When You Kiss Me
Visiems, kurie buvo įsimylėję. Kažkada.
Ši daina man primena tas valandas, kai jie mylisi melancholiškai, jau ilgėdamiesi vienas kito; jie neieško žodžių tam pasakyti, bet jaučia, kad pirmo akių kontakto karštis slopsta, pirmo prisilietimo magija sklaidosi. Tai liūdnas išėjimas iš nuostabios ir vertingos būsenos “čia ir dabar” — tai gal vienintelis prasmingas šalutinis įsimylėjimo poveikis.
Yra poetinės dedikacijos ir šimtai surūkytų cigarečių. Yra fatališkos traukos ir dramatiški nesuderinamumai. Yra bandymai ir pergalės. Yra linksmieji kalneliai ir dūžiai galva į sieną. Yra pamokos ir yra “niekada daugiau”. Dabar gi atrandu paprastus dalykus:
Niekada negalvojau, kad būti ištikima taip lengva. Na, kad galima to norėti. Ir kad toks nerealus grįžtamasis efektas.
Kai perdavė jai ragelį, mano balsas iškart sušvelnėjo. Kartą man Buvęs Vyras pasakė: “Su savo močiute kalbi taip, lyg kalbėtum su savo vaiku. Tu būsi gera motina”. Iškart supratau, kad ji pasikeitusi.
Myliu sesę, mamą, tėtį, močiutę. Ir dar kelis kitus. Juos noriu pasiimti į kitą gyvenimą. Seniai seniai esu skaičiusi gerą tekstą. Įsiminė viena frazė: “Labai sunku atpažinti kelią, kuriuo turi eiti, ir žmones, kuriuos kažkada galbūt žadėjai pasiimti drauge”.