***

Trečias kartas Bankoke per pastaruosius 2,5 metų. Guliu viešbučio lovoje, geriu chemikalinę rūgščią kavą, šeima su kompanija Kinų kvartale ieško aukso (tiesiogine prasme – draugai nutarė Tailande įsigyti vestuvinius žiedus).

Kai buvome čia pirmą kartą, daugiausia fotografavom lūšnynus. Dabar gi galiu sau leisti vieną dieną niekur neiti, nes visos įdomesnės vietos aplankytos, o išėjusi fotkinu tik ką nors konceptualaus – užrašus, kokią įdomesnę situaciją… Dokumentuoti nebėra ko, nuotraukų ir taip šimtai. Taip pat atsisukau į urbanistinį peizažą, tą kitą Bankoką, sutraukiantį tūkstančius farangų dirbti betono džiunglėse. Žiūriu į šimus dangoraižių ir galvoje netelpa, kad kiekviename jų – tūkstančiai darbo vietų, ir visos jos užpildytos…

Ką gi, visi konceptai subinėn, nes vakar sugebėjome ištrinti pirmosios dienos BKK kadrus. Grrr. Na, palauksiu, kol grįš namo hakeris, gal pavyks kažkaip susigrąžinti.

Vakar supratau, kad vienintelis būdas apsipirkinėti gyvenant tokiame mieste – pirkimai online, nes nuėjus į kokį šešiaaukštį Siam Paragon tiesiog nesuvoki, kada įmanoma paragauti visko, kas parduodama ir kvepia, kada spėti užsukti į visas tviskančias parduotuves, kuriose, patikėkit, yra tokių gražių dalykų… Po Chiang Mai Night Bazaar’ų visgi susimąsčiau, kodėl mes ten tiek laiko gyvenome. Na, taip – bijojau Bankoko purvo, triukšmo ir atstumų, o bet tačiau gerai, kad turime čia tas kelias paskutines dienas – visiškai kitokie miesto dažniai, atmosfera, žmonės… Chiang Mai gyvenome palyginus it kaimelyje, o aš, kaip žinia, miesto mergina.

Tiesa, ilgiau čia pasilikti vis tiek turbūt nenorėčiau. Man patinka grožiai, man patinka gyventi gerai. Ir, nors Bankokas savo įvairove ir kiekiais turbūt panašus į kokį Niujorką (jame dar nespėjau apsilankyti, tad čia viso labo paspėliojimai), kontrastai šiame mieste tarp spindesio ir skurdo mano sąžinei sunkiai pakeliami. Šalia elgetų sudarkytais kūnais ir jų kūdikių, nakvojančių gatvėse, stūkso prekybos ir pramogų centrai, kuriuose moterys tobulomis šukuosenomis avi lubutenus. Tai yra tokia nesutaikoma perskyra, kad, tiesą pasakius, aš nenoriu jos liudyti. Turtingieji ir jų gyvenimo būdas čia garbinami, bet didžioji dalis populiacijos skursta ir nemanau, kad čia kada nors bus vidurinioji klasė.

***

Kaip gera būti tai mačius, kaip lengva, kai turi drąsos viską mesti ir iškeliauti. Rekomenduoju visiems nenuoramoms, bet – būtinai suvokiantiems, kad ne visur rasit Daniją ir ne visur bus penkios žvaigždutės… Ir kad tai yra žiauriai gerai

Bet apie viską iš eilės.

Į Lumpini parką šįkart nenuvažiavome. Ant viešbučio stogo užlipau tik pasižiūrėti į baseiną, pasimaudyti irgi neteko. Kitą kartą. Pirmiausia, bandžiau išsimiegoti, tada valgyti, valgyti, valgyti, o tada šiek tiek pafotografuoti vietinių vaizdų, juokų ir įdomybių.

Jau pasakojau, bet negaliu nutylėti apie vis dar stebinantį tajų žavėjimąsi farangų vaikais. Pijos rankytės ir pėdutės nubučiuotos, o mes rimtai galvojame ant vežimėlio užkabinti lentelę su užrašu: GIRL, SEVEN MONTHS, NAMED PIA. MUMMY SLEEPING IN THE HOTEL. Čia menkutė dalis vaizdelių, iliustruojančų tokio svarstymo priežastį:

Kaip ir visiems tėvams, mums malonu, bet imu nerimauti, kad Pija taps visiškai priklausoma nuo aplinkinių dėmesio. Jau dabar džiūgauja, pamačiusi spalvotą žmogų. Žiūri laukiančiomis akimis… Ir, aišku, gauna, ko nori. Ojojoj.

