Matyt, per tas keliones visai pamiršau, kad nepapoustinau Pijos Kalėdinio kostiumo, kurį sukūriau ir pasiuvau. Ji buvo Snieguolė ir Princesė viename asmenyje.

Štai keletas nuotraukų:

Foto: mano.

Viename prekybcentryje vyko teatro dienos renginukas, į kurį suvežė daug manekenų ir apvilko juos įvairiausiais kostiumais. Čia viena iš instaliacijų:

Madonas su kūdikiu:

Kas galėjo pagalvoti, jog ateis laikai, kai Pija nebebus alergiška karvės pienui. Tądien Starbucks vaikas džiaugėsi pirmuoju savo gyvenime frappuccino:

O čia su skandinaviškai susivėlusia mama:

Foto: Augustas Gutautas, mano.

Foto: Augustas Gutautas.

Naktelė – viena košmariškiausių, mat kelionė iš Koh Phangan prasidėjo vakar 1 pm – plaukėme keltu į vietovę savitu pavadinimu Chumporn. Tiesa, nebe katamaranu. Per tas kelias valandas Pija įgijo kokias tris tailandietes aukles ir mano vaizduotėje jau iškilo nuostabi vizija, kaip aš jas visas ir nusisamdau.

O jau paskui autobusiukas iki Bankoko. Sakote, Lenkijoje prasti keliai? Tikriausiai nebuvote Tailande? Na, reikia pripažinti, kad už kelius šįsyk kaltesnis autobusas – yra tekę jais keliauti po šią šalį ir įspūdžiai buvo žymiai geresni. Šįkart jis labai priminė katamaraną. Iki negalėjimo skaudantis kryžkaulis, kaistančios ir tinstančios pėdos, nuo kratymo tvinkčiojanti galva – ir tai tik antrą kelionės valandą iš septynių.

Bet išgyvenome. Pusė kelio įveikta, o likusius 700 km už 3,5 valandos nuskrisime. Kaip gerai, kad Dievas sukūrė lėktuvus…

Būtų mano valia, šiandien vidudienį atsidūrę Chiang Mai miegotume iki rytojaus ryto. To veikiausiai nebus, nes Pija visai gerai pailsėjo pas tėvą sterblėje – kaip visada: kuo mums blogiau, tuo jai geriau.

Kokie įspūdžiai palikus salą? Prisipažinsiu, tikėjausi geriau. Thong Nai Pan Yai paplūdimys buvo nuostabus, užtat privažiavimas iki jo sąlygojo Mano Mylimo Jo skrydį nuo motorolerio beigi ilgai gijusias žaizdas. Haad Yao paplūdimys buvo žymiai labiau išvystytas, kaip ir pats mūsų rizortas, užtat jūra pasirodė besanti iki kelių ir aš atradau, kad tai ne visada gerai. Tiesa, dvi savaitės ten pralėkė žiauriai greitai. Beveik neįdegiau, nespėjau ir nuobodulio pajusti. Na, bet čia tas atvejis, kaip kažkas nuostabiai mestelėjo, when you have kids, Saturday is just another kind of Monday.

Tiesa, Pija auga akyse ir mus labai džiugina. Kartais užsižiūriu į ją ir šypsausi – nereikia jokio filmo, faina stebėti vien kaip ji žaidžia, kiauksi, kaip leidžia tą savo egzaltuotą garselį „ach“, kai būna soti, pamiegojusi ir pamato ką nors įdomaus. Arba kai išmoksta ko nors naujo: viešbučio lovos galvūgalyje atradusi lentyną, į ją kibosi ir stojosi, o kai pavykdavo, taip džiugiai ir triumfuojančiai klykteldavo O jau tada siekdavo stikliniais pakabučiais nukarstytos naktinės lempelės, kurios vieną iš pakabučių paskui priseginėjau atgal.

