Vakaro apibendrinimas toks:

Balti drambliai vakaro pradžioje buvo pilni žmonių, kurie gūžčiojo pečiais: “Nežinom, kas jis toks, bet sako, kad fainas bičas, tai ir atėjom”.

Jason jau irgi sėdėjo prie staliuko netoli scenos, o kai kelis kartus praėjo pro šalį, supratau, kad jo tik įvaizdis valkatiškas, iš tikrųjų jis visai jamamas bičas lygia įdegusia oda ir gražiomis akimis, kurio drabužiai švarūs

Čia aš skausminguoju būdu įsitikinau, kad einant iš namų su fotoaparatu pravartu pasitikrinti, ar įkrautos baterijos -- tada netektų graužtis, kad atsitempei didelį sunkų giadžetą ir nepadarei nė vienos nuotraukos

Anyway, Webley garsiai užtraukus pirmąją dainą (iškart paaiškėjo, kad mikrofonas jam nėra būtinas) sunerimau, kaip čia lietuviai reaguos. Pripažinkime: turim įprotį net ir kaifuodami renginiuose išlikti ramūs savo kėdutėse. Čia atsitiko kitaip. Tiesą sakant, buvau pritrenkta. Jau nuo pirmo gabalo tas Webley sugebėjo taip užkurti klausytojus, kad publika tiesiog staugė pritardama, vaidino smuikus ir trombonus, plojo taip, kad Jason tekdavo laukti, kol vėl galės pasisakyti, išplėstomis akimis purtė galvas netikėdami tuo, ką stebi.

O Jason Webley išties turi talentą. Jo sincere style virsta neįtikėtina įtaiga, kai reikia priversti visą kabaką atsistoti, iškelti pirštus virš galvų ir 12 kartų suktis ratu, kol bus pasiruošę dainuoti “Užstalės dainą”. Dabar suprantu, kaip jis sugebėjo nuvesti būrį praeivių į centrinį fontaną kažkokiame miestuke, iš kurio paskui buvo ištremtas visiems laikams Jeigu įdomu, įmetu gan netrumpo intervo linką. Padeda susidaryti įspūdį.

Aišku, visiems žiauriai įtiko ir tai, kad vaikinas ne tik nepatingėjo pasimokyti lietuviškų frazių, bet taip pat sugrojo štai tokį gabalą:

www.youtube.com/watch?v=TA_8QLlqMlg

Net ir skeptiški pažįstami po koncerto šypsojosi ir sakė, kad buvo verta ateiti, kad tai vienas geriausių vakarų, kuriuose teko dalyvauti, o aš vis galvojau, kaip mus nuperka tikrumas.

Žinoma, publika Baltuose drambliuose irgi susirinko tam tikra t. y. nepižoniška, bet visgi darau išvadą, kad esame pavargę nuo įvaizdžių, nuo pastangų save teisingai pateikti, nuo visų, kurie nori įtikti mums, todėl Jason Webley, toks paprastas, atviras, nuoširdus (taip taip, visi “banalūs” epitetai), buvo sutiktas ir išlydėtas tikrai labai labai šiltai. Regis, smarkiai jaudina tai, kas pajėgia mumyse išgryninti džiaugsmą be priemaišų, kai atsipalaiduojame ir leidžiame sau ne atrodyti, o būti.

Pamiršau pridurti esminę detalę. Po veik dviejų metų santykių, po viso to, ką mes kartu patyrėme, Mano Mylimas Jis niekada, NIEKADA nesutiko man padainuoti. Tipo klausos neturi Ką gi, Jason jį įkalbėjo. Mano širdis plūsta kraujais.

Ten, kur atsiras žmonių, kurių simpatijas galima užkariauti -- taigoj, kosmose ar Niujorke -- Jason Webley nepražus.

Laukiam kito karto, kai jis vėl atras mus Lietuvoj

Prieš kokius metus pažįstamas įmetė linką ir nuo pirmo išgirsto gabalo, kuris vadinosi “Last Song”, man per kūną nubėgo šiurpuliukai

Pažiūrėkite klipą ir suprasit. Stiliūkas – kaip nuo konteinerio, vaikinas aiškiai turi savo klimatą, bet kai jau užtraukia su savo “neturiu, ko prarasti” energija, tai pasijauti kaip skęstančiame laive, kur išsigrynina esmių esmė Oi, kaip tai reta, aš tiesiog džiūgauju, kad išgirsiu jį gyvai. Turėtų būti labai savas bičas, kuris susikalbėtų ir su Tom Waits, ir su Gogol Bordello

Daugiau įspūdžių – po koncerto! Susitinkam ten.

To paties, galima sakyti, nebūna. Taip, dainos kartojasi, bet atkreipiau dėmesį, kad tiek Domanto Razausko pastaruosiuose grojimuose, tiek jo ex-naparnikės Eglės koncertuose kaskart pasirenkama tam tikra tematika, stilius, ir gabalai perdainuojami beveik neatpažįstamai, suskamba visiškai naujai. Tai lyrika, tai užpankavimai, tai vos ne grynas džiazas. Pavyzdžiui, viename iš Eglės paskutiniųjų repertuaras skambėjo melodingai, Norah-Jones’iškai, o štai vakar valdė Bjork’iška dvasia – labai atsiprašau, kad lyginu kūrėją su kitais kūrėjais, bet taip jau mėgstu apibūdinti Eglės atlikimą jos nežinantiems – kažkas tarp Norah Jones ir Bjork.

