Matyt, ne Tailandui – tai mano Kelionių Demonas kyla su rudeniu ir mano akimis ieško…

Kažko kito. To, kas ne šalia, kas kitaip, nenusibodę, nepanašu į; kas glūdi mirgančiuose fotografo džiaugsmų paviršutiniškumuose, o ne viduje.

Viso ko vidus yra vienas ir tas pats, ir niekur nereikia važiuoti, kad jį pačiupinėtum, prisimintum, susigrąžintum, reanimuotum.

O taip malonu save apgaudinėti… Štai emigruosiu į Briuselį ir turėsiu drąsos. Persikraustysiu į Paryžių, tai pagaliau tą ar aną. Vos tik atsidursiu Romoje, būtinai imsiuos…

Matyt, dėl to aš ir prisimenu Tailandą su tokiu saldžiarūgščiu šviežio pjūvio jausmu: triukšme, kvapuose, judesyje stebuklingai nubyra iliuzija, atkakli saviapgaulė apie tą kitur ir kitaip. Nėra kito laiko, nėra kito manęs. Na, bent jau kito manęs tai užtikrintai.

Bandau save sukrėsti prisiminimo elektrodais, pasakyti: niekur nevažiuoki, viskas čia. Bet kaip vaikas, paskubomis žadantis rytoj, rytoj pasiruošti kontroliniam, sakau: apsigaukim, pabėkim, dar kartą sužaiskim. Bus gražių nuotraukų ir dar vienas patvirtinimas, kad ten, kur man reikia, traukiniai nevažiuoja.

Foto: mano.

Būti su savimi, kalbėti sau, atsiprašyti žmonių, kurių nebėra, kuriuos tik aš su savimi nešiojuos prisiminimų dėžutėse, atleisti sau ir nematyti pabaigos. Kažkada iš religingos mergaitės apsigreidinau į tą, kuriai “nebereikia pastato, nes jos viduje gyvena Dievas”, taigi ir išrišimas, brangioji, nebe trys sveikamarijos.

Tai lėtumas. Be užsimiršimo, panacėjų, žaislų, svaiginimosi, su klaikia bejėgyste: jei nori Rojaus – lauksi. Ir galvosi. Ir pergalvosi. Ir kalbėsies su jais visais. Ir šokinėsi naktimis iš košmarų, o kartais atsibusi garsiai kvatodama. Vėl imsiesi savo aptrupėjusio skeptro ir mėginsi daryti, ką gali, ką visada gali, nes tai priklauso tik nuo tavęs. Ir žliumbsi suprasdama, kad taip tik ilgini laukimą. Ir taip bus iki pabaigos, nes per daug išbarstei, kad surinktum per vieną gyvenimą.

Tai kam priešintis. Dievas ne pagal jėgas išbandymų nesiunčia. Be to, laukiant galima peržiūrėti labai daug filmų.

www.youtube.com/watch?v=3PqcP17RRHg

Anksčiau maniau, jog tai labai poetiškas ir pasigėrėtinas ilgesio neigimas: prisimenu Tavo akis, šypseną, bet ne ne ne, nepasiilgau Tavęs

Dabar, kai yra Jis, aš neturiu, ko pasiilgti. Nepasiilgstu Jo, nes nespėju, ir tai yra tikra laimė

Norah Jones ai laik.

Man patinka vakarai Vilniuje. Ne vasarą, bet tais sezonais, kai sutemsta tamsiai mėlynai. Tada mėgstu per ilgai užtrukti darbe ir išeiti, gatvių judėjimui nurimus, kai didžioji masė žmonių grįžusi namo valgo vakarienę. Tada, atrodo, miestas ir aš tampame panašiausi.

Ir Londone man patiko būtent tas paros laikas. Vaikščiojau prie Tower Bridge ir gėrėjausi tiltu, šviesomis, privačiais apartamentais su stiklo sienomis, tyliomis gatvelėmis atokiau nuo didžiojo judesio… Spėliojau, ar būtų gera ten gyventi, ir labai daug ką susidėjau į širdį, nes buvau sudaužius fotoaparatą.

Vakarais, kai žmonės grįžta namo, o aš niekur nepasimetu, miestas ir aš susikimbam už rankų ir tylim. Tai būna panašu į retą ir beveik sakralų jausmą, lyg tiesos sakymas arba žiūrėjimas į akis. Tada man gera būti vienai.

Nežinau, kokie vakarai būna Tavo mieste. Tik jaučiu, kad esu ne viena. Nebenoriu būti.