Kartais man taip norėtųsi viską apie save papasakoti, bet bijau, kad neliks anei vieno žmogaus, kuris su manimi sveikintųsi. Todėl savotiškai malonu grįžti į tą savo vidinį užkaborį, kur aš viską žinau. Ir visgi grįžtu.

Mane dažnai dusina nuobodulys. Toks gyvenimas… Koks jis padorus, saugus, pažymėtas gerove, pavydėtinas. Neseniai viena moteris paklausė: “Ką reikia padaryti, kad gyvenimas po kojomis rožes be spyglių klotų? Kur tavo paslaptis?”

Aš net susigūžiau. Ar čia apie mano gyvenimą? Pasidarė truputį gėda, bet tik akimirką. Niekaip iki galo nesusitapatinu su tuo išoriniu klostymusi.

Iki amžinybės išsitęsusi tyla po sprogimo. Įžengiu į savo pilkąją zoną, pirštų galais nubraukiu parako miltus nuo kažkada juodo pianino, palieku karoti voratinklius ant drobe uždangstytų krėslų ir įsitaisau šalia savo mylimųjų lavonų. Ramu.

Neseniai sapnavau, kad mokiausi fotografuoti. Man labai gerai sekėsi. Sukiojausi tarp daugybės žmonių, parodos atidarymas, pagyvenusių pleibojų menininkų pezalai. Išeinu į lauką, staiga kažkokie tūlikai kaip arklidės, pamažu nyksta aplinka, vėl ištinka agorafobija, o tada atsiduriu priešais gražų pastatą. Žiūriu pro objektyvą, reguliuoju fokusą, sutrinku: žvelgdama paprastai, matau namą, o dirstelėjusi pro objektyvą matau jo degėsius. Dar kartą. Tas pats. Tada pasisuku į praeivį. Pro objektyvą – jo lavonas. Nusmelkia įtarimas, kad matau tai, ko dar nėra.

Šalia to namo matau vartus į didelį parką. Staiga judesys sulėtėja, o aš slo-mo šuoliais skrieju  link atsivėrusių vartų. Matau pro juos sustingusį laiką, lūžusius saulės spindulius žiedadulkių migloje, vasariškai išblukusią žolę su pastirusiais saulės zuikučiais, nejudančius medžius. Viskas geibu ir kažkaip… sustoję, bet kviečia, lyg ką žadėtų. Žinau, kad ten – kitas pasaulis, mirtis, o įžengusi nebeišeisiu. Tik jau negaliu sustoti.

Vėl pradedu pastebėti gamtą, jaučiu oro kvapą, negalvoju vien apie terapiją (vaikščiojimą po batų parduotuves – kartais tai veikia kaip inhaliatorius nuo astmos), imu parašinėt blogą, kitaip tariant, kyla autentiškų minčių.

Kodėl buvau “užsidūchinus”? Nes dirbau klaikiai bukinantį, koktų, ne savo darbą. Verčiau techninius tekstus. Maniau, juk negali būti labai blogai, juk aš taip nebenoriu matyti žmonių, geriausia dviese su kompu dirbti tai, ką moku geriausia. Deja, deja. Vertimo turinys vos neišvarė iš proto, kol Mano Mylimas Jis neiškėlė ultimatumo – arba metu darbą ir atvirstu į žmogų, arba mes niekados neturėsime vaikų, nes aš niekados taip ir nebeužsinorėsiu mylėtis.

Tai va, jau antrą savaitę fryliancinu. Pasaka. Antrosios knygutės vertimas jau į pabaigą, o ir šiaip imu kvėpuoti, nors neprognozuojamų nervinių protrūkių dar pasitaiko

Beje, koks paradoksas – šiandien pasirašiau aktą, kuriame buvo įrašytas didžiausias mano gautas atlyginimas (išskyrus pirmosios knygos vertimą). Ech, jei tas darbas man patiktų…

Poryt važiuoju į Medicinos diagnostikos centrą aiškintis, ar neprisižaidžiau besisoliariumindama. Vaje, kaip nelaiku db būtų susirgti odos vėžiu! Dabar, kai dirbdama namie jaučiu tokį kaifą, kai mes radome tą gražią vietą gyventi, kai taip neseniai nusipirkau dviratį ir svarstome apie auksaspalvį retriverį beigi va šitą afigennai čiotką ekologišką automobiliuką (jis dar tik konceptas, bet ledinis, nors negaliu pakęsti špygos dydžio mašinų… Tai anyway, jis ekologiškas ir kosminio dizaino)…

O dar į Amsterdamą važiuojame svtgl… Žodžiu, db būtų lb prastas laikas mirti. Tas pats, kas pradėti valgyti gimtadienio tortą ir gauti per nagus dėl to, kad alkoholikas tėvas šoko ant arklių.

Jis klausė, ar nebijau. Tai nebijau, nes mirti ruošiausi nuo vaikystės. Na, tik nesinorėtų grabely tįsoti nuplyšusiu veidu. Būtų liūdna, jei būtent dabar.

Todėl, mano geriausias drauge iš Dievulio raidės, padaryk taip, kad nesirgčiau odos vėžiu, o aš Tau pažadu nebeiti į soliariumą (reikės pasiaiškinti, kaip ten su tais savaiminio įdegio kremais, gal kas žinot gerų briandų?) ir labiau vertinti tai, jog esu gyva su tais žmonėmis, kurie aplink mane, be tų, kurių neliko, nes taip reikėjo ir viskas yra Tavo valia, kuriai aš atsiduodu, nes Tu visada žinai, kaip turi būti, ir Tu neši mane ant rankų.

(Man klaikiai patinka tas pasakojimas apie dvejas pėdas smėlyje, ir kai jos lieka vienos, tai tada Dievas neša mus ant rankų.)

Amen.