Vakaro apibendrinimas toks:

Balti drambliai vakaro pradžioje buvo pilni žmonių, kurie gūžčiojo pečiais: “Nežinom, kas jis toks, bet sako, kad fainas bičas, tai ir atėjom”.

Jason jau irgi sėdėjo prie staliuko netoli scenos, o kai kelis kartus praėjo pro šalį, supratau, kad jo tik įvaizdis valkatiškas, iš tikrųjų jis visai jamamas bičas lygia įdegusia oda ir gražiomis akimis, kurio drabužiai švarūs

Čia aš skausminguoju būdu įsitikinau, kad einant iš namų su fotoaparatu pravartu pasitikrinti, ar įkrautos baterijos -- tada netektų graužtis, kad atsitempei didelį sunkų giadžetą ir nepadarei nė vienos nuotraukos

Anyway, Webley garsiai užtraukus pirmąją dainą (iškart paaiškėjo, kad mikrofonas jam nėra būtinas) sunerimau, kaip čia lietuviai reaguos. Pripažinkime: turim įprotį net ir kaifuodami renginiuose išlikti ramūs savo kėdutėse. Čia atsitiko kitaip. Tiesą sakant, buvau pritrenkta. Jau nuo pirmo gabalo tas Webley sugebėjo taip užkurti klausytojus, kad publika tiesiog staugė pritardama, vaidino smuikus ir trombonus, plojo taip, kad Jason tekdavo laukti, kol vėl galės pasisakyti, išplėstomis akimis purtė galvas netikėdami tuo, ką stebi.

O Jason Webley išties turi talentą. Jo sincere style virsta neįtikėtina įtaiga, kai reikia priversti visą kabaką atsistoti, iškelti pirštus virš galvų ir 12 kartų suktis ratu, kol bus pasiruošę dainuoti “Užstalės dainą”. Dabar suprantu, kaip jis sugebėjo nuvesti būrį praeivių į centrinį fontaną kažkokiame miestuke, iš kurio paskui buvo ištremtas visiems laikams Jeigu įdomu, įmetu gan netrumpo intervo linką. Padeda susidaryti įspūdį.

Aišku, visiems žiauriai įtiko ir tai, kad vaikinas ne tik nepatingėjo pasimokyti lietuviškų frazių, bet taip pat sugrojo štai tokį gabalą:

www.youtube.com/watch?v=TA_8QLlqMlg

Net ir skeptiški pažįstami po koncerto šypsojosi ir sakė, kad buvo verta ateiti, kad tai vienas geriausių vakarų, kuriuose teko dalyvauti, o aš vis galvojau, kaip mus nuperka tikrumas.

Žinoma, publika Baltuose drambliuose irgi susirinko tam tikra t. y. nepižoniška, bet visgi darau išvadą, kad esame pavargę nuo įvaizdžių, nuo pastangų save teisingai pateikti, nuo visų, kurie nori įtikti mums, todėl Jason Webley, toks paprastas, atviras, nuoširdus (taip taip, visi “banalūs” epitetai), buvo sutiktas ir išlydėtas tikrai labai labai šiltai. Regis, smarkiai jaudina tai, kas pajėgia mumyse išgryninti džiaugsmą be priemaišų, kai atsipalaiduojame ir leidžiame sau ne atrodyti, o būti.

Pamiršau pridurti esminę detalę. Po veik dviejų metų santykių, po viso to, ką mes kartu patyrėme, Mano Mylimas Jis niekada, NIEKADA nesutiko man padainuoti. Tipo klausos neturi Ką gi, Jason jį įkalbėjo. Mano širdis plūsta kraujais.

Ten, kur atsiras žmonių, kurių simpatijas galima užkariauti -- taigoj, kosmose ar Niujorke -- Jason Webley nepražus.

Laukiam kito karto, kai jis vėl atras mus Lietuvoj