Kitas šaunus dalykas, kurį galima pastebėti ne tik Bankoke – tajų dėmesys madai. Tik pažvelkite, kiek čia įsikūrusių mados namų! Armani vardo siuvyklas vienu metu ėmiau nuotraukose kolekcionuoti.

Taip pat nestinga visokių linksmų drabužėlių:

Gatvėse galima nusipirkti beveik viską, ko užsimanysi, taip pat daiktus, apie kuriuos net nežinojai. Štai keletas aptiktų radinukų:

Tiems, kurie neuždirba ant bryliko:

Beje, norėčiau pabrėžti, kad dažnai minimi pigiai parduodami daiktai iš tiesų nėra geras dylas – tai pigūs daiktai tiesiogine prasme, ir sumokėjęs 5 litus už akinius nuo saulės, šlepetes ar maikoną, verčiau turėk omeny, kad jie būtent tiek ir verti.

Ne ką mažiau įdomūs, o kartais absurdiški visokie gatvės šou, paslaugos ir pramogos. Kažkas pardavinėja traukinukus iš panaudotų alaus skardinių, kažkas daro tatū (gal kam hepatito?), kažkas velia dredus, kažkas degina butelius ir stato iš jų įvairias „piramides“.

Nežinau, ar mes anąkart tiek nevaikščiojom vėlai vakare po Khaosan rajoną, ar jis pastaruoju metu vis labiau virsta Palanga, padauginta iš penkių. Kiekviename bare garsi (dažnai gyva) muzika, nekalbant apie visokius gatvėje tarp kavinių besitrainiojančius tipus su nešiojamomis „muzikėlėmis“. Visur triukšmas, bumčikai, šviesos, chaosas…

Maisto pasiūla didžiulė. Skaniausias jis – gatvėje, šalia burzgiančių motorolerių, lėtai laviruojančių taksi automobilių ir žiurkių. Taip taip!

Nuvykome ir į kitokią miesto dalį. Siam Paragon yra didžiausias prekybcentris Pietryčių Azijoje. Va ten maudymosi kostiumėlio už 10 litų aš neradau. Mano Mylimas Jis, įžengęs į tą pirkinių šventovę, net suabejojo, ar pataikėm į dreskodą Gucci, Hermes, Mullbery, Armani (ne Garmani!)… Ten taip pat yra didžiausias akvariumas Pietryčių Azijoje, į kurį nėjome – nėra ko palaikyti gyvūnų nelaisvę žmogaus pramogai.

Siam Paragon yra apie 200 įvairių parduotuvių, apie 100 restoranų, o vietinis stilingai apsirėdęs jaunimas sėdinėja Starbuck’s. Priešais fontanus aikštėje iškelti trys plazminiai ekranai transliuoja populiariausių mergaičių grupių klipus. Aplinka labai tvarkinga ir gražiai dekoruota.

Labai supykau, kad mano išsirinktas maudymosi kostiumėlis kainavo 400 Lt, todėl Central World, antro didžiausio prekybcentrio vos už kampo, jau nebepaveikslavau

Šiandien pagaliau atsidūrėme Ko Phangan saloje, bet bijau, kad tuoj nulūšiu ant klaviatūros, tad pasilieku šią ne visai malonią istoriją kitai dienai.

Labanakt.

Foto: mano, Augusto Gutauto.

Smagu niekur neskubėti. Kadangi Tailande jau buvome, esame lankę daugmaž visas turistines vietas. O šįkart laiko sau davėme daug, tad nepuolėme lakstyti po visą miestą. Jau vakar supratę, kad su vaikjuoste Piją nešiotis bus kančia ir jai, ir mums (ir taip karšta, o dar prie kūno…), šiandien išsiruošėme į čainatauno turgelį ieškoti vežimuko – skėtuko.

Karštis… Neturime termometro, bet gal taip ir geriau Nuolat duodu Pijai vandens, kad nedehidratuotų, teplioju kremu, kad nenudegtų – kaip ir viskas, ką galima padaryti, nors aš imu įtarti, kad Pija lengviau pakelia karštį negu mes. Na, ji šiek tiek apdujusi, bet kenčiantis vaikas nesivaipytų praeiviams ir nekaišiotų jiems liežuvio

Beje, apie praeivius. Dar prieš kelionę teko skaitinėti, jog tajai labai mėgsta farangų (užsieniečių turistų) vaikiukus, bet tai, kas vyksta dabar, yra kiek daugiau nei galėjome tikėtis. Pasirodo, Tailande nereikia būti Angelina Jolie. Pakanka būti kelių mėnesių kūdikiu, ir kiekvienas, eidamas pro šalį, aikčios, tampys už rankovės savo draugus, rodys pirštu, visi prišoks, čiupinės, glostys, guguos, juokins, norės imti ant rankų… Boy or girl? What month? What her name? Oooh! Hello baby!