Nutiko ir vienas kitas nelinksmas dalykas. Čia pirmąkart Piją sužalojau, prispaudusi pirščiuką vežimėlio rankena (prisiminkite, ką rašiau apie pigius daiktus). Kiekvienąkart atmintyje susigrąžinus tą jos šaižų, kaip niekad garsų spiegimą iš skausmo mano kūną perbėga nemalonūs diegliai. Ir kaip ji į mane žiūrėjo, o aš neiškart supratau. Gerai, kad kitoje gatvės pusėje dirbo ta maloni gydytoja. Ji sakė, kad dar daug tokių dalykų atsitiks.

O paskutinį vakarą saloje vakarieniaudami pas Erelį apskritai keistu būdu išgyvenome. Vietiniai čia paplūdimiuose mėgsta turistų pramogai šaudyti fejerverkus. Laukiant vakarienės laikiau Piją ant rankų, kai iš už nugaros atsklido garsas, lyg griūtų trijų aukštų stiklinis pastatas. Nepamenu, kuriuo metu Pija pradėjo klykti iš baimės, bet aš beveik nustebau ją išgirdusi – mačiau tik, kaip visur aplink mus skraido žalios ir geltonos liepsnos. Dukters balsas tarsi pažadino. Tas fejerverkas sprogo ant žemės už kelių metrų. Lėtai atsistojau ir nuėjau į kavinės vidų. Nesuprantu, kaip nė viena liepsna mūsų neužkliudė.

Aš labai tikiu Sergejumi Nikolajevičium, kuris sako, jog nėra žmonių veiksmų, yra Dievo valia, Vyksmas, kuriam priešintis, reaguoti agresyviai nepatartina – ta agresija tiesiog apsisuks ir grįš atgal. Viskas, kas vyksta, turi vykti. Nuoskaudos ir priešinimasis yra beprasmiai – skaudūs, iš pažiūros neteisingi įvykiai turi savo paskirtį. Bet visgi žiauriai norėjosi tam bičui, kuris uždegė fejerverką, išrėžti ką nors bjauraus. 

Niekam nieko nepasakiau, aišku. Visi greit susipakavo ir dingo. Manęs niekas nepaklausė, ar viskas gerai, ar nieko neatsitiko. Mano Mylimas Jis ramindamas pasakė: „Einam atgal, jau niekas nebesprogdins, o jeigu sprogdins, kas nors duos jiems į galvą“. Man būtų žymiai labiau patikęs žodis „aš“ vietoj „kas nors“. (Bet visais kitais gyvenimo atvejais knygas skaitantis verslininkas yra geriau nei verslininkas su boloniniais šortais ir Nike tapkutėm.) Maisto laukėme dar dvi valandas, o padavėjas sąskaitoje įrašė 80 batų daugiau nei priklausė.

Taip pat žinau, jog mums neatsitinka visi tie blogesni dalykai, kurie šiaip jau galėtų atsitikti, dėl kažkokios priežasties. Velnias, kartais taip susimąstai, žmogus. Viskas taip trapu. Dažnai žiūriu į Piją ir primenu sau, kad ji čia atsirado turėdama savo paskirtį, kad ji mane mokys lygiai kaip ir aš ją. Kad galime greitai viena kitą prarasti, bet, kaip jau sakyta. Vyksmas.

Einu, pamaitinsiu ją.

Čia irgi gausybė maitinimo įstaigėlių – užeigėlių. Porą sykių lankėmės pas tokį kiną – na, man atrodo, kad jis kinas, nors ir sunku pasakyti Skaniai valgydina.

Pastarąjį kartą užsukome čia iš turgelio, prisipirkę vaisių – kad jūs žinotumėte, kokie skanūs yra tikri bananai… Ir arbūzai! Daug ko netoleruojanti Pija nuo gimimo nebuvo alergiška bananams, tad Lietuvoje jų nemažai sudorojau – tiek, kad ėmiau skirti chemikalų skonius: vieni saldesni, kiti labiau primena kvepalus… Čia supranti, jog tikrų bananų nesi valgęs. Ach.

