***

Trečias kartas Bankoke per pastaruosius 2,5 metų. Guliu viešbučio lovoje, geriu chemikalinę rūgščią kavą, šeima su kompanija Kinų kvartale ieško aukso (tiesiogine prasme – draugai nutarė Tailande įsigyti vestuvinius žiedus).

Kai buvome čia pirmą kartą, daugiausia fotografavom lūšnynus. Dabar gi galiu sau leisti vieną dieną niekur neiti, nes visos įdomesnės vietos aplankytos, o išėjusi fotkinu tik ką nors konceptualaus – užrašus, kokią įdomesnę situaciją… Dokumentuoti nebėra ko, nuotraukų ir taip šimtai. Taip pat atsisukau į urbanistinį peizažą, tą kitą Bankoką, sutraukiantį tūkstančius farangų dirbti betono džiunglėse. Žiūriu į šimus dangoraižių ir galvoje netelpa, kad kiekviename jų – tūkstančiai darbo vietų, ir visos jos užpildytos…

Ką gi, visi konceptai subinėn, nes vakar sugebėjome ištrinti pirmosios dienos BKK kadrus. Grrr. Na, palauksiu, kol grįš namo hakeris, gal pavyks kažkaip susigrąžinti.

Vakar supratau, kad vienintelis būdas apsipirkinėti gyvenant tokiame mieste – pirkimai online, nes nuėjus į kokį šešiaaukštį Siam Paragon tiesiog nesuvoki, kada įmanoma paragauti visko, kas parduodama ir kvepia, kada spėti užsukti į visas tviskančias parduotuves, kuriose, patikėkit, yra tokių gražių dalykų… Po Chiang Mai Night Bazaar’ų visgi susimąsčiau, kodėl mes ten tiek laiko gyvenome. Na, taip – bijojau Bankoko purvo, triukšmo ir atstumų, o bet tačiau gerai, kad turime čia tas kelias paskutines dienas – visiškai kitokie miesto dažniai, atmosfera, žmonės… Chiang Mai gyvenome palyginus it kaimelyje, o aš, kaip žinia, miesto mergina.

Tiesa, ilgiau čia pasilikti vis tiek turbūt nenorėčiau. Man patinka grožiai, man patinka gyventi gerai. Ir, nors Bankokas savo įvairove ir kiekiais turbūt panašus į kokį Niujorką (jame dar nespėjau apsilankyti, tad čia viso labo paspėliojimai), kontrastai šiame mieste tarp spindesio ir skurdo mano sąžinei sunkiai pakeliami. Šalia elgetų sudarkytais kūnais ir jų kūdikių, nakvojančių gatvėse, stūkso prekybos ir pramogų centrai, kuriuose moterys tobulomis šukuosenomis avi lubutenus. Tai yra tokia nesutaikoma perskyra, kad, tiesą pasakius, aš nenoriu jos liudyti. Turtingieji ir jų gyvenimo būdas čia garbinami, bet didžioji dalis populiacijos skursta ir nemanau, kad čia kada nors bus vidurinioji klasė.

***

Kaip gera būti tai mačius, kaip lengva, kai turi drąsos viską mesti ir iškeliauti. Rekomenduoju visiems nenuoramoms, bet – būtinai suvokiantiems, kad ne visur rasit Daniją ir ne visur bus penkios žvaigždutės… Ir kad tai yra žiauriai gerai

Mano Mylimas Jis rytais leidžia man pamiegoti ir iškeliauja su Pija į turgų, po šventyklas arba fotografuoja gatvėse. Siūlau pažiūrėti:

Kažkas maškėje užveisė sodnelį:

Ženklas kavinėje:

Prie vienuolių moterims negalima liestis. Jiems būna pažymėtos vietos keltuose, kitose viešose vietose.

Čia su Pija Eagle House svečių namų kieme – pirmieji svečių namai, kuriuose apsistojome atsibaladoję iš Koh Phangan. Kambarys buvo baisiausias, kokiame teko gyventi, bet buvau tokia pavargusi, kad nelabai dėl to tesusijaudinau.