(Čia neiškęsiu neprikišusi ypač subjektyvios nuomonės: manau, jog ovacijas sukeliantys “Mano namai” labai be reikalo sukišti į internetą reprezentuoti Eglės kūrybos – tai visiškai paprastuškinis gabaliukas prie laužo su draugais, kuris totaliai neatspindi Eglės vokalo galimybių ir jos unikalaus gebėjimo “tapti muzika”, kaip sykį pasakė vienas jaunuolis, beje, prie laužo Kodėl internete nėra kitų gabalų, Egle?)

Vakar buvo dar kažkas naujo. Taip, daug džiazų (puikus bendas), bet, man regis, Eglė tampa vis savitesnė, kaskart labiau atsipalaiduoja scenoje ir tas jos palaipsniškas “gryninimasis” galbūt ir yra geroji naujiena. Na, visi žinome, kad tiek jauni muzikantai, tiek poetai ar dailininkai iš pradžių kažkuo seka ir tuo “kažkuo” persismelkia jų ėjimas link kūrybinės brandos, savito ir su niekuo nebepalyginamo braižo. Jeigu šiais laikais dar galima sukurti kažką nepalyginamo

Trūkumėlis tas, kad itin improvizuota džiazova vakaro stilistika suniveliavo kiekvienos dainos melodiją, o tuo pačiu ir išskirtinumą (juk dainos labiausiai skiriasi melodija, ar ne?).

Na, ir pabaigai visai bobiškas pastebėjimas: džiugu, kad Eglė scenoje virsta  personažu, t.y. atsiranda, regis, nebeatsitiktiniai drabužiai, plaukuosena, judesiai, t. y. įvaizdis, kuris – spjaudykitės, kūrėjai, kiek norit – turi daug reikšmės

Užlipome į “Tamstos” salę muzikantams dar nepasirodžius. Publikos – ne mažiau nei Razausko ar Sirvydytės anšlaguose. Tik ji skyrėsi nuo dainuojamosios poezijos fanų: dominavo ~35 metų taip ir netapę baikeriais buitiniai alaus mėgėjai su anarchistų ugnele giliai giliai viduje, ten kur niekas nemato. Įtariu, buvo ir tokių kaip aš – kurie nežinojo, kur eina, arba tiesiog dūrė pirštu į renginių repertuarą, nes atsibodo žiūrėti TV.

Po pirmos dainuškos supratau, kokia čia graži kokybių trauka: Algis pats scenoje jautėsi kaip mažas vaikas, kuris turi galimybių žaisti viešai, pinigų nusipirkti čiotką gitarą ir įvaizdį, kad būtų a priori pasveikintas, pripažinkime, ne prasčiausią humorą turinčios mūsų tautos dalies. O kad neturi balso, tai draugėn pasistatė tą pagrindinį kažkada visai paauglį “Ventuką”. Ir kažkokią mergaitę Giedrę, kuri stebėtinai neprastai uždainavo, tik apie ką? Apie tai, kaip reikia šaudyti Brazauską, apie kūrvą, apie dar kažką ideologinio ir visai nesirišančio su jaunu <25 metų mergiotės veiduku. Algis – suprantu: chuligano reputacija ir intelektualaus keikūno stažas. Turi vyras, ką pasakyti. Na, kad užsižaidžia, tai irgi faktas, nes, na, kūrva – ir ką?.. Aš suprantu, tusofkėj su draugais toks gyvas ekspromtas būtų то, что доктор прописал. Bet visas koncertas su bilietais, mano skoniu – nepamatuota ambicija.

(Beje, vyrutis lyg ir Konservatorių partijos narys – įdomu, kaip čia tas etinis momentėlis koridoriuose prasilenkiant su apdainuotaisiais Paksu, Brazausku ir Landsbergiu? Ar mūsų šalyje kai kuriems žmonėms tiesiog daugiau galima, nes jie taip nutaškys verbalinėmis ejakuliacijomis, kad geriau jau nepilti alyvos į ugnį?)

Paspėliojau, kuo Algis pritraukė tikrai puikų balsą turintį, bet visai ne pagal grupės formatą susikausčiusį Ventuką. Matyt, tuo pačiu, kuo sugundytų daugelį – vis tie vaikystės sentimentai “Radioshow”, o ir šiaip Algis charizmatiška asmenybė. Bet ar dainuoti su juo – tai jau užsitikrinti superkarjerą? Rauda Tavo giminės, Ventuk, nesitikėjo šito po “Pageidavimų koncerto” sekmadieniais. Giedrė irgi galėtų daugiau. Pradedanti, bet dainininke gali būti. Velniam dangstyti Greitai bebalsystę?

Aišku, neišvengiamai kažkas lipo į sceną, rėkė “Zy hai”, laistė alų ir klausinėjo Algio apie Dievą.

Mano Mylimas Jis iš savo berniukų tūso prieš visa tai atsiuntė rekomendacinio pobūdžio sms, neva “bus gerai, eik”, už ką rytoj grįžusį bausiu, oi bausiu. Ir aš nekalbu apie antrankius su kaistančiu lubrikantu – klausys visą savaitę “SSG” kompakto.