Pas tą kiną vis pamaitinu Piją. Šiaip truputį kompleksavai čia atvykusi, nes vietiniai turi gan griežtą požiūrį į apnuogintą kūną, kad ir kokios to apsinuoginimo priežastys, o kadangi svečiuose elgiamasi pagal šeimininkų taisykles, iš pradžių šiek tiek sukau galvą, kaip čia delikačiau prasisukti. Aišku, kai vaikas susloguoja, perkaista saulėje, verkia ir muistosi, sėdi ant bordiūro ir maitini. (Pija čia buvo pirmąkart apsirgusi – sloga ir temperatūra sukilo, bet po dienos ir vaistuko pasveiko. Ačiū D.)

Tailande susidūrėme ir su kita problemėle – jie neturi tyrelių kūdikiams. Iki 3-4 mėnesių maitina kūdikius pienu arba mišinukais, paskui pradeda duoti tų mažučių bananų, o netrukus ir viso kito jiems įprasto maisto – taip sakė padavėja pas Drakoną. Tyrelėms jie arba neuždirba, arba jos nėra įprastos, todėl jų aptikau tik vienoje nedidelėje maisto krautuvėlėje. Visas keturias ir paėmiau… O čia tėvas – maitintojas

Dar noriu pasiguosti dėl to nuogo kūno: kaip man trūksta nudistų paplūdimių čia! Jau apie topless nėra nei kalbos – nepadoru… O aš taip nemiliu baltų ornamentų ant įdegusio kūno. Ech. Ir šiaip visi tie padorumo reikalai kelia įtampą: ar su maudymosi kostiumėliu į restorano barą atiduoti rankšluosčių nuo baseino galiu eiti su maudymosi kostiumėliu, ar jau reikėjo prisidengti? Dažnai jaučiuosi kaip dramblys porceliano parduotuvėje – ką dar padariau ne taip, kaip dera? Ar jau padariau?

Pija kaip visuomet susilaukia daug dėmesio. Dabar nuėjus kur nors vakarieniauti, jeigu ji nemiega vežimėlyje, padavėjos (taip pat ir vyrukai) pasiima ją ir nusineša kur nors “daryti ekskursijos” – suprask, leidžia ramiai pavalgyti. Smagu

Dar smagiau, kad ji jau ima reaguoti į vaikus – stebi juos, juokiasi kalbinama. Matyt, bus sociali mergina

Ryt vėl važiuosime į Thong Sala užsipirkti pampersų, vaisių, dar šio bei to. Kadangi motoroleriai mūsų tarpe jau nebediskutuojami, imame taksi – tokį sunkvežimuką su stogu, kuris vadinasi songthaew…

Kažkas čia klausinėjo apie saugumą, komfortą, draudimą, bet galbūt tik atvykęs į Aziją ir kurį laiką pabuvęs imi įsitikinti: visi vakaruose savaime suprantamais laikomi saugumo, patogumo ir “būtinybės” dalykai čia yra nežinomi, nelaikomi reikalingais arba įsivaizduojami kaip prabanga. Apsidžiaugiau, tokio sunkvežimuko viduje radusi saugos diržą (įprastai važiuojame ne kabinoje, bet kartais, jeigu yra vietos, mane su Pija priima vidun), o juk Lietuvoje be autokėdutės vaiką vežti buvo nesuvokiama ir net nedovanotina… Ir dabar, sakytum, nesame atsakingi tėvai, nes atsivežėme ją į tokią šalį, kurioje negalioja Lietuvoje priimtos taisyklės. Neturiu atsakymo į šį kazusą. Tiesiog nežinau, ar įmanoma neišvykti, kai pajauti, kad laikas. O tada jau daryk, ką gali…

O čia mūsų rizorto restoranėlis:

