Tai faktas, kurio nebuvau įsisąmoninusi. O juk iš tiesų visi tie depresonai – tipinės emigrantų problemiūkštės.

Atskirtumo jausmas man sunkiausias. Pasiilgau draugų ir pažįstamų. Atrodo, grįžusi užatakuosiu kvietimais kavos ir nekavos. Vis flashback’inu, kaip neišnaudojau galimybės juos užatakuoti, kai gyvenome ten. Tipiška

Kultūriniai skirtumai – bene didžiausią verbalinės diarėjos pliūpsnį iššaukiantis momentėlis. Net nežinau, nuo ko pradėti. Turbūt nuo to nusvirusių rankų jausmo, kai keturišimtąjį kartą turi stoti gatvėje su vežimėliu ir bereikšmiai šypsoti, ir kažką ten mandagaus niurnėti tetulėms, dėduliams, mokinukams ir padavėjoms, nes, na, jie tiesiog pajuto, kad reikia mane susistabdyti ir skirti šiek tiek laiko bendravimui su Pija. Sakysit, nestok. Eik savais keliais ir ignoruok. Žinokit, jie visi čia tokie saldūs, kad pasijusčiau turbūt kaip per veidą trenkusi. Bet vargina, dievaži. Ypač todėl, kad esu gan niūrus žmogus.

Nors mėgau pasivaikštinėti parduotuvėse ir patyrinėti, kas ten gero, pastaruoju metu einu ten su griežtu sąrašu reikalingų daiktų. Nes neduokdie tave, vakarietę, pamatys neskubiai vaikštinėjančią. Supuls šešiese, choru užspiegs sawadee-kaaaaaaaaaaaaaah! ir šypsodamos laukimo pilnomis akimis tave sekios. Taip, buvo laikas, kai tikėjausi iš to naudos. Bet kai užklausus apie rankšluosčius tave veda prie kempinių, šampūnų, nors nė velnio nesugaudo, apie ką kalbi, ir vis tiek nepaleidžia… siutina apie tai net galvoti. Nepergyvenkit – jeigu klausinėji kainų ir nieko neperki, atšąla lygiai taip pat, kaip Lietuvoje. WTF? Nemoki kalbos, nelįsk į akis. Čia jau įjungiau ignoravimo režimą ir man nusispjaut, kaip jie pasijus. Na, turbūt aš tokia lengvai manipuliuojama, bet sakyt fakju irgi nesinori. O bet tačiau Chiang Mai aptarnavimo sferoje angliškai jie nemoka. Bankuose netikrinau.

Šaligatviai čia tragiški, o dažniausiai jų nėra (po pasivažinėjimo su Pija skauda raumenis; vežimėlį tuoj reikės virinti antrą kartą), oras klaikiai užterštas (nueini į sevenileven, nusiperki bandelių, grįžti dvokdamas išmetamomis dujomis), kokybiškų drabužių ar daiktų labai mažai ir jie palyginus brangūs, o feikais užverstos gatvės ir parduotuvės. Ir kai už feikines Prada balerinas prašo 600 Lt… Grrr. Blogiau, negu kai už feikinius Ray Ban’us prašo 30 Lt.

Praeidama pro eilinę nesveikai gražią mergą, vakarieniaujančią su žilagalviu senatve atsiduodančiu dedeliu arba riebaluotu vakariečiu proletaru, aš jau seniai nebegalvoju: o gal šįkart tai meilė?

Žinoma, taip rūgščiai kalbu po 4 mėnesių labai kitokioje kultūroje, kur mes visgi planuojame pabūti dar beveik metus – turime tam priežasčių (na, ne paslaptis, kad iš Lietuvos pabėgau nuo teisėsaugos).

Atvykus kelioms savaitėms visai kitaip nušvinta vietinių šypsenos, betarpiškumas, paslaugumas ir įvairūs talentai, kaip antai traukinukų gamyba iš alaus skardinių.