O čia turgelis. Moteris pardavinėja duriano vaisių. Kelionių vadovas rašo: smells like hell, tastes like heaven. Paragavusi liudiju: smells like hell, tastes like shit. Mano Mylimas Jis dar ir ant puodo atsakančiai pasėdėjo, nes bandė suvalgyti daugiau, tikėdamas, jog gal kaip nors ilgainiui skonis pagerės… Prapjautas durianas pardavinėjamas tik apvyniotas polietilenu, o autobusuose jį valgyti draudžiama. Aš žinau kodėl!

Laimė, be duriano čia pilna visokių gerų vaisių – juos apsimoka pirkti turguje. Net su Tops kortele prekybcentryje išeina žymiai brangiau.

Po praėjusios kelionės į Tailandą Jaunystės Draugas nusivylęs parašė: “Jūs padarėte kelis šimtus šventyklų nuotraukų ir nenufotografavote nė vienos prostitutės!” Atleisk, mes ir vėl Tave nuliūdinsim:

Ar šis ponas gyvas, ar vaškinis, taip ir lieka paslaptis:

Į budistų šventyklas negalima eiti su batais, vilkint trumpus šortus, atviras sukneles. Ten melstis pridera neatsukus kojų link Budos atvaizdų. Tiesa, Pija ir šventyklą sugebėjo paversti raudonojo kilimo sambrūzdžiu:

Foto: Augusto Gutauto, mano.

Man per karšta. Nesijaučiu komfortiškai, tad sugalvojau šitaip: reikia susirasti kokį laisvesnį butą, kuriame išties patiktų gyventi, ir jame pratūnoti su knygomis tą baisųjį karštį. Vakare jau galima keliauti ir į Night Bazaar, kur prekeivių stalai lūžta nuo Lacoste maikonų, Jimmy Choo rankinių ir, aišku, Louis Vuitton lagaminų. Dešimtimis D&G logotipų nusėtos palaidinės (kad tikrai visiems būtų aišku) ir Chanel terbos kabo šalia tokių pat pigių suvenyrų, tailandietiško šilko skarelių (niekas nepasakys, ar tai tikrai šilkas), stalo žaidimų, piniginių, patiesalų, mokasinų, šiaudinių skrybėlių ir įvairiausių mažmožių.

Night Bazaar pilna indiško, arabiško, kiniško, tailandietiško, japoniško, vokiško maisto. Vakar išbandėme vieną vietelę, kur maistas buvo lyg ir ok, bet turiu pastebėti, kad vietiniai išpindėjo: vis tiek turistai čia plauks miniomis, tad savo pabus atidarę vokiečiai plešia netailandietiškai didelius pinigus, o vietiniai tiesiog nesistengia. Štai vakarykščiame jūros gėrybių restoranėlyje mano lėkštėje buvo penkios gėrybės: dvi mažos krevetės ir trys nedidukai kalmaro griežinėliai. Apie šeikus atskira kalba: jeigu paprašai nepilti pieno ir cukraus (sirupo), gauni pavandenijusių sutrintų ledukų su vaisiaus prieskoniu, ir tiek žinių, nors esmė yra švieži lede sutrinti vaisiai. Tokių galima gauti gatvės „kioskeliuose“ – ir pigiai. Geriausias maistas – vieninių lankomose valgyklose. Bėda ta, kad ten nekalba angliškai…

Ir dar labai nemalonu pastebėti tą jų pasikartojantį „apsiskaičiavimą“… O kai pastebi ir nepatingi pereiti meniu eilutes ir paklausti, kodėl kaina sąskaitoje kitokia, gauni atsakymą, kad papildomai kainavo ledas… Nežinau, nežinau. Kai Tailande lankėmės pirmą kartą, regis, šioje srityje jie labiau stengėsi. O gal mums sekėsi pataikyti į teisingas vietas? Kas žino. Išvada tokia: Chiang Mai maistas (pa)prasčiausias iš šį mėnesį bandytų.

Aha, butas. Žodžiu, į online agentūrą išsiuntėme užklausas dėl kokių 50 skirtingų variantų, tačiau negavome nė vieno atsakymo Tada prisirankiojau internete skelbimų ir vakar ėmiausi mobiliako. Stebėtina, bet ryt kraustomės į pirmą ir vienintelį apžiūrėtą butą vadinamajame condominium – dideliame daugiabutyje. Tokiuose gyvena daug farangų – laukdami tarpininko matėme iš lifto išeinančią ne vieną šeimą, su vežimėliais ir be.

