Šiuo atveju tikėjausi romantinio sukrėtimo, to oi kaip norėčiau, kad man taip būtų! Sukrėtimą gavau, pati nieko panašaus tikrai nenorėčiau. Shit! Juk čia AlmodOvaras, kaip galėjau šitaip pasimauti?

Filmas stiprus, vadovėliškai psichologinis, šia prasme jį skanu gliaudyti. Aktoriai be kalbų įtikinantys -- ispanai man turi ypatingą energetiką, juos visada įdomu stebėti vaidinančius. Toks įspūdis, kad kažkokie žmogiškesni, natūralesni.

Bet jau tas lūžis ties paskutiniu trečdaliu, kai nuo Stokholmo komplekso iliustracijų ima tįsti seilės…

Jeigu dar nesu paskutinė žiūrėjusi juostą -- pirmyn. Viena iš tų, kurias reikia būti pamačius.

www.youtube.com/watch?v=EolQSTTTpI4

Non ti muovere / Don’t Move / Nejudėk atradimas prasidėjo nuo knygos. Ją gavau dovanų gimtadienio proga iš draugo, kuris, maniau, užlėkė į knygyną, paėmė pirmą pasitaikiusią knygą negirdėtu pavadinimu ir prasuko pro ofisą įteikti.

Kai perskaičiau ją po kokių dviejų metų, nežinia ko išsitraukusi iš lentynos, perskaičiau per vieną vakarą ir buvau sukrėsta, kad toks turtas gulėjo tarp nučiupinėtų, savaime suprantamų mano daiktų -- nepažintas, neišjaustas, neatrastas.

Reikia pripažinti, ekranizacija nuo Margaret Mazzantini knygos nedaug nutolusi.

Penelope Cruz galutinai ir neginčijamai yra gera. Taip manau, kai aktorė sugeba suvaidinti negražią moterį. Na, tokią negražią, kad jau žinot. Sergio Castellitto iš pradžių pasirodė vienos išraiškos personažas, nors antras pažiūrėjimas įspūdį pataisė.

Parekomendavau Mrs. Nielsen, aišku. Jai Penelope personažas pasirodė vulgarus, Nielsenas pareiškė, kad vyrutis -- kiaulė.

Na, aš manau, kad taip ir turi būti.

Aktoriai tobulai perteikia sužalotus žmones, kurie neturi įgūdžio mylėti tvarkingai, švariai, net jeigu gyvenimas vienam iš jų ir mesteli idealų partnerį be spuogų ant veido, su puikiu vasarnamiu prie jūros. Toks adekvatus partneris neatliepia nieko gelmingo, o tada… Tada jis sutinka ją ir -- tokia kalba, kokią jis moka, o ji supranta, jie kalba vienas kitam meilę -- tokią, kokią abu įstengia patirti. O ji man, amžinai vojeristei, pasirodė visa apimanti, visa naikinanti ir praauganti.

Jos nuskaistėjęs veidas pačioje pabaigoje, lyg per bruožus persišviestų ta kita šviesa. Jo paskirtis laidoti tai, ką jau pražudė kažkas kitas žymiai anksčiau.

Įspėju, kad treileris sukelia gan paviršutinišką įspūdį. Rekomenduoju tiems, kurie giliai jaučia ir to nebijo.

www.youtube.com/watch?v=6sSyxF_GUQc

Nežinau, kodėl man taip sunku. Kiek buvau makdonalde, prierzinau visad skubančias operatores, nes nemoku greitakalbe išberti, kokio ten komplekso man reikia. Ar dar turiu gėrimų užsisakyti papildomai? Ir kur paskui atsistoti? Coffe Inn merginą tai nustebinau ir prajuokinau, nes pasiėmusi kavą nesupratau, kad realiai ji dar ne iki galo paruošta vartojimui ir visi tam reikalingi daiktai sudėti netoliese. Manau, viskas dėl to, kad aš šiaip gyvenime dažnai pasiklystu (taip pat ir Vilniaus senamiestyje, ir “Akropolyje”), ir nejaučiu konteksto plačiąja prasme. Žinau, kur yra A ir kur yra B, bet kaip juos sujungti… Todėl savitarnos parduotuvės man yra kaip siaubo kambarys.

Na, bet prieš kelias dienas vaikštinėdama Vilniaus gatve labai užsinorėjau kavos. Ir neštis ją rankoje! Ta filmų įtaka… Ar galit suskaičiuoti, kiek scenų yra nufilmuota su popieriniu induku (ar visu jų padėklu) rankose, kai sprendžiasi likimai ir klesti karjeros? O aš prisimenu pirmus “Breakfast at Tiffany’s” kadrus. Tai, kas pigu ir greita (kava išsineštinai), pasirodo, taip klasiškai dera su prabanga ir svarbiais gyvenimo įvykiais.

