vėliau

Foto: Augusto Gutauto.