Štai, pasak tekstuko, “masinis gan storų kūno spalvos pėdkelnių su žvilgančia laikra ir mini sijonėlio derinys” yra nedovanotina ir stačiai šokiruojanti stiliaus faux-pas. Žinot, ką galvoju? Blizgi mini suknelė vidury dienos dar prieš porą metų būtų užpelniusi nukryžiavimą ant beskonybės stulpo, o bet tačiau šiemet tai vienas skatinamiausių it moters pasirinkimų. Taigi, jeigu Karlas, Stela ir Donatela kurį nors sezoną vienbalsiai užplėš, kad “gan storos kūno spalvos pėdkelnės su žvilgančia laikra” vėl mados tope, tai jau taps norma? Siekiamybe – geidžiamybe? Ir tada jomis užvers parduotuves.

Tik nereikia sakyti, kad painioju madą su protokoliniais bajeriais: tame pačiame straipsnyje apie kojines rašoma, kad oficialiuose renginiuose be jų pasirodyti šiukštu negalima, bet va Kate Moss, atšuoliavusi pas Anglijos karalienę arbatėlės nuogomis blauzdomis nepadarė nieko smerktina – “mat į klausimą „kas aš esu?“ Kate Moss gali atsakyti: viena garsiausių pasaulio supermanekenių, kuriai nesvetimas maišto jausmas ir bohemiškas gyvenimo būdas; esu madas diktuojanti asmenybė, kuri taisykles išmano taip gerai, kad gali sau leisti jas ir truputį sulaužyti, paversdama tai savo stiliumi.”

Džyyyyz Štai, ką pasakysiu: chebra, atsipalaiduokit ir nustokit plauti smegenis beigi kurstyti visokių floristų petruškevičių baimę. Aš už tai, kad moterys šiek tiek išmanytų etiketą, bet labiausiai – už tai, kad būtų savimi, kad nesileistų užparinamos visokio plauko “stilistų” ir “proto-kolistų”, kurie leisdami brangias knygas ir kurdami bevertes laideles telikuose bando pateisinti savo buvimą, įtikinti, kad visi likusieji žino per mažai ir amžiais rizikuoja nusižengti šventoms etiketo, stiliaus, mados, protokolo taisyklėms.

Fak ju, stilistai! – aš esu aš. Ir tai ne statusas. Man jo nereikia, kad leisčiau sau pačiai spręsti, pagal kokį drabužį mane sutiks. Turiu šiek tiek skonio, šiek tiek proto, šiek tiek noro priešintis ir daug fantazijos. Taip, man buvo labai nesmagu Londone, nes tik nuvykusi sužinojau, kad turime bilietus į operą, kur su džinsais eiti žiauriai nejauku – tai ir yra vidinis laiko ir vietos pajautimas – bet dėjau skersą ir nepaisysiu instrukcijų apie tai, kurios kojinės dera prie mano nuostabios tailandietiško šilko suknios, kai einu į brangų restoraną, ir ar galiu užsiraitoti mėgstamas atlasines pirštines ant megztuko alkūnių, kai man tai atrodo įdomiai.

Be abejonės, labai miliu blizgius žurnalus apie madą, bet man tai ne instrukcijos – veikiau akiai gražūs paveikslėliai ir idėjų šaltinis. O visa ta “atseit stilistų” mafija tegul rūpinasi Radžiu bei Graužiniene ir neknisa proto išradingiems žmonėms, kurių pasirinkimas savitai atrodyti taip dažnai “autoritetingai” cenzūruojamas.