Atvykite. Nueisim kavos

Pasiilgau Lietuvos. Ne tiek kaip šalies, kaip vietos, bet labiau žmonių, su kuriais bendravimą buvau smarkiai apleidusi ir visai neišnaudojau galimybės su jais būti, kai galėjau. Čia galima susirasti visokių pakaitalų – yra moterų forumas, yra feisbukas, yra barai, kur gali eiti ir megzti naujas pažintis su tokiais pat kaip mes… Bet visi žino, kad tai ne tas pats, kas normalus, ne virtualus ir nepaviršutinis pokalbis su draugu. Arba nedraugu

Užtat vaikiškai džiaugiausi, kai į Chiang Mai atvažiavo Mano Mylimo Jo draugas su žmona – praleidome kelias žiauriai smagias dienas ir iki šiol Eglę su Martynu minim geru žodžiu Linkėjimai! Tikiuosi, nepraėjus nei 10 metų vėl sužaisim UNO

Patį pirmą kartą nusivedėme juos pavalgyti į Baltus Dramblius:

Vėliau lankėme šventyklas. Žmonės jose turi deramai prisidengti, todėl prie įėjimo skolinami drabužiai:

Tada užsukome į turgelį vaisių. Martynas su didžiuliu entuziazmu ėmėsi įrodinėti, kad durianas iš tiesų bus labai labai skanus, tik reikia nusiteikti. Aš tiesiog džiūgavau, kai paragavęs vos neatpylė, muahahahaha! Gaila, kad keičiau Pijai pampersus ir nemačiau to nuostabaus momento

Pijos draugė Lemon Tree priiminėja užsakymą:

Nuvykome apžiūrėti Doi Suthep – didelės šventyklos ant kalno, kurią matome pro savo virtuvės langą:

Kol jie buvo, kalbėjau veik neužsičiaupdama – taip norėjosi atsigriebti už bendravimo stoką…

Vakare į Night Bazaar. Pasidarėme masažus, paragavom šeikučių.

Kol jie buvo Chiang Mai, pirmąkart apsilankėme netailandietiškose vietose. Užsukome į kaimyninį meksikiečių restoraną, po kurio kitą dieną turėjau nemažai laiko pabūti su savimi vonios kambaryje. Kai palikau kompaniją gerti alaus ir išėjau maitinti Pijos, sakė, po patalpą lakstė tarakonas. Neužskaitom.

Pasidarėm masažą. Surizikavome užeiti į netoli namų esantį saloną. Ir šitas buvo pats geriausias mano apturėtas masažas. Na, gal antras geriausias po Koh Phangano tetulės. O kadangi čia ne pajūris, davė apsivilkti laisvus drabužius. Pija, kaip visada, veržiasi į kadrą:

Porą vakarų žaidėme UNO “The Dome” vestibiulyje. Įžūliai atsinešėme savo viskio beigi alaus, susistumdėme badus, pasidarėme laundžą ir vakarojome.

Dar parodėme draugams knygynus, kuriuose galima už pusę kainos grąžinti perskaitytas knygas arba parduoti saviškes – už tiek, kiek pasiūlys savininkas Tiesa, juose knygų tiek, kad nusvyra rankos. Arba turi aiškiai žinoti, ko ieškai.

Po Chiang Mai jie išvyko į Bankoką. Gal jau grįžo ir į Lietuvą, tiksliai nežinau. Tikiuosi, jums sekasi puikiai!

O mes kol kas negrįžtame. Vis tik dalykai, kurių bijau, nepakenčiu, vengiu, gailiuosi, Vilniuje, Briuselyje, Amsterdame ar Sidnyje bus dalykai, kurių bijau, nepakenčiu, vengiu, gailiuosi. Galiausiai iš čia kažkur pajudėsime – visgi norėčiau gyventi vakarietiškesnėje kultūroje – ir ateis laikas, kai spręsime, kur gyvensime toliau. Kol kas, matyt, reikia išnaudoti laiką susivokimams, tam tikriems vidiniams apsisprendimams, mokytis prancūzų kalbos, laukti rugsėjo, kai pažadėjo atvažiuoti ponia Nielsen, ir džiaugtis, kad gavome Tailando vizą dar pusei metų. Bet apie tai – kitas įrašas Apie tai, kaip suradau antrą geriausią vietą pasaulyje po Portugalijos. Ar prieš? Ech, Laosas…

Foto: Augusto Gutauto, mano.

