Mano dėmesį patraukė kitkas: šalia visų teksto punktelių buvo iliustruojančios fotografijos. Vyras, darantis prezentaciją. Kolegos, sveikinantys moteriškę kažkokio pasiekimo proga. Pasitarimas erdvioje patalpoje. Ten buvo gal dešimt nuotraukų. Visur žmonės su kostiumais, dryžuotais marškiniais, tvarkingai susegtais plaukais, “nematomu” makiažu.

Tada pagalvojau, kas mūsų kultūroje yra darbas, karjera, kaip rodomas sėkmingas darbuotojas: kostiumai, vienodi dryžuoti marškiniai, kūno spalvos kojinės, plačios šypsenos, viskas kvepia pinigais, būtinai biuro aplinka. Kodėl paskui stebimės, kad darbus skirstome į juodus ir baltus – sėkmingas žmogus dirba tik biure, jis vilki puikiai pasiūtą, bet visgi uniformą, o po darbo geria brangų viskį. Totalus snobizmas! O kur dailininko nuotrauka? Sportininko? Kur gerai dirbantis statybininkas arba padavėja? Rašytojas? Jokio kūrybiškumo formuojant sėkmės suvokimą…

Neradau savęs nė vienoje iš tų nuotraukų. Ir, žinote, nesigailiu.

Foto: quickpurchase.co.uk

Reguliariai pasvajodavau dirbti namie. Pasaka: žadintuvą užstatai ne anksčiau dešimtos, su tingia šypsena pasveikini dieną virš garuojančio aromatingos kavos puodo, atlieki visus maudymosi ritualus: dušas (Lioksitan migdolų aliejus kūnui mane tiesiog ištirpdo), kūno šveitimas (Bodišopas turi nuostabią šveičiamąją želę su tikromis braškių sėklutėmis), plaukų kaukės (Džoiko maitinanti ir drėkinanti), epiliacija (jau seniai nebeskauda), savaiminio įdegio kremas (db turiu tokį “That’So” aerozolį: rezultatas matyti iškart, ir tai yra super, tik jis matyti ir ant vonios interjero, tad patartina purškaliotis dušo kabinoje), plaukų augimą skatinantis aerozolis (vkr baigėsi, bliamba), ką čia rengtis?..

Aha, darbas. Oi, jau pusė dvyliktos, lyg ir laikas pietauti. Na, bet reikia padirbėti. Padirbėju, tada galvoju: jofana, gi aš namie dirbu ir nieks man į nugarą nekvėpuoja – nagi imsiu ir nueisiu į “Zarą”.

O miestas nuostabus: visi skuba su dalykinėmis uniformomis, tik aš plaukiu visa graži ir neįpareigota dreskodų, ribotos pietų trukmės, hierarchijų, ir nieks man nieko nepaaiškins, nes aš namie dirbu!

Grįžtu šiek tiek vėliau, nei planavau. Na, db jau galima sėsti padirbėti. Padirbėju – aha, tuoj iš darbo grįš Mano Mylimas Jis. Einu gaminti vakarienės. Jis grįžta, mes kalbamės; darbo diena lyg ir baigta, nes nepradėsi čia arti iki išnaktų, galų gale karjera man nėra svarbiausia, aš už harmoningą paskirstymą: darbas – santykiai – saviraiška.

Nueinam į filmą, pasivaikštom. Diena baigta.

Išversti 5 psl.

Galbūt kai kam tai norma, bet aš puikiai žinau, kad galiu išversti 10 psl.

Trūksta disciplinos?

Ok, iš naujo: Mano Mylimas Jis bučiniais pažadina pusę aštuntos, aš išsiridenu iš lovos ir bandau tiesiai nusėdėti prieš Jo pagamintus pusryčius. Jis gailiai į mane žiūri ir sako: “Gal tu eik, pamiegok dar”… Ištiktukų pagalba leidžiu suprasti, kad darbas yra darbas ir miegoti pakaks. Tada imu Angelą už pakarpos, einu į šiltą lovą ir verčiu. Protas atsibunda apie 10 am.

