Gerbiamieji, aš nesergu anoreksija, o pavargusi atrodau todėl, kad esu pavargusi Besižiojantiems klausti, nuo ko ta Tailande tinginiaujanti kiaunė taip labai pavargsta, siūlau pagimdyti vaiką ir savo įprastą miego dozę apmažinti vidutiniškai penkiomis valandomis. Tuo pareiškimą ir baigsiu

O dabar malonūs dalykai. Central parduotuvėje aptikau tokias basutes. Mano atsivežtos geltonos jau susidėvėjo (kažkaip vis užkliūnu lygioj vietoj), tai nutariau pasiimti, tuo labiau, kad taupe spalva yra it spalva kaip čia lietuviškai – rusvai pilka? Pilkai rusva? O minimalizmas yra gerai. Čia pirkinys iš serijos, “kai pamatai ir supranti, kad tas”. Taupe dalis – lakuota oda, juoda dalis – kažkokia drobė ar panašiai.

O čia ASOS suknelė (tulip dress), kurią Lietuvoje spėjau apsivilkti tik kartą, užtat čia visai mielai ją dėviu:

Rankos už nugaros ne todėl, kad esu įtartinas žmogus, o dėl to, kad slepiu maišelį su pyragėliais. Anoreksija…

O dabar tai gaudau kvapą. Ką tik coggles.com parašė laišką, kuriame pamačiau šį tą žyyymiai geriau už Uggsus. Kaip jums tokia alternatyva?

Čia yra nindzių batai Tabi batai. Miliu!

Foto: Augusto Gutauto, ikian.fr, coggles.com

Galvoju, kodėl man patinka būtent batai, kodėl taip miliu juos pirkti. Vakar galutinai supratau: nes išsiruošus ieškoti vienintelių susidėvėjusių džinsų pamainos atsimuši į skaudžią realybę – niekuo neišsiskiriantys džinsai kažkodėl kainuoja nuo 350 Lt, visi kiti yra paprasčiausiai neverti dėmesio, o tie, kuriuos pamatai ir sakai: EUREKA! – ant etiketės puikuojasi skaičiuku 699,00.

O štai batai… Aš visada randu patinkančius batus. Eurekos jausmas batų parduotuvėse mane ištinka dažniau negu pas Levį santykiu 50:1.

“Kažkaip negerai užpakalis atrodo su šitais…” – numykiau vakar pardavėjai, paprašiusiai įvardyti, “kas konkrečiai netinka”. Žinau, mintyse ji nusikeikė, kad tai užpakalio, o ne siūlomo gaminio problema. Bet aš vis tiek nusivylusi.

Užtat “Danijoje”, kur užsukau grynai ant pasiguodimo, aptikau tokius žalios zomšos aulinius. Mmm…

Ir toliau vaikštau su senaisiais nūnai per plačiais Miss 60 suplyšusiu užtrauktuku ties čiurna. Kur mano Kalėdų stebuklai???

Foto: CK Jeans.

Vilkiu Mango paltą (pardavinėju jį, gal kam reikia?..), Miss 60 džinsus, segiu Zara diržą, ant peties Raudonkepuraitės kapšelis iš Primark – gal Atmosphere?

Foto: Augustas Gutautas

Tiksliai nežinau kodėl – gal dėl minėtos asociacijos, nors kas gi nemėgsta striptizo šokėjų???

O aš šituos Bronx’us miliu (kairinis ant u) ir jau ne vienus metus džiūgauju, kad sulaukiau jų išpardavimo. Ir visai netyčia aptikau pas Style Bubble.

Taip pat matote pusantrų metų senumo Atmosphere švarkelį iš Londono Primark parduotuvės, Morgan rankinę iš Bankoko ir ponios Kristinos Nielsen nėštumo metu dovanotą suknią. Puikiausiai tinka ir dabar

Foto: Augustas Gutautas.

Kai pirmąkart tai padariau be pilvo, mane ištiko šokas.

Iš pradžių sėdėjau ant sofos įsmeigusi žvilgsnį į vieną tašką ir balsu klausinėjau: “Kur mano drabužiai? Kur jie? Kur?” Tada Jis ir pasakė. Pasirodo, nėštumo metu išparceliavau prie konteinerio visus savo rūbus. Bet kaip? Juk kažkas buvo? Visko tikrai neatidaviau labiau vargstantiems? Kažkas juk turėjo likti? Hm.

Štai, ką užsisakiau ASOS išpardavime:

Prie storo šilto megztinio (baigiu nusimegzti) ir kerziukų. M?

Prie švarko ir aukštakulnių. Arba dar kaip nors.