Šiaip zoologijos sodų nemiliu nuo tų laikų, kai sykį apsilankiau Kaune – klaiki atmosfera, antisanitarinės sąlygos, gyvūnai atrodė paliegę ir nusiminę… Gal dabar kas pasikeitė? Bet koks skirtumas, jeigu jie vis tiek yra uždaryti, nors jų namai – ne narvas?

Pasidaviau įkalbinėjimams pusiau edukaciniais tikslais, tad nuvažiavome. Vaizdas ne toks jau baisus, bet man pasirodė, kad gyvūnai nuobodžiauja… Ar taip gali būti? Susimąsčiau, o ką jie veiktų laisvėje?

Čia keletas nuotraukų. Gailiuosi, kad nesuspėjome į orchidėjų fermą, pas pandą ir pas Afrikos gyvūnus. Gal kitą kartą.

Tokiu traukinuku galima daryti ekskursiją po zoologijos sodo teritoriją. Mes pasitenkinome autobusiukais, kurie paima ir išlaipina pageidaujamose stotelėse.

Gražiausias paukštis pasaulyje. Sako, jo uodegos “akys” yra aiškiaregystės simbolis:

Beje, edukacija baigėsi tuo, kad mūsų Bumbuliukas didžiąją išvykos dalį pramiegojo tėčiui ant pilvo. Čia ką tik atsibudusi:

O čia antras gražiausias paukštis pasaulyje:

Su Pija stebim “cip cip”:

Išalkę užsukome į valgyklą, kur už 35 batus (beveik 3 Lt) Jis valgė štai tokią sriubą:

Nūdlai, žuvies kukuliukai, daržovės, įvairūs prieskoniai ir riešutai, kurių gali savo nuožiūra įsiberti pats. Skanu!

Na, ir iškeliaujant susistabdė gauja tajų paauglių, kurie “pasiskolinę” Piją padarė kokį 50 kadrų.

Šiaip man lyg ir nepatinka vaiko fotografavimai, bet čia, Tailande, kažkaip nepanašu, jog išsiviepę kinų turistai arba geraširdiškai atrodančios tajų virėjos būtų kokie klastingi iškrypėliai, kurie paskui tas nuotraukas naudos negerais tikslais… Todėl neprieštarauju.

Tai va, pakeliui pafotkinau. Visų pirma užsukome į kaimynystėje esančią indie kavinukę, kurią jau pavadinau Baltais drambliais – nes labai baltas interjeras ir atrodo taip švaru… Skirtingai nei Vilniaus BD, kur visai nebalta

O čia mūsų kondas:

Šalia jogos studijos radom lyg ir ne visai turistinę kavinę. Joje buvo tik azijiečiai. Ne pati pigiausia vieta ne patiems skurdžiausiems vietiniams – šios aštuonkojo “galkutės” su šūduko spalvos pasakiškai skaniu padažu kainavo 69 batus (nepilnus 6 Lt). Kadangi žmonės domisi, tai nuo šiol įmesiu vieną kitą maistą su kainomis. Pepsis čia kainavo po 1,60 Lt.

Antrame kavinės aukšte visokios meno mokyklėlės, galerijos… O lauko terasa pasirodė tokia maloniai pastelinė:

O čia jau vėl mūsų gatvė. Šios šluotos labai populiarios tajų namuose, kur visi pasišluoja ir toliau vaikšto basomis:

O tą tolumoje matomą kavinukę mes vadiname Switch Bitch (na, kas skaito Roald Dahl… šiaip, dėl skambesio panašumo ):

Ate ate (čia Pija jau moka pamojuoti rankele).

Foto: Augusto Gutauto, mano.

(Hansas yra buto savininkas švedas, 9 metus gyvenantis Tailande ir laisvai kalbantis tajų kalba – totaliai nuplaukęs bičas, paruošė tik vieną sutarties egzempliorių ir atidavė Mano Mylimam Jam. Supratome, kam jam reikalingas agentas Ronas.)