O butas gražus. Gražus lyginant su kitomis matytomis nuomojamų butų nuotraukomis (ieškojome iki 15 000 batų per mėnesį). Tik tiek, kad nedidelis – 45 kvadratai. Yra ten kičinių paveikslėlių ir lempelių, bet taip pat yra galinga namų kino sistema, didžiulė plazma (jau matau, kaip mes ten darysim kino teatrą, vos tik Pija užmigs), irgi labai didžiulis Mac’as, mikrobangė, tousteris, kavos virimo aparatas, orkaitė, kaitlentė (reikia vaikui pagaliau normalų maistą pradėti gaminti), skalbyklė, normali patalynė, jauki vonia, nemokama ir mums nereikalinga kabelinė, nemokamas ir mums reikalingas internetas, na, ir nusileidus aukštu žemiau galima maudytis baseine – you can live a normal life there, kaip pasakė savininkas švedas. Mums tai kainuos nepilnus 750 Lt per mėnesį, kas neatrodo labai blogai.

Tai bus puiki vieta prabūti karščiausiu dienos metu, o vakare galima ir miestą tyrinėti.

Mūsų fainiausias atradimas – didžiuliai knygynai, kuriuose nusipirkęs knygų paskaitai ir gali grąžinti, atgaudamas pusę kainos. Ten galima atnešti parduoti ir savo knygas (į Backstreet Books nukeliavo jau perkąstos dvi Roald Dahl knygos). Štai, ką šiandien užtiko Mano Mylimas Jis:

Manęs tuo metu nebuvo šalia dėl vienos įdomios priežasties. Teko tai pavadinti Knygyno Sindromu, mat kaskart užėjusi į knygyną užsinoriu ant puodo. Rimtai. Pirmus du kartus palaikiau tai keistu atsitiktinumu, bet trečią ir ketvirtą kartą prisiminiau, jog netikiu atsitiktinumais Šiaip tūlike mėgstu pasidaryti bibliotekėlę iš Vogue, Elle, Harper’s Bazaar ir panašių skaitinių, o jeigu jų nėra, tai vis pasigaunu kokį kremo buteliuką ir skaitau naudojimo instrukciją kitoje pusėje. Ar tik nebūsiu išsiugdžiusi sąlyginio reflekso, bliamba.

Išsamesnis fotoreportažas bus vėliau

Foto: Augusto Gutauto.

O čia mūsų rizorto restoranėlis:

Vietovė atrodo kaip kaimelis: yra keli “Martai” (supermarkečiukai), nemažai interneto svetainių, kuriose internetas tikrai spartus, o kompai nauji. Radome kelis “restoranus”. Vietiniai restoranu vadina savo trobą ar tai klojimą, kuriame įsirengia nemažą virtuvę, pastato medinių stalų, užkabina kelias lempas, ir jau restoranas Tada, jei restoranas nepopuliarus (o populiarus ten tik vienas), šeimininkai (paprastai moterys) ten gulinėja, geria alų ar plepa su kaimynais. Ateina koks lankytojas, moteriškė nusišypso, palaukia, kol atsisėdi, neskubėdama atneša meniu, pakalbina vaiką… Kai užsisakai, ta pati moteriškė nueina, pati pagamina maistą, atneša, paskui nurenka indus ir pasiima pinigus. Žodžiu, tas pats, kas kokioj kaimo sodyboj pradėtum virti valgyti priklydėliams ir pasivadintumei restoranu

Ach taip, nuotraukos:

Mūsų mėgstamo “restorano” fauna:

Šių driežiukų pilna visur – ir mieste, ir džiunglėse. Jie valgo visokias muses ir skruzdėles.

O čia Pija ir jos nuotaikų kaitos. Tąsyk pirmąkart gavo arbūzinio šeiko ir vos nesuvalgė šaukšto:

O čia fauna mūsų terasoje:

Matyt, toje vietoje gera aura:

Foto: mano, Augusto Gutauto

Jūra pasakiška. Tokia žalsvai žydra, kaip atvirukuose. Smėlis baltas, švarus. Įlendi iki kaklo, apsidairai – aplink sodriai žalia augmenija pasidengę kalnai. Džiunglės. Nuo jūros dvelkia gaivus vėjukas – pasakiškas derinys su kaitria saule, kuri net iš po debesų jama mano odą (SPF 50+). Išeini pasivaikščioti po kaimelį – ten žali slėniai su dangun besistiebiančiomis palmėmis.

