Tai, kas vyksta pastarąsias savaites, galima įvardyti kaip rutiną: pasikartojanti dienotvarkė su laiko pastumdymais. Tačiau kuo daugiau rutinos, tuo daugiau povandeninių srovių. Kuo mažiau vyksta išorėje, tuo daugiau vyksta viduje. Galvoju apie jogus, kurie metams užsikasa po žeme. Na, gerai, kad ir apie tuos, kurie užsidaro kalnų trobelėse. Galvoju apie Hesės valtininką.
She was lying on the floor counting stretchmarks She hasn’t been a virgin and he hasn’t been a god Turime dukterį. Jos vardas Pija.
Mamyte, pasek man pasaką. Ji gulėjo apsikabinusi mane iš nugaros. Priešais ant sienos krito rausva šviesa, ilgesinga kaip prisiminimas iš praėjusių gyvenimų; ji gulėjo prisiglaudusi prie manęs su drabužiais, lyg ruošdamasi kažkur išeiti, ir dainavo lopšinę. Mama, dainuok man, nemiegok, kad nelikčiau viena! Aš noriu apie vilką su ožiukais. Paskui ji vis tiek užmigo. Paliko [...]
Ar Tu būsi kantri aš ateisiu Nusimetusi šventinį rūbą Be namų be veidų tuščiom rankom Nuo laukimo krūtinė įdubus Ar atleisi už ilgą kelionę Už takus ratais sukančius gaišiai Už vardus įrašytus ant kūno Man plaukuos įsipynusios sraigės Nebaigtoj mano ilgesio knygoj Tavo vardas skambėjo gražiausiai Tu buvai tarp eilučių Marija Aš [...]
Aš tai jau mačiau kažkada Savo vizijoj: šitaip sėdėjom Nežiūrėdami vienas į kitą, nurimę; Su atsakymais, tylūs, kaip broliai, Kaip vyrai ir žmonos, kaip sielos Begalybę suradę – sutrikę Dėl kvailybės klaidų, kurias darė, Braukdami vienas kito buvimą Raudonom žingsnių linijom – Žingsnių Kuo toliau, kuo skaudžiau Nuo viens kito. – – – Pirštais gniaužiau [...]