Aišku, intenete pradėjau brauzinti tik baigusi darbą, nes negaliu pakęsti RTFM proceso, be to, žymiai įdomiau viskuo įsitikinti empiriškai. Kaip vienoje puikioje knygoje, kurios pavadinimo nepamenu, rašė vienas skandinavas, “pirmiausia reikia gyventi, o paskui pasitikrinti iš knygų”.

Žodžiu, yra keturi loviai, kuriuose, pasirodo, visai negreit sužydės turkio spalvos našlaitės. Ant pakučio rašė, kad išdygsta po 14 dienų, bet “išdygsta”, kai pagalvoji, nereiškia “sužydi”. Tai gal rudeniop ir bus kas, nes našlaitės pradeda žydėti po maždaug keturių mėnesių nuo išdygimo. Nu kas per gėlės, tai kaip šitiek išlaukt? Ir kodėl to nerašo ant sėklų pakučio? O gal tie nesuprantami paveiksliukai, kuriuos praignoravau, tą ir reiškė?

Ir paskui dar tokie nesuprantami supermamų žodžiai kaip “išpikiuoti”… Gali būti, jog tas gėles reikėjo sėti į indelius, daiginti namie po radiatoriumi, o jau sudygusias pasodinti lauke. Na, pažiūrėsiu, kas bus. Jeigu kas nors išdygs, bus unreal – ne tik dėl to, kad aš pasėjau, bet ypač dėl to, kad pasėjau neteisingai

Na, bet turiu vilčių dėl aguonų. Prisėjau jų į atskirą puodą. Ar pasakojau, kad mano pravardė neoficialiuose Baro sluoksniuose buvo Papūgėlė? Ant krūtinės turiu aguonos tatuiruotę

La la la, įdomi ta eksperimentinė sodininkystė.

Vaikystėje mačiau vieną filmą, tiksliau, mano dėmesį užkabino pati pabaiga apie karą, kuris baigėsi. Keliuku pro pievą važiavo sunkvežimis, o jame – kareivis su mergina, kurios vardas buvo Melancholie.

Ji pamatė pievą, kurioje tirštai žydėjo aguonos. Suriko, šoko iš mašinos, ir pasileido tekinom į gėles. Euforiškas laisvės protrūkis, pasibaigus karui. Džiaugsmas dėl paprastų dalykų. Yadda yadda.

Ir, žinote, yra tos į judesį reaguojančios bombos, kurios sprogsta gausybe mažų pjaustančių skeveldrų – viena tokia kabėjo medyje. Tikriausiai per karą liko nesusprogusi. Melancholie tuo metu kaip tik juokėsi ir laiminga siautėjo pievoje, kai iš jos veido, akių, šviesių drabužių ir rankų pasileido kraujo čiurkšlės. Ji griuvo ant kelių vis dar šypsodamasi ir tarsi nesuprasdama.

Aguonos toliau sau atkakliai žydėjo.

Man jos atrodo tokios laukinės, nepalaužiamos, neprijaukinamos, nebylios. Tu jų nepasimerksi, jos niekada nebus vazoninės. Man tai – išlikimo simbolis, bet išlikimas įmanomas tik laisvėje. Tai nuostabus sąžiningumas sau.

Tada vaikystėje (kuri man, regis, dar taip ir nesibaigė) galvojau, kad norėčiau būti kaip aguonos. Žydėti, kad ir kokie karai ar tragedijos sprogtų aplinkui.

Šiandien man labai skauda būti žmogumi.