Mano dėmesį patraukė kitkas: šalia visų teksto punktelių buvo iliustruojančios fotografijos. Vyras, darantis prezentaciją. Kolegos, sveikinantys moteriškę kažkokio pasiekimo proga. Pasitarimas erdvioje patalpoje. Ten buvo gal dešimt nuotraukų. Visur žmonės su kostiumais, dryžuotais marškiniais, tvarkingai susegtais plaukais, “nematomu” makiažu.

Tada pagalvojau, kas mūsų kultūroje yra darbas, karjera, kaip rodomas sėkmingas darbuotojas: kostiumai, vienodi dryžuoti marškiniai, kūno spalvos kojinės, plačios šypsenos, viskas kvepia pinigais, būtinai biuro aplinka. Kodėl paskui stebimės, kad darbus skirstome į juodus ir baltus – sėkmingas žmogus dirba tik biure, jis vilki puikiai pasiūtą, bet visgi uniformą, o po darbo geria brangų viskį. Totalus snobizmas! O kur dailininko nuotrauka? Sportininko? Kur gerai dirbantis statybininkas arba padavėja? Rašytojas? Jokio kūrybiškumo formuojant sėkmės suvokimą…

Neradau savęs nė vienoje iš tų nuotraukų. Ir, žinote, nesigailiu.

Foto: quickpurchase.co.uk

Reguliariai pasvajodavau dirbti namie. Pasaka: žadintuvą užstatai ne anksčiau dešimtos, su tingia šypsena pasveikini dieną virš garuojančio aromatingos kavos puodo, atlieki visus maudymosi ritualus: dušas (Lioksitan migdolų aliejus kūnui mane tiesiog ištirpdo), kūno šveitimas (Bodišopas turi nuostabią šveičiamąją želę su tikromis braškių sėklutėmis), plaukų kaukės (Džoiko maitinanti ir drėkinanti), epiliacija (jau seniai nebeskauda), savaiminio įdegio kremas (db turiu tokį “That’So” aerozolį: rezultatas matyti iškart, ir tai yra super, tik jis matyti ir ant vonios interjero, tad patartina purškaliotis dušo kabinoje), plaukų augimą skatinantis aerozolis (vkr baigėsi, bliamba), ką čia rengtis?..

Aha, darbas. Oi, jau pusė dvyliktos, lyg ir laikas pietauti. Na, bet reikia padirbėti. Padirbėju, tada galvoju: jofana, gi aš namie dirbu ir nieks man į nugarą nekvėpuoja – nagi imsiu ir nueisiu į “Zarą”.

O miestas nuostabus: visi skuba su dalykinėmis uniformomis, tik aš plaukiu visa graži ir neįpareigota dreskodų, ribotos pietų trukmės, hierarchijų, ir nieks man nieko nepaaiškins, nes aš namie dirbu!

Grįžtu šiek tiek vėliau, nei planavau. Na, db jau galima sėsti padirbėti. Padirbėju – aha, tuoj iš darbo grįš Mano Mylimas Jis. Einu gaminti vakarienės. Jis grįžta, mes kalbamės; darbo diena lyg ir baigta, nes nepradėsi čia arti iki išnaktų, galų gale karjera man nėra svarbiausia, aš už harmoningą paskirstymą: darbas – santykiai – saviraiška.

Nueinam į filmą, pasivaikštom. Diena baigta.

Išversti 5 psl.

Galbūt kai kam tai norma, bet aš puikiai žinau, kad galiu išversti 10 psl.

Trūksta disciplinos?

Ok, iš naujo: Mano Mylimas Jis bučiniais pažadina pusę aštuntos, aš išsiridenu iš lovos ir bandau tiesiai nusėdėti prieš Jo pagamintus pusryčius. Jis gailiai į mane žiūri ir sako: “Gal tu eik, pamiegok dar”… Ištiktukų pagalba leidžiu suprasti, kad darbas yra darbas ir miegoti pakaks. Tada imu Angelą už pakarpos, einu į šiltą lovą ir verčiu. Protas atsibunda apie 10 am.

Į dušą nukeliauju papietavusi, susierzinusi, kad maisto gaminimas užtrunka per ilgai ir trukdo darbui.

Dar po savaitės padoriai apsirengiu tik Jam grįžtant iš darbo.

Namus tvarkyti užknisa, nes per dieną prasėdėjus namie (houmofisas, bliamba) vkr dar juose kuistis – na, žinot. Teoriškai dėl įvairovės stokos pikta, bet kai vkr reikia kur nors eiti, aptingstu ir namie prasėdžiu po kelias dienas.