Ir viskas garuoja pažadu, kad niekada niekada čia nesijausi kaip namie – visada kaip pasakoje, kaip vaikystėje skaitytos knygos puslapiuose, kaip seniai matytoje nuotraukoje, kuri viduje žadino nepakeliamą ilgesį.

Mano Mylimas Jis sako, kad galėtų gyventi ir vienoje iš Lietuvos kaimą ar tai Afriką primenančių medinių trobelių, bet man egzotikos netrūksta nuo to, kad dabartinio mūsų būsto sienos nekiauros.

(Gyvis nuo palangės kažkur nuskrido. Dabar bijosiu eiti į tualetą.)

Mums čia patinka. Nenoriu džiaugtis per anksti, bet nuo pat pradžių nutarusi valgyti tailandietišką maistą neišrankiodama bent kiek įtarimą keliančių ingredientų, su baime laukiau Pijos odos reakcijų, et voila! – kol kas bėrimai dingę ne tik nuo veido, bet ir nuo kūno, kur jų nepavykdavo išgydyti beveik nuo gimimo. Labai norėčiau, kad taip ir liktų.

Vakar ji pirmąkart įmerkė kojytes jūroje Buvo šiek tiek sunerimusi (kas tos šnypščiančios bangos?), bet šiandien vėl ėjome kartu ir aš viską jai pasakojau. Apsipras, manau, vėliau net jėga neištrauksime.

Dabar net keista, kodėl žmonės gyvena kur nors kitur…

Tiesa, kelionė čia nebuvo tokia idiliška. Kėlėmės paryčiais, tempėme daiktus (nekenčiu tampyti nešulių! Nuo Pijos nešiojimo, o dabar ir viso kito jau kelias savaites puikuojuosi keistu sąnario uždegimu – gal praeis?), ilgai važiavome autobusu, o tada…

Katamaranas, matote, yra toks laivelis, kurio dugnas labai negiliai paniręs į jūrą. Maniau, kad išsiaiškintumei, ar nesergi jūros liga, pakanka pasiplaukioti keltu ar garlaiviuku. Cha! Tas nepilnas tris valandas sėdėjau išsitiesusi, giliai kvėpavau, ir viskas, atrodė, praeis be ekscesų. O bet tačiau likus kilometrui iki salos šiek tiek vimtelėjau. O tada sužinojau, jog tai ne mūsų sala! Fak, dar teko perlipti į kitą velnio laivą ir tąsytis pusantros valandos. Vimtelėjau aussi. Tiesa, be tokių garso efektų kaip kai kurie kiniečiai – nesuprantu, kodėl žmonės taip daro…

Pija vėlgi mus maloniai nustebino savo ištverme – labai gerai elgėsi tas šešias valandas autobuse, o žarnas vartantis katamarano siūbavimas jai suveikė kaip puikiausios sūpynės. Jūs neįsivaizduojate, koks tai siūbavimas. O dar kai matai kažkuo panašiu į sojos patiekalą nusidažančius langus… Khm. Ir per teliką rodė, kaip ponas Bynas lėktuve vėmė į maišiuką beigi sprogdino – džyzas krai!

Paskui dar valandėlė džipu molėtas serpantinais iki rizorto ir mes išgelbėti. Mes palaiminti.

Beje, noriu pasakyti, kad tajai labai dėmesingi žmonėms su kūdikiais ir vaikais. Ne tik puola juos maigyti ir cypsėti, bet labai atsižvelgia įvairiose praktinėse situacijose. Katamarane šokinėjo nešioti vežimėlį arba patį vaiką, praleisdavo pro nenaudojamą įėjimą, pasiūlydavo geresnes vietas, kelte visada užleisdavo atsisėsti, metro nereikėjo brautis pro vartelius – dar nespėjus pagalvoti, kaip čia ką daryti, jie jau draugiškai modavo praeiti ten, kur saugiau ir patogiau. Ristekpa!

Kol kas nepadariau pakankamai nuotraukų ir nesuredagavau turimų iš Koh Phangan, tad jas įkelsiu šiek tiek vėliau.