Vietovė atrodo kaip kaimelis: yra keli “Martai” (supermarkečiukai), nemažai interneto svetainių, kuriose internetas tikrai spartus, o kompai nauji. Radome kelis “restoranus”. Vietiniai restoranu vadina savo trobą ar tai klojimą, kuriame įsirengia nemažą virtuvę, pastato medinių stalų, užkabina kelias lempas, ir jau restoranas Tada, jei restoranas nepopuliarus (o populiarus ten tik vienas), šeimininkai (paprastai moterys) ten gulinėja, geria alų ar plepa su kaimynais. Ateina koks lankytojas, moteriškė nusišypso, palaukia, kol atsisėdi, neskubėdama atneša meniu, pakalbina vaiką… Kai užsisakai, ta pati moteriškė nueina, pati pagamina maistą, atneša, paskui nurenka indus ir pasiima pinigus. Žodžiu, tas pats, kas kokioj kaimo sodyboj pradėtum virti valgyti priklydėliams ir pasivadintumei restoranu

Ach taip, nuotraukos:

Mūsų mėgstamo “restorano” fauna:

Šių driežiukų pilna visur – ir mieste, ir džiunglėse. Jie valgo visokias muses ir skruzdėles.

O čia Pija ir jos nuotaikų kaitos. Tąsyk pirmąkart gavo arbūzinio šeiko ir vos nesuvalgė šaukšto:

O čia fauna mūsų terasoje:

Matyt, toje vietoje gera aura:

Foto: mano, Augusto Gutauto

Matyt, kraustomės į centrą. Po trijų metų senamiestyje pamiškė atrodė tikra svajonė ir puiki idėja, bet po metų izoliacijos su mažai bendravimo ir logistiniais sunkumais, kai atsirado vienas vaikas ir tik viena mašina, nutarėme grįžti arčiau judesio. Bent jau į parduotuvę galėsiu su vežimu išeiti laiko praleist O ir su žmonėmis paprasčiau susitikinėti. Kyla minčių apie emigraciją, bet jomis veikiau žaidžiame. Kas ten žino. Žodžiu, kol kas čekinu, kur čia kokių laisvesnių butų būtų

Apie emigraciją: nusipirkau A. Užkalnio knygą. Skaitydama jo straipsnius interneto portale laikiau jį visišku prasčioku ir kietakakčiu, bet paskaičius vieną intervą, kuriame ir pristatinėjo savo leidinuką, mano nuomonė apie šį pilietį radikaliai pasikeitė. Žodžiu, skaitau “Angliją: apie tuos žmones ir jų šalį” ir žvengiu. Nieko rimto nesitikėkite, bet šiaip tikrai smagus skaitaliukas apie tai, ko nerasite kelionių vadovuose, jeigu domina gyvenimas šioje šalyje. Šoping-tripui ir pasivaikščiojimams drąsiai pakaks ir kelionių vadovo

Pijai jau 5,5 mėnesio. Ji dar nežino, kaip daro šuniukas, kaip daro katytė, bet jau moka parodyti, kaip daro Angelina Jolie: papučia ir atstato lūpas. Atėjo laikas, kai su ja labiau smagu negu sunku. Kažkada Aurora pasakojo, kokia palaima ją apima maitinant vaiką – tada negalėjau pasigirti panašiais jausmais, mat Pija buvo neseniai gimusi ir aš jaučiausi lyg ką tik atvykusi į užsienio šalį, kur stengdamasi nepasiklysti pakeliui į metro nepastebiu puikios architektūros. Praėjus keliems mėnesiams meilė vaikui primena kritimą į minkštus debesis, kur neegzistuoja jokios įtampos, yra saugu ir kažkaip… lengva

Einu laukt pavasario. Bububu.

Yra fatališkos traukos ir dramatiški nesuderinamumai.

Yra bandymai ir pergalės.

Yra linksmieji kalneliai ir dūžiai galva į sieną.

Yra pamokos ir yra “niekada daugiau”.