Šiandien yra maždaug du mėnesiai, kai dirbu namie. Leiskite papasakoti apie savo darbo aplinką: vidury kambario išdžiaustyta patalynė, šalia manęs ant sofos primėtyta “post-it” su nėrimo instrukcijomis (nunėriau vieną rankvę, galvoju, o kaipgi prisiminsiu, kaip megzti kitą? Tai viską užsirašiau), kavos puodas pastatytas lėkštutėje ant “Wikinomics: How Mass Collaboration Changes Everything” (nieko nesakykit, verksiu), kitoje pusėje mėtosi TŽŽ ir galvos masažuoklis iš ekologiškų gaminių parduotuvės, dar banko kodų kortelė, ant kurios pastaruoju metu dažydamasi pildavau kreminę pudrą (nes nusipirkau tą tokį teptuką pudrai už 110 Lt – Jis nesuprato – ir db pudrą reikia kažkur užpilti. Kai ėmė nesimatyti kodų, kosmetinėje susiradau seną narkotikų maišelį, db pilu ant jo), aš sėdžiu su senu šilkiniu chalatu (man jis nebepatinka), ant nosies – neužmaskuotas spuogas (paaugliai dėl tokių dalykų dideliais kiekiais geria raminančius, o aš dar ne tokia ir sena), yra 11.12 am, aš dar neišverčiau nė vieno psl.

Prieš pradėdama dirbti namie delfyje skaičiau apie manęs tykančius pavojus. Nusprendžiau, kad “aš ne tokia”, įstengsiu sustyguoti prioritetus ir man puikiai seksis dirbti nevaržomai. Juk esu sąmoninga asmenybė, kaip Dievą myliu.

Tiesą pasakius, jau kurį laiką šiek tiek pasiilgstu juodų klasikinių kelnių, visokių gražių baltinukų su raukiniais ir taškučiais, aukštakulnių ir malonios pareigos vilkėti šiuolaikines ofiso gyvūnėlių uniformas. Šiek tiek nejauku dažytis vien einant pirkti maisto. Galvoju pradėti lankyti jogą, bet niekaip nerandu laiko pabrauzinti, kur vyksta pamokos…

“Don’t feel guilty if you don’t know what you want to do with your life… the most interesting people I know didn’t know at 22 what they wanted to do with their lives, some of the most interesting 40 yearolds I know still don’t”. Baz Luhrmann “Everybody’s Free (To Wear Sunscreen)”.

Tai turėtų mane guosti. Nė velnio.

Nesakau, kad nieko nedarau. Bet jei daryčiau tai, ką noriu, būčiau lb neturtinga, i.e. labiau neturtinga nei esu dabar. Ir dar tas faktas, kad moku tiek nedaug dalykų, sucks and must die (liet. – čiulpia ir turi nugaišti).

Jei galėčiau atsukti laiką, būčiau ir toliau mokiusis dainuoti. Turiu viena kvailiausių savybių – maksimalizmą smegeninėj ir neryžtingumą veiksmuose. Tas fakin hamletiškas mintijimas “o kas, jeigu… ne, turbūt nepavyks… geriau nereikia… o bet tačiau…” yra tikras balastas. Septintoj klasėj nusprendžiau: Whitney Houston aš tikriausiai netapsiu, tai nafik reikia išvis gerklę laidyt. Paskui lygiai taip pat nusprendžiau, kad netapsiu Gustav Klimt, dar vėliau – Carlos Santana, ir in the end aš čia, kur esu, su sulūžusia gelda – gebėjimų prasme.

Gali būti, kad tas pats maksimalizmas užbraukia ir pasiekimus – taip, aš greitai išversiu trečią knygą. Taip, mane keliskart jau išspausdino, bet nepergyvenkit – jau spėjau nuspręsti, kad nebūsiu ir Oskaru Milašium…

Sergejus Nikolajevičius pasakytų, kad viską darau gerai. Žmonės, turintys prisirišimą prie savo talentų, liūdnokai baigia, bet, po galais, ar ne geriau pagyventi dvigubai trumpiau, triskart nelaimingiau, užtat palikus ryškų prisiminimą apie save?

Vienas Protingas Žmogus sako, kad tapatindama save su tuo, ką pasiekiu ar nepasiekiu, prisiverdu košės. Neva, esam vertingi vien savo buvimu, bet fak, kas tuo tiki?

Žiūriu filmus apie darboholikus ir taip pavydžiu žmonėms, kurie užsimiršta dirbdami… Jiems patinka jų veikla, jie yra save atradę.

O aš visai nesu darboholikė. Ir net ne karjeristė… Aš esu Hamletas su papais