Tada prisimenu filmų ciklą “The Century of the Self”. Keturių dalių istorija apie tai, kaip piaras tapo tuo, kuo jis yra šiandien. Nepatikėsit, viskas prasidėjo nuo Froido. Tiksliau, jo sūnėno Edward Bernays, kuris Amerikoje pritaikė psichoanalizės tėvo teoriją apie gaivališką žmogaus prigimtį, kurią galima – ir neva būtina – kontroliuoti, bei stambioms kompanijoms pasiūlė būdus, kaip sukurti geidžiamybės aurą aplink jų produktus ir paskatinti žmones pirkti nebe iš poreikio, bet iš troškimo. Taip ekranuose ir įvairiuose renginiuose atsirado žvaigždės (i. e. paprastuomenės siekiamybė), geriančios būtent tuos gėrimus, avinčios būtent tuos batus ir vairuojančios būtent tuos naujausius automobilius. Taip masės ėmė geisti ne būtinybės prekių, bet malonumo ir prestižo. Taip moterys, beje, buvo išmokytos rūkyti viešumoje – iki tol tai buvo tabu, bet sukūrus šūkį apie “laisvės deglus” ir grupei manekenių Niujorko parado metu pražygiavus su smilkstančiomis “Lucky Strike”, cigaretės tapo moterų emancipacijos ir laisvės išraiška.

Kartais žiūriu filmus, o jos taip stilingai traukia cigaretę po cigaretės… Pamirštu, dėl ko mečiau, ir net pati užsimanau vėl pabandyti. Taip sumanipuliuoja, kad vietoje minčių apie vėžį, skreplius ir smirdančius plaukus vaizduojuosi save kur nors restorane, apsuptą mistiško dūmų debesėlio, gracingai ištiesta nuoga ranka, susimąsčiusią ir intriguojančią…

Gerai, kad filmai neskleidžia kvapo. Na, bet pastovėjusi prie grupelės rūkančių draugų prisimenu, kodėl jau keturis su puse metų neberūkau

Dar geriau, kad miestietiškas įvaizdis su popieriniu kavos induku rankoje yra visiškai nekenksmingas ir čia galiu be sąžinės graužimo pasiduoti maloniai filmų manipuliacijai. Žiū, dar ir Coffee Inn elgtis išmoksiu.

Šios Kalėdos man šiek tiek fainos tuo, kad tai pirmosios Pijos Kalėdos. Paskutiniaisiais metais ši šventė nekėlė jokių didelių emocijų, nebent nevienareikšmius prisiminimus iš vaikystės, atsirasdavo poreikis sugalvoti įdomesnių dovanų, kelis metus net nepuošiau eglutės. Tegul taip ir būna, nereikia dirbtinai spausti nuotaikos. Bet šiemet aš norėjau papuošti eglutę ir parodyti Pijai, kokie gražūs žaisliukai, ir mane pačią apima jaudulys pagalvojus, kaip smagu bus jai pudrinti apie tą mistinį Kalėdų senelį, ir kaip ji veikiausiai juo tikės ir lauks.

Štai pirmoji jos dovana

Vienas iš kabančių žaisliukų yra vėžlys, tai bandžiau Piją išmokyti sakyti VĖŽ-LYS, bet paskui pagalvojau, kad būtų baisiai apmaudu, jeigu pirmas vaiko žodis būtų “vėžlys”, o ne “mama”.

Suprantama, dovanų gavo ne tik tie, kurie tiki Kalėdų seneliu. Maniškės buvo tiesiog svajonių dovanos, o viena jų smarkiai prajuokino.

Čia reikia trumpos įžangėlės. Kadangi paskutiniosios savaitės buvo klaikios dėl visiškai trivialių priežasčių (ataugusios šaknys ir pilkas maišas vietoje naktinių yra tai, kas gali mane nuvaryti pas psichoterapeutą), blogos nuotaikos pateisinimu virto frazė “Jeigu Tavo šaknys būtų ataugusios…”, o himnu tapo Sepulturos “Roots” (prisimenat? – roots, bloody roots!!!), Jis vis juokavo, kad padovanos man “Senukų” dovanų čekį, kad galėčiau bent jau drabužių įsigyti – visokių kombinezonų, chalatų ir panašiai… Taigi, pristatau:

O viduje – “laimėta” sumelė apsipirkti vienoje iš parduotuvių, įskaitant “Senukus” ir “Ermitažą” Kadangi atauginėjančios šaknys yra šviesios, aš, žinoma, priėmiau viską pažodžiui ir nutariau, kad tose parduotuvėse galėsiu užsipirkti priemonių dekupažui ir tapybai. Tik vėliau buvo paaiškinta, kad logotipai nurodyti dėl juoko… Žodžiu, baigėsi mano vargai – iškart po švenčių su savo “dovanų čekiu” pirmiausia varau dažytis plaukų. Jėėėėėėėėėėėė!

Ir dar turbūt išeis tie džinsai, kuriuos Laisvūnas norėjo uždrausti

Na, o kita dovanėlė yra seniai mano nužiūrėta knyga “1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą”. Knygoje aprašyti filmai nuo pat XX amžiaus pradžios iki 2006 metų – kelis jau spėjome peržiūrėti. Bus įdomu susižymėti, kuriuos jau esu mačiusi.

Kilo mintis, galbūt reikia pradėti kurti filmų aprašymus? Paremtus grynai savo asmenine subjektyvia nuomone ir įspūdžiu. Ar kam nors būtų įdomu? Pati esu patyrusi, kad dėl filmų geriau neklausyti nieko, o pažiūrėti pačiai – dažnai susidaro visai kitoks įspūdis nei visi aprašytieji ar išgirsti. Na, bet gal kam nors praverstų dar vienas požiūris?

Foto: mano.