Geriausi linkėjimai, bučkis

P. S. Sveikinu su gimtadieniu savo Jaunystės Draugą, kuris prieš pat kelionę maloniai užleido mūsų šeimai svetainę, nepaisant savo kūdikių baimės Į sveikatą!

Bet apie viską iš eilės.

Į Lumpini parką šįkart nenuvažiavome. Ant viešbučio stogo užlipau tik pasižiūrėti į baseiną, pasimaudyti irgi neteko. Kitą kartą. Pirmiausia, bandžiau išsimiegoti, tada valgyti, valgyti, valgyti, o tada šiek tiek pafotografuoti vietinių vaizdų, juokų ir įdomybių.

Jau pasakojau, bet negaliu nutylėti apie vis dar stebinantį tajų žavėjimąsi farangų vaikais. Pijos rankytės ir pėdutės nubučiuotos, o mes rimtai galvojame ant vežimėlio užkabinti lentelę su užrašu: GIRL, SEVEN MONTHS, NAMED PIA. MUMMY SLEEPING IN THE HOTEL. Čia menkutė dalis vaizdelių, iliustruojančų tokio svarstymo priežastį:

Kaip ir visiems tėvams, mums malonu, bet imu nerimauti, kad Pija taps visiškai priklausoma nuo aplinkinių dėmesio. Jau dabar džiūgauja, pamačiusi spalvotą žmogų. Žiūri laukiančiomis akimis… Ir, aišku, gauna, ko nori. Ojojoj.

Kitas šaunus dalykas, kurį galima pastebėti ne tik Bankoke – tajų dėmesys madai. Tik pažvelkite, kiek čia įsikūrusių mados namų! Armani vardo siuvyklas vienu metu ėmiau nuotraukose kolekcionuoti.

Taip pat nestinga visokių linksmų drabužėlių:

Gatvėse galima nusipirkti beveik viską, ko užsimanysi, taip pat daiktus, apie kuriuos net nežinojai. Štai keletas aptiktų radinukų:

Tiems, kurie neuždirba ant bryliko:

Beje, norėčiau pabrėžti, kad dažnai minimi pigiai parduodami daiktai iš tiesų nėra geras dylas – tai pigūs daiktai tiesiogine prasme, ir sumokėjęs 5 litus už akinius nuo saulės, šlepetes ar maikoną, verčiau turėk omeny, kad jie būtent tiek ir verti.

Ne ką mažiau įdomūs, o kartais absurdiški visokie gatvės šou, paslaugos ir pramogos. Kažkas pardavinėja traukinukus iš panaudotų alaus skardinių, kažkas daro tatū (gal kam hepatito?), kažkas velia dredus, kažkas degina butelius ir stato iš jų įvairias „piramides“.

Nežinau, ar mes anąkart tiek nevaikščiojom vėlai vakare po Khaosan rajoną, ar jis pastaruoju metu vis labiau virsta Palanga, padauginta iš penkių. Kiekviename bare garsi (dažnai gyva) muzika, nekalbant apie visokius gatvėje tarp kavinių besitrainiojančius tipus su nešiojamomis „muzikėlėmis“. Visur triukšmas, bumčikai, šviesos, chaosas…

Maisto pasiūla didžiulė. Skaniausias jis – gatvėje, šalia burzgiančių motorolerių, lėtai laviruojančių taksi automobilių ir žiurkių. Taip taip!

Nuvykome ir į kitokią miesto dalį. Siam Paragon yra didžiausias prekybcentris Pietryčių Azijoje. Va ten maudymosi kostiumėlio už 10 litų aš neradau. Mano Mylimas Jis, įžengęs į tą pirkinių šventovę, net suabejojo, ar pataikėm į dreskodą Gucci, Hermes, Mullbery, Armani (ne Garmani!)… Ten taip pat yra didžiausias akvariumas Pietryčių Azijoje, į kurį nėjome – nėra ko palaikyti gyvūnų nelaisvę žmogaus pramogai.

Siam Paragon yra apie 200 įvairių parduotuvių, apie 100 restoranų, o vietinis stilingai apsirėdęs jaunimas sėdinėja Starbuck’s. Priešais fontanus aikštėje iškelti trys plazminiai ekranai transliuoja populiariausių mergaičių grupių klipus. Aplinka labai tvarkinga ir gražiai dekoruota.

