Skaitau knygas. Čia, Thongsala miestuke, aptikau visą Roald Dahl kolekciją!  Pasiėmiau porą knygų ir gailiuosi, kad jos ne po 1000 puslapių.

Kartais atsitinka įdomus dalykas: mano galvoje ima vyniotis veiksmas arba kalbėtis žmonės ir… tarsi nuslystų koks kabliukas, lėtai prasivertų durys… Jeigu imu klausytis to, kas ten vyksta, tai, regis, žmonės ar įvykiai mano galvoje tampa savarankiški, o man telieka juos stebėti. Bet vos tik pagaunu save, kad oba!  – viskas išsyk nutrūksta. Reiktų pasimokyti ilgiau juos stebėti ir neįsikišti.

Gulinėdama ant šezlongo labai aiškiai visiems laikams įsisąmoninau vieną dalyką: reikia save mėgti. Reikia mėgti savo gyvenimą, investuoti į asmenybę, kad būtum pats sau patrauklus, įdomus. Nežinau, ar esate patyrę, bet kaip dažnai man yra tekę jaustis, lyg šventė vyktų kažkur kitur, o aš tokia viena, atsiskyrusi. Tai va, būtų gerai pačiam sau tapti švente kuo dažniau. Investuoti į save – tai mėgautis veiklomis, daryti tai, kas tave puošia, nuo ko tau malonu, kas plečia akiratį ir pasaulėjautą. Tapyti, lankyti vaikų namus, leisti žmonėms tave pažinti, imtis ko nors pirmą kartą. Ne todėl, kad gyvenimas trumpas – tai bjaurus ir kvailas posakis – o todėl, kad atsidūręs aplinkybėse, kurios tikrai paryškina vienišumą, mokėtum iš situacijos imti, ne tik duoti. Tai taip lengvai tampa įpročiu – laukimas geresnių laikų ir tas toks nuolatinis tenkinimasis bet kuo, lyg būtų koks nors rytojus, kuris tave ištaisys.

Ar esi laimingas? Taip, jeigu esu išsipildęs. Jeigu myliu. Jeigu turiu prisiminimų ir ne viskas buvo, kaip norėjau.

Tyla… Netgi pradedu girdėti savo pačios mintis. Norėčiau parašyti apie naujus drabužius, ką tik atrastą svajonių butiką, bet nėra energijos.

Nors miškas dar žalias, lauke kvepia žiema. Ne žinau, bet įsivaizduoju – lauke nebuvau kelias dienas (Pijai per lietų nelabai gerai), o pastaroji kelionė į viešojo maitinimo įstaigą baigėsi 1,5 valandos važinėjimu po vakarinį Vilnių su klykiančiu vaiku – ji niekaip nenorėjo užmigti, tad teko grįžti namo ir nusitraukti bergždžiai apsitemptus džinsus.

Jaučiuosi vieniša. Sumažėjo pieno, man atrodo. Ir tos tylos taip mažai, kaip maisto, kurį dar galiu valgyti. Kaip laiko jam pasiruošti.

Užvakar supratau, kad dar nesakiau Pijai “aš Tave myliu”. Tai vakar jau pasakiau. Ji atpylė man ant peties atsakydama.

Viskas bus gerai. Viskas bus.