O čia geros mergaitės marškinukai:

All in all gėlytės ir uogytės. Patraukė kaimietiškas stilius. Galvoju apie Airijos kalvas. Ir viskas atsisagsto viršuje – tai esminis reikalavimas norint, kad mobilusis pieno fabrikas sėkmingai veiktų bet kur ir bet kada.

Ir dar. Atsitiko stebuklas.

Kol kas Pijos vizitacijų sezono neatidarėme, bet porai trumpam iš užsienio grįžusių draugių padarėme išimtį. Tik pažiūrėkite, ką man padovanojo Indrė:

Les Tropeziennes, šiandien man jau spėję nutrinti pūsles Na, bet toks krikštas įvyksta su kiekvienais batais. Kai užgis, galėsiu lakstyti kaip su sportbačiais. O bet tačiau jie nuostabūs: ir zomša, ir bronzos detalės, ir tobula forma, ir šokolado spalva… Be to, Indrė netgi priderino jų spalvą prie Pijai dovanotų šliaužtinukų aplikacijos Ai laik! Šiek tiek primena tuos žalius lubutenus iš mano wishlist’o – galime ramiai dėti paukščiuką.

Kaip gera gauti dovanų batus… Mmm

Foto: asos.com, mano.

http://www.lrytas.lt/-12251706601223878407-p1-sveikata-desperati%C5%A1ka-priklausomyb%C4%97-nuo-sekso-ne-vien-vyr%C5%B3-liga.htm

Panašu, kad turime dar vieną madingą sutrikimą.

Girdėjote apie ortoreksiją? Tai perdėtas rūpinimasis sveika mityba. Nežinau, kaip Jūs, bet aš ne vienus metus skaitau žurnalus, brauzinu internete, retkarčiais paimu į rankas laikraštį, buvo laikai, kai žiūrėjau ir teliką. Visos masinio informavimo priemonės pumpavo mūsų smegenis gąsdinimais, kas bus po dvidešimt metų, jei nuolat nerysime (negazuoto!) vandens, jei nederinsime maisto produktų, jei nevalgysime daržovių, jei kramtydami teisingai nekvėpuosime. Pyst – šiandien turime ortoreksiją.

Dabar priklausomybė nuo sekso. Nemaža populiacijos dalis, manyčiau, mikliai gali rinkti kokio patyliukais rekomenduoto psicho numerį ir nusiteikti ilgus metelius narplioti savo naujai atrastą ligą, nes turėjo daugiau negu 15 partnerių (odieve!) ir ne su visais liko gerti kavos.

Jei įdėmiai skaitėte straipsnį, pastebėjote įsiūtą priežastį: intymumo stoka, intymumo baimė. Dėl jos žmonės geria, torčinasi, pjaustosi, urmu perka batus, miega su bet kuo.

Suprantu tuos žmones, juos užjaučiu, bet šio teksto klaustukas kitur: ar liko kas nors mūsų gyvenime, ką darome dažniau / aistringiau nei statistinis pilietis, ir kas nebūtų priskiriama psichologiniam sutrikimui? Dabar aš jau net batų negaliu turėti tiek, kiek noriu, nes tai turbūt reiškia, kad mamytė mane per trumpai maitino. Jaučiuosi taip, lyg nuolat skaityčiau medicinos enciklopediją. Kas nebandėte, greit įsitikinsite: sergate 95% išvardintų ligų.

Mintyse netikėtai iškilo analogija. Asmeniškai netikiu, kad kontraceptikai nekenksmingi, kad mes pasenusios tikrai būsim sveikos kaip agurkėliai ir nepatirsim jokių neigiamų pasekmių. Bet kai aš sykį garsiai sudvejojau, mano ginė nusijuokė: “Neplanuoji lėlytės? Tai ir gerk tas tabletes, ir nedurniuok! Tai, kad jos kenkia – Bažnyčios propaganda”.

Ar Jums neatrodo, kad visa tai, įskaitant mus pačius – gero bizniuko dalis? Tiek farmacinio, tiek psichų, kurie rimtais veidais dėlioja rimtus terminus ir užburia, kad Tu kitoks, Tu sergi, Tu turi daug problemų ir ilgai ilgai (beje, ir brangiai) turėsi gydytis…

Suprantu, tai skamba kaip sąmokslo teorija, bet aš žiauriai pasiilgau laikų, kuriais negyvenau: tada vaikai buvo tiesiog judrūs ir neturėjo dėmesio sutrikimo sindromo, mergaitės savaitę nevalgydavo iš meilės, ne dėl anoreksijos, vyrai buvo lenktynininkais ne todėl, kad turėjo mažą, o daugiau nei 30 batų porų savininkės buvo tiesiog kūrybiškos prigimties moterys…