Labai supykau, kad mano išsirinktas maudymosi kostiumėlis kainavo 400 Lt, todėl Central World, antro didžiausio prekybcentrio vos už kampo, jau nebepaveikslavau

Šiandien pagaliau atsidūrėme Ko Phangan saloje, bet bijau, kad tuoj nulūšiu ant klaviatūros, tad pasilieku šią ne visai malonią istoriją kitai dienai.

Labanakt.

Foto: mano, Augusto Gutauto.

Smagu niekur neskubėti. Kadangi Tailande jau buvome, esame lankę daugmaž visas turistines vietas. O šįkart laiko sau davėme daug, tad nepuolėme lakstyti po visą miestą. Jau vakar supratę, kad su vaikjuoste Piją nešiotis bus kančia ir jai, ir mums (ir taip karšta, o dar prie kūno…), šiandien išsiruošėme į čainatauno turgelį ieškoti vežimuko – skėtuko.

Karštis… Neturime termometro, bet gal taip ir geriau Nuolat duodu Pijai vandens, kad nedehidratuotų, teplioju kremu, kad nenudegtų – kaip ir viskas, ką galima padaryti, nors aš imu įtarti, kad Pija lengviau pakelia karštį negu mes. Na, ji šiek tiek apdujusi, bet kenčiantis vaikas nesivaipytų praeiviams ir nekaišiotų jiems liežuvio

Beje, apie praeivius. Dar prieš kelionę teko skaitinėti, jog tajai labai mėgsta farangų (užsieniečių turistų) vaikiukus, bet tai, kas vyksta dabar, yra kiek daugiau nei galėjome tikėtis. Pasirodo, Tailande nereikia būti Angelina Jolie. Pakanka būti kelių mėnesių kūdikiu, ir kiekvienas, eidamas pro šalį, aikčios, tampys už rankovės savo draugus, rodys pirštu, visi prišoks, čiupinės, glostys, guguos, juokins, norės imti ant rankų… Boy or girl? What month? What her name? Oooh! Hello baby!

Čainataune skėtukai nepatiko, tad nuvažiavome į vieną iš prekybos centrų Bankoko centre – ten pirmąkart pamatėme ir tų kitų žmonių. Turistinėse vietose, ypač Khaosan rajone, labai daug gatvės prekeivių, kurie dažnai lieka miegoti ten, kur dirba – tiesiog ant asfalto. Kavinių personalas, visokio plauko pardavėjai, tuk-tukų vairuotojai yra gerai nusiteikę, bet ne patys švariausi žmonės. O va centre jau atsirado ir švarkelių, ir stilingų batų, ir inteligentiškų veidų.

Radome ir vežimėlį. Labai tikimės, kad šiąnakt Pija neklyks iki antros nakties kaip vakar, nes paguldėme į specialią Samsonite kelioninę palapinę, kuri nesisupa…

Daug valgėme Galvoju, kad Tailande yra įvairaus maisto, kai kuris yra man per aštrus, bet neskanaus ragauti neteko. Deja, negaliu šveisti visko iš eilės dėl Pijos. Beje, kalbant apie jos alergiją – aš jau tapau gyva legenda… Paskutinis vizitas pas pediatrę: kalbamės, kur važiuosim, kokių vaistų imti, ką valgyti, kad vaiko nebertų. Mano Mylimas Jis ir sako: ten yra daug jūros gėrybių. Gydytoja: oi, su jūros gėrybėmis atsargiai! Jau buvo čia tokia viena mama, kur turėdama kelių savaičių kūdikį užvalgė sušių, tai atvežė čia vaiką pūslėtu veidu, iškart į ligoninę siunčiau.

Žiūrim į ją ir laukiam, kada susivoks, bet ji nesusivokė, tad mes tyliai nulenkę galvas žvengėm į ūsą. Ir išaiškink senolei, kad vaikui šakės buvo ne nuo žalios žuvies, o nuo karvės pieno…

Rytoj tikriausiai važiuosim į Lumpini parką. Tai tokia vieta, kur žmonės susirenka, pasileidžia muziką ir šimtais sportuoja kartu. Galima plaukioti ežere su fontanais, vaikštinėti – labai gaivu palyginus su triukšmingu Bankoko judėjimu.