Į dušą nukeliauju papietavusi, susierzinusi, kad maisto gaminimas užtrunka per ilgai ir trukdo darbui.

Dar po savaitės padoriai apsirengiu tik Jam grįžtant iš darbo.

Namus tvarkyti užknisa, nes per dieną prasėdėjus namie (houmofisas, bliamba) vkr dar juose kuistis – na, žinot. Teoriškai dėl įvairovės stokos pikta, bet kai vkr reikia kur nors eiti, aptingstu ir namie prasėdžiu po kelias dienas.

Šiandien yra maždaug du mėnesiai, kai dirbu namie. Leiskite papasakoti apie savo darbo aplinką: vidury kambario išdžiaustyta patalynė, šalia manęs ant sofos primėtyta “post-it” su nėrimo instrukcijomis (nunėriau vieną rankvę, galvoju, o kaipgi prisiminsiu, kaip megzti kitą? Tai viską užsirašiau), kavos puodas pastatytas lėkštutėje ant “Wikinomics: How Mass Collaboration Changes Everything” (nieko nesakykit, verksiu), kitoje pusėje mėtosi TŽŽ ir galvos masažuoklis iš ekologiškų gaminių parduotuvės, dar banko kodų kortelė, ant kurios pastaruoju metu dažydamasi pildavau kreminę pudrą (nes nusipirkau tą tokį teptuką pudrai už 110 Lt – Jis nesuprato – ir db pudrą reikia kažkur užpilti. Kai ėmė nesimatyti kodų, kosmetinėje susiradau seną narkotikų maišelį, db pilu ant jo), aš sėdžiu su senu šilkiniu chalatu (man jis nebepatinka), ant nosies – neužmaskuotas spuogas (paaugliai dėl tokių dalykų dideliais kiekiais geria raminančius, o aš dar ne tokia ir sena), yra 11.12 am, aš dar neišverčiau nė vieno psl.

Prieš pradėdama dirbti namie delfyje skaičiau apie manęs tykančius pavojus. Nusprendžiau, kad “aš ne tokia”, įstengsiu sustyguoti prioritetus ir man puikiai seksis dirbti nevaržomai. Juk esu sąmoninga asmenybė, kaip Dievą myliu.

Tiesą pasakius, jau kurį laiką šiek tiek pasiilgstu juodų klasikinių kelnių, visokių gražių baltinukų su raukiniais ir taškučiais, aukštakulnių ir malonios pareigos vilkėti šiuolaikines ofiso gyvūnėlių uniformas. Šiek tiek nejauku dažytis vien einant pirkti maisto. Galvoju pradėti lankyti jogą, bet niekaip nerandu laiko pabrauzinti, kur vyksta pamokos…

Šnd aš baigiau versti knygą. Mane kankina nemiga. Žinau, kad viskas bus gerai, kad tikriausiai gausiu dar vienos įkvepiančios knygos vertimo užakymą (leidėjas buvo davęs pavartyti – tiesiai šviesiai nepadori, mėgčiau, jei patvirtintų), o ir šiaip, kaip pradedanti fryliancintoja esu pakankamai paklausi, net neįdėjusi į tai jokių pastangų, kurias planuoju dėti, o vis dėlto man neramu. Ar to pakanka?

Mano problema jau kurį laiką aiški: negaliu sėdėti ir mėgautis dalykais, kurių visuma tarsi turėtų būti atsipalaidavęs gyvenimas darant tai, kas patinka. Man reikia sau pačiai spardyti šikną, kandžioti lūpas, užsiiminėti savipisa ir neturėti ramybės.

(Patarimas jauniems tėveliams: nedulkinkite smegenų savo vaikams ir gražiai sutarkite, priešingu atveju jie niekada negalės gyventi ramiai, nes… negalės. Jiems reikės įtampos, kaip ženklo, kad viskas normalu. Nes normalu, kai kažkas negerai.)

