Bet ką jūs manot? Aš tai padariau! Ir netgi skaniai. Nustebau, kad viskas iš tikrųjų buvo lb paprasta, aišku, ir greit įvyko.

Jei norite, galiu papasakoti – gal susigundysite paragauti šios fainos sriubytės.

Žodžiu, pirmiausia gal išvardysiu indigriendus

150 g baltos žuvies filė (naudojau pangasiją), 100 g kiaulikės faršo, 1 kiaušinio baltymas (pirmąkart gyvenime atskyrinėjau tą reikalą), 1 šaukštelis druskos, 2,5 šaukšto ryžių vyno arba sauso chereso (naudojau dvigubai daugiau chereso – vynas yra sveika), 50 g virto kumpio, 1 laiškinis svogūnas (taip ir nesupratau, ar turi būti tas vienas stiebiukas, ar kaip yra suaugę į vieną ten tie keli stiebiukai – nepasirodė per mažai, bet dėkite pgl skonį), 100 g šviežių špinatų, 1,4 l sultinio (naudojau daržovių kubelius – gliukamatai, bet ką padarysi).

Kombainu paeiliui sumaliau atšildytą pangasiją, paskui pridėjau kiaulės faršą, kiaušinio baltymą, druską ir 1 šaukštą vyno (iš tikrųjų tai kokį 1,5). Ten pat ėjo ir kumpialis beigi laiškinis svogūnas. Viską maliau kombainu, kol virto tyre.

Atėjo eilė rankomis suformuoti ~2 cm skersmens kukuliukus – va tada ir pakraupau, nes nepavyko jų delnais sukočioti “pončkutėmis” – apsivėlė visi delnai ir baigta. Tai neišsigąskite. Imkite pirštais po truputį tos košės ir kurpkite a la rutuliukus. Nors knygoje to neliepė, aš juos paskui įdėjau į šaldytuvą, kad neištežtų.

Tada reikia nuplauti špinatų lapus, nupjaustyti kotelius, užvirinti sultinį (aš puode susmulkinau tris daržovių sultinio kubelius, virdulyje užvirinau 1,4 l vandens, užpyliau ir išmaišiusi užviriau puode ant kaitlentės). Na štai, belieka sumesti žuvies kukuliukus (pasinaudojau šaukštu, kad vėl neišsimozočiau rankų), špinatų lapus ir įpilti 1,5 šaukšto (arba 2,5, kaip aš pyliau) vyno. Belieka viską pavirti ant silpnos ugnies 10 minučių. Et voila!

Niekada to nedariau, nes nedrįsau. Pavyzdžiui, sykį, kai buvau 19 metų, mama žiūrėjo žiūrėjo, kaip padedu jai lipdyti cepiakus, ir pasakė: “Gal tu eik geriau, kokią knygą paskaityk”…

Dar visai neseniai daugiau nei metus gyvenau be šaldytuvo. Puikiausiai! Kai nevalgai namie, atrodo, kad nevalgai visai. Na, bet čia jau nėra, kuo girtis, ir šįsyk nesiplėtosiu.

Iš tiesų gaminti sau dar ne taip baisu. Na, susimausi, bus neskanu ar nusinuodysi. Bet gaminti kažkam kitam yra didžiulė atsakomybė, nes o jei nepatiks? Bus neskanu? Nusinuodys?

Visada atvirai žavėjausi gurmanais, o tokių man teko laimė gyvenime sutikti ir pasidžiaugti svetimais kulinariniais fejerverkais. Kuo įmantriau vienas ar kitas pažįstamas paruošdavo vakarienę, tuo smarkiau viduje susigūždavau ir prisiekinėdavau niekada nesikviesti jų į svečius – dar ir todėl, kad neturėjau baldų. Taip taip – aš tik neseniai palikau savo Namus Be Sienų ir reabilitavausi in more ways than one

O bet tačiau antradienį Savo Mylimam Jam surizikavau ir paruošiau vištienos salotas.

Delnai nedrėko, nes iškart susitaikiau su tikėtinu fiasko bei mandagiai atsiprašiau, kad nepalaikytų už bloga.

Jis paragavo pirmą kąsnį, padėjo šakutę į lėkštę ir pratarė:

- Mums reikia pasišnekėti.

Garsiai nurijau seiles.

Pasirodo, buvo skanu. Net labai. Ir dar liepė netikėti, jei kas sakė, jog nemoku gaminti.

Šakės, kaip malonu. Aš, aišku, labiau tikiu Mano Mylimo Jo diplomatija nei savo įgūdžiais virtuvėje. Bet fak, kaip malonu.

Paskui aš dar vakar pagaminau tokių kitokių salotų (antros ir paskutinės, kurias moku), tai irgi sakė, kad puikuva, o aš sau tyliai sunerimau, ar tik tai nereiškia, jog nuo šiol turėsiu nuolat rodyt klasę po darbo mūsų jaukioje virtuvėje. Fantazijos aš turiu, patikėkit, užtat kai Dievas dalino logiką, aš stovėjau prie papų. Nemokėčiau derinti dalykų. Nesuvokiu, kaip reikia nujausti, kas su kuo dera?!

Uj, gal kaip nors prasisuksiu šiam gyvenime su kitais, akivaizdesniais savo privalumais…