Dabar gi atrandu paprastus dalykus: kaip paimu ant rankų, kaip glostau ir bučiuoju, kaip dainuoju migdydama, kaip klausausi iškalbingai tęsiamų “aaauuuuu”, kaip žiūriu į ašarotas akytes ir tobulai moteriškai patemptą apatinę lūpą, kaip ištirpstu sulaukusi šypsenos, kaip rengiu ir mankštinu, kaip maitinu savo pienu ir vežioju parke – viskas sukrenta į kažkokią smulkmenų mozaiką ir aš matau, kaip auga mano vaikas. Kad mums gera kartu. Kad esu gera.

Toks jausmas, lyg visa, kas iki šiol buvo AŠ, susispaudė į kamputį ir tūno, kol išoriškai būnu mama. Vienas visiškai naujas vaidmuo staiga tapo pirmaeiliu, o aš netgi teksto nebuvau iki tol akyse mačiusi. Neliko laiko būti tuo, su kuo save tapatinau. Taigi, pagimdžius, pasirodo, tenka dar viena pamoka: sujungti realią, funkcionuojančią motiną su staiga funkcijų beveik nebeatliekančia moterimi, drauge, šiaip kažką su savimi veikiančiu individu. Tai įvyksta ne iš karto.

Mama aš niekada nebuvau. Mėgti vaikus ir jų norėti nėra tas pats, kas juos pagimdyti ir auginti. Jausmas ne tas pats.

Beje, apie gimdymą. Nesigraužiu, kad man atliko Cezarį. Bet vis dėlto truputį gaila, kad nepavyko pačiai. Paskutinę akimirką nesudalyvavau; taip ir nežinau, ką tai reiškia.

Pirmas kelias dienas su Pija elgiausi kaip su bet kuriuo kitu nauju pažįstamu – tarsi bijojau peržengti ribą. Tik vėliau kažkaip nušvito, jog galiu pabučiuoti jos kojytę, čiupinėti pirščiukus, uostyti skruostus. Kaskart pavadinusi ją “dukryte” pajaučiu kažką šilto.

(Ne, čia turiu galvoje ne tą atvejį, kai Pija mane aptriedė nuo juosmens iki kulnų )

Mano Mylimas Jis aną vakarą pasiklausęs, kaip vonioje ją kalbinu, prisipažino nustebęs, kad galiu būti tokia emocinga, švelni ar kažkaip panašiai. Kas jau kas, bet Jam mano emocingoji pusė tikrai gerai pažįstama, tik čia, matyt, kas kita. Gal tai ir yra tai – juk motiniškumas veikiausiai ne manieros, o kažkas tokio savito, ko nė pats nepastebi?

Gal aš visko noriu per greitai, bet tas pirmas savaites, kai su Pija “nėjome į žmones” man žiauriai pritrūko judančių paveiksliukų prieš akis: žmonių, senamiesčio, veiksmo.

Jo dėmesio. Manau, “tėvais” tapti itin lengva, kai visa, kas riša, yra temos apie tai, kiek kartų pakakojo, atpylė, ar verkė, kada užmigo ir t. t. Bijau nebebūti vyru ir moterimi, kurie turi ir kitų temų, sąlyčio taškų. Dažnai pati elgiuosi kaip užgautas vaikas ir tai nepadeda. Bet įvykiai kaip kūdikio atsiradimas yra tokie visa keičiantys, kad tarp skubėjimo nusiprausti, atpylimų ir autokėdučių tvirtinimo pražysti vien nuo jo kilstelėto antakio, kai pamato su suknele ir aukštakulniais… Turbūt tai ir turiu galvoje, kalbėdama apie mažus įvykius ir didelius emocijų rezonansus. Ir neduokdie Jis pažada niekur nevažiuoti, o paskui visą dieną laksto po susitikimus

Man pasisekė, kad po dviejų metų kartu jaučiuosi vis dar Jį įsimylėjusi. Gal tai ambicinga, bet noriu, kad taip būtų ir toliau.

Ką gi, laikas maitinti Piją. Kad jūs žinotumėt, kaip kvepia jos skruostai…

Turime dukterį. Jos vardas Pija.