Įdedu kelias nuotraukas pasigėrėjimui:

Kur pasisuksi, žiū, vis kokia plastmaskė ar kita grožybė:

Tokia štai puošmena kabo virš mūsų rankomis drožinėtos lovos:

Vienas kitas mianas:

This is a Christian home, tarsi pasiteisindamas tarė Hansas, rodydamas į šį kūrinį, o aš kvailai nusijuokiau:

Vienas kitas platesnis vaizdas:

Kilimukai irgi priklijuoti prie grindų. Bet jau šitą vertybę tai be kompromisų nulupau ir įkišau spinton:

Toks tas mūsų pasakų namelis Ne taip jau prastai, lyginant su kitais pustuščiais ir nejaukiais nuomojamais kondais, turiu pasakyti.

Foto: Augusto Gutauto, mano.

Valgom mango:

Tailande viskas auga ir klesti:

Pijai patinka žaisti su tėčiu:

Štai, kuo baigiasi žaidimai:

Foto: Augusto Gutauto, mano.

Mano Mylimas Jis rytais leidžia man pamiegoti ir iškeliauja su Pija į turgų, po šventyklas arba fotografuoja gatvėse. Siūlau pažiūrėti:

Kažkas maškėje užveisė sodnelį:

Ženklas kavinėje:

Prie vienuolių moterims negalima liestis. Jiems būna pažymėtos vietos keltuose, kitose viešose vietose.

Čia su Pija Eagle House svečių namų kieme – pirmieji svečių namai, kuriuose apsistojome atsibaladoję iš Koh Phangan. Kambarys buvo baisiausias, kokiame teko gyventi, bet buvau tokia pavargusi, kad nelabai dėl to tesusijaudinau.

O čia turgelis. Moteris pardavinėja duriano vaisių. Kelionių vadovas rašo: smells like hell, tastes like heaven. Paragavusi liudiju: smells like hell, tastes like shit. Mano Mylimas Jis dar ir ant puodo atsakančiai pasėdėjo, nes bandė suvalgyti daugiau, tikėdamas, jog gal kaip nors ilgainiui skonis pagerės… Prapjautas durianas pardavinėjamas tik apvyniotas polietilenu, o autobusuose jį valgyti draudžiama. Aš žinau kodėl!

Laimė, be duriano čia pilna visokių gerų vaisių – juos apsimoka pirkti turguje. Net su Tops kortele prekybcentryje išeina žymiai brangiau.

Po praėjusios kelionės į Tailandą Jaunystės Draugas nusivylęs parašė: “Jūs padarėte kelis šimtus šventyklų nuotraukų ir nenufotografavote nė vienos prostitutės!” Atleisk, mes ir vėl Tave nuliūdinsim:

Ar šis ponas gyvas, ar vaškinis, taip ir lieka paslaptis:

Į budistų šventyklas negalima eiti su batais, vilkint trumpus šortus, atviras sukneles. Ten melstis pridera neatsukus kojų link Budos atvaizdų. Tiesa, Pija ir šventyklą sugebėjo paversti raudonojo kilimo sambrūzdžiu:

Foto: Augusto Gutauto, mano.

Man per karšta. Nesijaučiu komfortiškai, tad sugalvojau šitaip: reikia susirasti kokį laisvesnį butą, kuriame išties patiktų gyventi, ir jame pratūnoti su knygomis tą baisųjį karštį. Vakare jau galima keliauti ir į Night Bazaar, kur prekeivių stalai lūžta nuo Lacoste maikonų, Jimmy Choo rankinių ir, aišku, Louis Vuitton lagaminų. Dešimtimis D&G logotipų nusėtos palaidinės (kad tikrai visiems būtų aišku) ir Chanel terbos kabo šalia tokių pat pigių suvenyrų, tailandietiško šilko skarelių (niekas nepasakys, ar tai tikrai šilkas), stalo žaidimų, piniginių, patiesalų, mokasinų, šiaudinių skrybėlių ir įvairiausių mažmožių.