Čainataune skėtukai nepatiko, tad nuvažiavome į vieną iš prekybos centrų Bankoko centre – ten pirmąkart pamatėme ir tų kitų žmonių. Turistinėse vietose, ypač Khaosan rajone, labai daug gatvės prekeivių, kurie dažnai lieka miegoti ten, kur dirba – tiesiog ant asfalto. Kavinių personalas, visokio plauko pardavėjai, tuk-tukų vairuotojai yra gerai nusiteikę, bet ne patys švariausi žmonės. O va centre jau atsirado ir švarkelių, ir stilingų batų, ir inteligentiškų veidų.

Radome ir vežimėlį. Labai tikimės, kad šiąnakt Pija neklyks iki antros nakties kaip vakar, nes paguldėme į specialią Samsonite kelioninę palapinę, kuri nesisupa…

Daug valgėme Galvoju, kad Tailande yra įvairaus maisto, kai kuris yra man per aštrus, bet neskanaus ragauti neteko. Deja, negaliu šveisti visko iš eilės dėl Pijos. Beje, kalbant apie jos alergiją – aš jau tapau gyva legenda… Paskutinis vizitas pas pediatrę: kalbamės, kur važiuosim, kokių vaistų imti, ką valgyti, kad vaiko nebertų. Mano Mylimas Jis ir sako: ten yra daug jūros gėrybių. Gydytoja: oi, su jūros gėrybėmis atsargiai! Jau buvo čia tokia viena mama, kur turėdama kelių savaičių kūdikį užvalgė sušių, tai atvežė čia vaiką pūslėtu veidu, iškart į ligoninę siunčiau.

Žiūrim į ją ir laukiam, kada susivoks, bet ji nesusivokė, tad mes tyliai nulenkę galvas žvengėm į ūsą. Ir išaiškink senolei, kad vaikui šakės buvo ne nuo žalios žuvies, o nuo karvės pieno…

Rytoj tikriausiai važiuosim į Lumpini parką. Tai tokia vieta, kur žmonės susirenka, pasileidžia muziką ir šimtais sportuoja kartu. Galima plaukioti ežere su fontanais, vaikštinėti – labai gaivu palyginus su triukšmingu Bankoko judėjimu.

Bananizacija prieš miegą

Foto: mano, Augusto Gutauto.

Pastaruoju metu su nostalgija prisimindavau mūsų kelionę Pietryčių Azijon – tie pasakiški paplūdimiai, tas karštis, tie masažai, tas maistas, tos šypsenos, tas šventyklų auksas, tie Angkor Wat griuvėsiai, tas raižymas mažyčiu motoroleriu kalnų serpantinais, tos liesos, šunis primenančios karvės, tie kūdikiai it paveikslėlis… Pamenu, kaip Jis įsibėgėjus kelionei nusiminė, mat paklausęs, ar apsigyvenčiau su juo tokiame pasaulio krašte, gavo kategoriškai neigiamą atsakymą – man norėjosi civilizacijos, šaligatvių, aukštakulnių ir In vino.

Ir dabar – juo labiau dabar – nesitikėjo, kad sutiksiu, bet man tai atrodo puiki mintis: pasiilgome vasaros, Jis jau nepamenu, kada atostogavo, vaikui nereikia į jokius darželius, o be to, kad Tailandas yra žiauriai graži šalis, ten dar ir neįtikėtinai pigu gyventi. Žodžiu, kol tėvai kraupsta nuo mūsų pasirinkimo, driekiasi eilė draugų, kurie jau pasišovę mus ten lankyti.

Planuojame išvykti po mėnesio, vėliausiai kovo pabaigoje. Ieškome, kam palikti (išnuomoti) savo Honda Accord. Jei kas pageidaujate arba ką nors pažįstate, prašau su manimi susisiekti – tai gan skubu.

Pirmas dienas planuojame aklimatizuotis Bankoke, vėliau kokiam mėnesiui skrisim į Koh Samui salą pietuose. Ten pačilinsim ir žiūrėsim, kas toliau. Gal Chang Mai? Bendra kelionės trukmė mums patiems neaiški, bet jeigu Pija gerai prisitaikys, ne mažiau pusmečio. Kitu atveju grįšime po kelių mėnesių.

Skirtingai nei anos kelionės atveju, dabar esu pasiryžusi visus įspūdžius iškloti bloge. Nepamirškite užsukti

Sawadee!

Foto: mano. Koh Chang sala.