Dar mane neramina (surprise!) tai, kiek aš uždirbu arba galiu uždirbti. Suprantu, kad tai vienas iš dalykų, kuriuos nesveika segti prie savivertės, kaip ir išorinio grožio, nuveiktų darbų, gudrių pažinčių skaičiaus, (ne)priklausymo elitui (jo, šitas juokingiausias), o vis dėlto. Sako, esame vertingi ir nubraukus visus tuos dalykus, bet kaip? Savęs lyginimas su kitais, gyvenant Vilniaus centre, o ne kalnų triobelėje, tarsi neišvengiamas, ir aš lyginu.

Aš uždirbu mažiau už savo draugą ir dažnai galvoju apie tai ne tik todėl, kad esu įpratusi kuo mažiau ką nors varginti, apsunkinti, sakyti “tai kad jau draugaujam, davai nupirk man Audi TT” ir liestis prie ko nors – ne rankomis, o… egzistenciškai. Tai net ne konkurencijos jausmas (jis – kitose srityse).

Mano Mylimas Jis sako, kad tai paprasčiausias dalinimasis. Vėlgi grįžtant prie auklėjimo modelių, teoriškai tai suprantu, bet man vis tiek truputėlį neramu.

Na, jeigu ką, visada galiu grįžti dirbti to lb gerai apmokamo lb nemėgstamo darbo. Juk gali būti, kad jis man labiausiai ir reikalingas: sušikta savijauta kasdien!

Žodžiu, darėm. Sako, iš 1500 užsiregistravusių Vilniuje tvarką darė 600 piliečių (matyt, todėl, kad daugelį į tvarkdarių gretas įpaišė kaip ir mane – nežinant), bet, manau, tai normalu. Būtų užsiregistravę 3000, tvarkęsi būtų 1000 žmonių. Svarbiausia vieša iniciatyva ir į ją reaguojantys bei prisidedantys – kad ir kiek jų būtų.

Aš tai, matote, esu miesčionė ir, geriau pagalvojus, niekada nelaikiau rankose kastuvo, nerinkau šiukšlių, niekad nebuvau labai visuomeniška ir filantropiška. Na, bet Jis nusprendė, kad darom, tai darėm

Tvarkėm Užupio sąvartynėlį. Na, žinote, tokį, kokius savarankiškai pasidaro kaimynystės gyventojai. Po buteliuką, po atliekų maišelį, po plytgalį ar seną sofą. Tokį šūdynėlį ir kuopėm.

Įžangai vimtelėjau nuo šiukšlių maišų ir pirštinių kvapo (juos iš smalos gamina ar ką?!), o atėję į vietą su viena naujai iškepta užupiete kibom į atliekų krūvą. Iš pradžių galvojau, kad aprankiosim šiukšlytes, paliksim tą kalnelį ir tiek žinių. O bet tačiau kai kibom, tai pleškėjo ten viskas. Toks vyriškis atėjo su grėbliu – virš Galeros įsikūręs Užupio senbuvis, kuris, panašu, yra lb linkęs įsivelti į politinio pobūdžio provokacijas ir visur įžvelgia rusų šnipų darbelius – na, rado žmogus auditoriją, tai reiškėsi, kol nenusibodo. Tada paliko mus ir iškeliavo.

Paskui atėjo dar keli žmonės – įskaičiuojant visus, darbavomės septyniese. Su pasididžiavimu galiu pasakyti, jog šūdynėlio neliko nė kvapo todėl, kad į maišus sukrovėme apie porą tonų šiukšlių. Viskas. Lygu ir gražu ten dabar. Aš vis galvoju, užsėjus kokiom gėlytėm gal nebekiltų ranka iš įpročio chebrai toliau šiukšles ten kaupti?

Dar galvoju: o juk kai pasodini kažką, tai juk kaip nerealu, kai išauga! Pats grynai savo rankom pasodini ir išauga… Giaras. Anryl turėtų būti va taip ką nors auginti. Norėčiau.