Night Bazaar pilna indiško, arabiško, kiniško, tailandietiško, japoniško, vokiško maisto. Vakar išbandėme vieną vietelę, kur maistas buvo lyg ir ok, bet turiu pastebėti, kad vietiniai išpindėjo: vis tiek turistai čia plauks miniomis, tad savo pabus atidarę vokiečiai plešia netailandietiškai didelius pinigus, o vietiniai tiesiog nesistengia. Štai vakarykščiame jūros gėrybių restoranėlyje mano lėkštėje buvo penkios gėrybės: dvi mažos krevetės ir trys nedidukai kalmaro griežinėliai. Apie šeikus atskira kalba: jeigu paprašai nepilti pieno ir cukraus (sirupo), gauni pavandenijusių sutrintų ledukų su vaisiaus prieskoniu, ir tiek žinių, nors esmė yra švieži lede sutrinti vaisiai. Tokių galima gauti gatvės „kioskeliuose“ – ir pigiai. Geriausias maistas – vieninių lankomose valgyklose. Bėda ta, kad ten nekalba angliškai…

Ir dar labai nemalonu pastebėti tą jų pasikartojantį „apsiskaičiavimą“… O kai pastebi ir nepatingi pereiti meniu eilutes ir paklausti, kodėl kaina sąskaitoje kitokia, gauni atsakymą, kad papildomai kainavo ledas… Nežinau, nežinau. Kai Tailande lankėmės pirmą kartą, regis, šioje srityje jie labiau stengėsi. O gal mums sekėsi pataikyti į teisingas vietas? Kas žino. Išvada tokia: Chiang Mai maistas (pa)prasčiausias iš šį mėnesį bandytų.

Aha, butas. Žodžiu, į online agentūrą išsiuntėme užklausas dėl kokių 50 skirtingų variantų, tačiau negavome nė vieno atsakymo Tada prisirankiojau internete skelbimų ir vakar ėmiausi mobiliako. Stebėtina, bet ryt kraustomės į pirmą ir vienintelį apžiūrėtą butą vadinamajame condominium – dideliame daugiabutyje. Tokiuose gyvena daug farangų – laukdami tarpininko matėme iš lifto išeinančią ne vieną šeimą, su vežimėliais ir be.

O butas gražus. Gražus lyginant su kitomis matytomis nuomojamų butų nuotraukomis (ieškojome iki 15 000 batų per mėnesį). Tik tiek, kad nedidelis – 45 kvadratai. Yra ten kičinių paveikslėlių ir lempelių, bet taip pat yra galinga namų kino sistema, didžiulė plazma (jau matau, kaip mes ten darysim kino teatrą, vos tik Pija užmigs), irgi labai didžiulis Mac’as, mikrobangė, tousteris, kavos virimo aparatas, orkaitė, kaitlentė (reikia vaikui pagaliau normalų maistą pradėti gaminti), skalbyklė, normali patalynė, jauki vonia, nemokama ir mums nereikalinga kabelinė, nemokamas ir mums reikalingas internetas, na, ir nusileidus aukštu žemiau galima maudytis baseine – you can live a normal life there, kaip pasakė savininkas švedas. Mums tai kainuos nepilnus 750 Lt per mėnesį, kas neatrodo labai blogai.

Tai bus puiki vieta prabūti karščiausiu dienos metu, o vakare galima ir miestą tyrinėti.

Mūsų fainiausias atradimas – didžiuliai knygynai, kuriuose nusipirkęs knygų paskaitai ir gali grąžinti, atgaudamas pusę kainos. Ten galima atnešti parduoti ir savo knygas (į Backstreet Books nukeliavo jau perkąstos dvi Roald Dahl knygos). Štai, ką šiandien užtiko Mano Mylimas Jis:

Manęs tuo metu nebuvo šalia dėl vienos įdomios priežasties. Teko tai pavadinti Knygyno Sindromu, mat kaskart užėjusi į knygyną užsinoriu ant puodo. Rimtai. Pirmus du kartus palaikiau tai keistu atsitiktinumu, bet trečią ir ketvirtą kartą prisiminiau, jog netikiu atsitiktinumais Šiaip tūlike mėgstu pasidaryti bibliotekėlę iš Vogue, Elle, Harper’s Bazaar ir panašių skaitinių, o jeigu jų nėra, tai vis pasigaunu kokį kremo buteliuką ir skaitau naudojimo instrukciją kitoje pusėje. Ar tik nebūsiu išsiugdžiusi sąlyginio reflekso, bliamba.

Išsamesnis fotoreportažas bus vėliau

Foto: Augusto Gutauto.