Bananizacija prieš miegą

Foto: mano, Augusto Gutauto.

Išoriškai veikiame daug, sapnai siautulingi, Pija neleidžia nuobodžiauti (ji jau turi dantuką ir moka sakyti “mama” – arba “am am”, kaip pasitaiko ), bet dažnai įkrentu į visokių apmąstymų debesį.

O kas, jeigu negrįžtume? Pasaulis tada sumažėja. Telpa mano viduje.

Galiu iš čia išsivežti, ką noriu. Visus įsivaizduojamus draugus, dėl kurių kažkada prietaringai norėjau pasilikti…

Daina apie.

Išvykstame kovo 22 dieną. Laiko visai nedaug, bet man kažkodėl visa atrodo taaaip toli…

Ir kaip mes sugalvojome kraustytis į tą Tailandą? Man atrodo, tai neįvyko atsitiktinai, staiga, kaip visiems aiškiname. Kartais galvoju, kad ilgai tai prišaukinėjau ir kad tai bus kelionė dvasingumo link (aha, pačiai juokinga). Nes kam Tailande aukštakulniai, madų žurnalai, kosmetika ir skaudanti širdis dėl suknistai brangių dizainerių kūrinių. Ten tingu sukti galvą apie išoriškumus. Viskas sukasi apie įspūdžius ir vidinį turtėjimą: ką naujo tądien pamatyti, sužinoti, patirti. Kaip nesusirieti dėl to, kuris eis užpilti motoroleriui benzino. Kaip sukurti gražesnę nuotrauką. Nesakau, kad tam trūks plyš reikalingas egzotiškas kraštas. Bet gi ne paslaptis, kaip pasikeitusi aplinka įkvepia. Ir tikriausiai būtų kita potekstė, jeigu planuotume varyti į Ameriką.

Va taip keistai viskas ir apvirsta: planavau rašyti nedvasingą stiliaus blogą, o išeis dvasinės kelionės blogas.

Reikia tikėtis, viskas nesibaigs tokiais žemiškais bajeriais kaip vaiko viduriavimas ir dehidratacija.

Pastaruoju metu su nostalgija prisimindavau mūsų kelionę Pietryčių Azijon – tie pasakiški paplūdimiai, tas karštis, tie masažai, tas maistas, tos šypsenos, tas šventyklų auksas, tie Angkor Wat griuvėsiai, tas raižymas mažyčiu motoroleriu kalnų serpantinais, tos liesos, šunis primenančios karvės, tie kūdikiai it paveikslėlis… Pamenu, kaip Jis įsibėgėjus kelionei nusiminė, mat paklausęs, ar apsigyvenčiau su juo tokiame pasaulio krašte, gavo kategoriškai neigiamą atsakymą – man norėjosi civilizacijos, šaligatvių, aukštakulnių ir In vino.

Ir dabar – juo labiau dabar – nesitikėjo, kad sutiksiu, bet man tai atrodo puiki mintis: pasiilgome vasaros, Jis jau nepamenu, kada atostogavo, vaikui nereikia į jokius darželius, o be to, kad Tailandas yra žiauriai graži šalis, ten dar ir neįtikėtinai pigu gyventi. Žodžiu, kol tėvai kraupsta nuo mūsų pasirinkimo, driekiasi eilė draugų, kurie jau pasišovę mus ten lankyti.

Planuojame išvykti po mėnesio, vėliausiai kovo pabaigoje. Ieškome, kam palikti (išnuomoti) savo Honda Accord. Jei kas pageidaujate arba ką nors pažįstate, prašau su manimi susisiekti – tai gan skubu.

Pirmas dienas planuojame aklimatizuotis Bankoke, vėliau kokiam mėnesiui skrisim į Koh Samui salą pietuose. Ten pačilinsim ir žiūrėsim, kas toliau. Gal Chang Mai? Bendra kelionės trukmė mums patiems neaiški, bet jeigu Pija gerai prisitaikys, ne mažiau pusmečio. Kitu atveju grįšime po kelių mėnesių.

Skirtingai nei anos kelionės atveju, dabar esu pasiryžusi visus įspūdžius iškloti bloge. Nepamirškite užsukti

Sawadee!

Foto: mano. Koh Chang sala.