Paskui ta moteris, šalia kurios namų kuopėme, iš džiugesio, kad iššvarinom vos ne jos kiemą, pasikvietė kavos. Tai ir nuėjom. Mane “įdarbino” pjaustyti bananus ir bankucheną, pridarė kavų – arbatų… Keistas jausmas, žinokit. Kažkaip staiga atsiduri svetimuose namuose, šeimininkauji sau po virtuvę, svetainėje sėdi dar krūva niekad nematytų žmonių, ir visi drįsta klausinėti, kas kur gyvena, ką veikia, kaip yra susiję…

Mane visada labai sujaudina toks bendrumo jausmas tarp žmonių. Dažniausiai patiriu jį spontaniškai, netikėtomis aplinkybėmis, ir jis neužtrunka, nes visi vis tiek išsibarsto, kas sau. Bet jausmas lb geras. Na, kad nesi vienas atskirtas kaip koks medis ar autobusas. Žinoma, ta artumo iliuzija greitai atsimuša į kitas aplinkybes – tas, kurios priverčia žmones išsiskirstyti ir vienas kitą pamiršti. Bet vis tiek.

Ta moteris tikrai lb džiaugėsi, kad padėjome susitvarkyti šalia jos namų.

O kojas skauda visai ne dėl to. Gi Gatvės muzikos diena, tai nusivaikščiojom iki nebegalėjimo Susitikom su Šeima ir sukom ratus po Senamiestį, Užupį, Sereikiškių parką, Bernardinų kapines… Praminiau Jį Senialiu, nes vis burbėjo, pamatęs gatvėmis be proto lakstančius automobilius Myliu Senialį, bububu :*

Geras nuovargis nuo darymo. Užtat db laikas filmukui su ledais

“Don’t feel guilty if you don’t know what you want to do with your life… the most interesting people I know didn’t know at 22 what they wanted to do with their lives, some of the most interesting 40 yearolds I know still don’t”. Baz Luhrmann “Everybody’s Free (To Wear Sunscreen)”.

Tai turėtų mane guosti. Nė velnio.

Nesakau, kad nieko nedarau. Bet jei daryčiau tai, ką noriu, būčiau lb neturtinga, i.e. labiau neturtinga nei esu dabar. Ir dar tas faktas, kad moku tiek nedaug dalykų, sucks and must die (liet. – čiulpia ir turi nugaišti).

Jei galėčiau atsukti laiką, būčiau ir toliau mokiusis dainuoti. Turiu viena kvailiausių savybių – maksimalizmą smegeninėj ir neryžtingumą veiksmuose. Tas fakin hamletiškas mintijimas “o kas, jeigu… ne, turbūt nepavyks… geriau nereikia… o bet tačiau…” yra tikras balastas. Septintoj klasėj nusprendžiau: Whitney Houston aš tikriausiai netapsiu, tai nafik reikia išvis gerklę laidyt. Paskui lygiai taip pat nusprendžiau, kad netapsiu Gustav Klimt, dar vėliau – Carlos Santana, ir in the end aš čia, kur esu, su sulūžusia gelda – gebėjimų prasme.

Gali būti, kad tas pats maksimalizmas užbraukia ir pasiekimus – taip, aš greitai išversiu trečią knygą. Taip, mane keliskart jau išspausdino, bet nepergyvenkit – jau spėjau nuspręsti, kad nebūsiu ir Oskaru Milašium…

Sergejus Nikolajevičius pasakytų, kad viską darau gerai. Žmonės, turintys prisirišimą prie savo talentų, liūdnokai baigia, bet, po galais, ar ne geriau pagyventi dvigubai trumpiau, triskart nelaimingiau, užtat palikus ryškų prisiminimą apie save?

Vienas Protingas Žmogus sako, kad tapatindama save su tuo, ką pasiekiu ar nepasiekiu, prisiverdu košės. Neva, esam vertingi vien savo buvimu, bet fak, kas tuo tiki?

Žiūriu filmus apie darboholikus ir taip pavydžiu žmonėms, kurie užsimiršta dirbdami… Jiems patinka jų veikla, jie yra save atradę.

O aš visai nesu darboholikė. Ir net ne karjeristė… Aš esu Hamletas su papais