Gerai sykį tarė Pats Gražiausias Draugas: “Mitas, kad moterys yra dailioji lytis, kad jos gražesnės už vyrus. Nekalbant apie senėjimo spartą, nurenk bet kuriuos du visiškai vidutinius, pastatyk vieną šalia kito, ir pamatysi. Nupraustas fifos snukutis be meikapo staiga susiraukšlės, papilkės, neteks bruožų, ant pilvo ir sėdmenų pamatysi drabužiais gudriai slepiamą celiulitą ir sudribimą, o vyras ką? Nei jis koks princas, nei eidama pro šalį dėmesį atkreiptum, bet jo veidas – koks buvo, toks liko, ir čia jau taškai – jo naudai, kūnas stangrus, net jei nesportuoja, vis tiek raumenų struktūra gamtos duota geresnė. Vyrai yra gražesni už moteris”, ramiai baigė jis savo lyginamąją studiją, o man teko nebyliai sutikti, nejučia susiėmus puikiu suknelės kirpimu gudriai paslėptą pilvą.

Žodžiu, aš iš tų. Visada sakiau: reikia iškart tekėti už 20 metų vyresnio, kad jis sulaukęs 40-mečio nespruktų su 20-čia metų jaunesne, mat aš ir būčiau ta, su kuria jis paspruko. O bet tačiau likimo ironija – Mano Mylimas Jis vyresnis už mane tik 2 mėnesiais, ir čia jau teks susitaikyti su visomis pasekmėmis

Anyway, aš kažkaip lb plaukioju visokiuose offtopic’uose, o juk pradėjau šitą įrašą norėdama papasakoti, kaip aš, nėščia moteriškė, šįryt pirmąkart nuo nėštumo pradžios pasportavau.

Man tai didi diena.

Žiemą, visai prieš šventes susiėmiau, nuėjau į Impulsą, sakau, sudarykit man programą, aš rimtai sportuosiu. Esu baisi tinginė ir tempiu iki paskutinio, bet kai jau prisiruošiu pavaryti ant staklių, tai taip, kad rezultatas matytųsi. Khm, tiesa, tokių atvejų gyvenime buvo gal trys, įskaitant šį rudenį, kai nusipirkusi abonementą į Impulsą nuėjau lygiai du kartus. Trečią kartą jau turėjau viską daryti pagal programą, bet tada nutiko Kalėdos, per kurias sužinojau, kad laukiuosi. Na, o tada jau visi aprašytieji skrandžio fejerverkai, pažaliavę vaizdai akyse, lašelinės ir t. t.

Ir štai aš pradedu atsigauti. Vkr pagaminau Jam vakarienę (nebe Jis man, kaip buvo įprasta pastaruosius mėnesius), o šnd atsikėlusi nusprendžiau, kad reikia tą energiją kažkur padėti.

Pasiėmiau tokį nėščiųjų žurnaliuką. Nurodyti 5 pratimai, iš kurių vieną pataria atlikti paskutiniais mėnesiais. Ne man. Ok, turim 4.

Buvau girdėjusi, kad ir viešai organizuojamos nėščiųjų mankštos pasižymi itin mažu krūviu, nes, aišku, tikslas visai kitas nei mano suvokiama sporto paskirtis. Tai taip ir pasportavau…

Susiradau vietelę koridoriuje prie pat laukujų durų, kad statybininkai pro langus mane matydami nežvengtų. Jau pirmą pratimą atlikdama (reikia atsigulti, iškelti vieną koją viršun ir sukti ratukus) bandžiau suprasti, kas čia treniruojasi, bet nieko daug ir nepajutau. Atlikdama antrą pratimuką (guli, kojos sulenktos ir spaudi kelius vieną į kitą) užmiršau, ką darau, pradėjau kramtyti lūpas, svarstyti, gal reikia išeit į lauką pafotkint, o prisiminusi, ką veikiu koridoriuje ant grindų, ėmiausi trečio lb keisto pratimo, kurio metu reikėjo kažkaip trinti nugarą į sieną, žodžiu, nieko nesupratau ir nusprendžiau, kad čia saviapgaulė: atseit sportuoju, bet iš tikrųjų tas pats, kas telefonu kalbėt

Gal reikia pėsčiomis nueiti į Antakalnį?