HelluvaGirl

Įkrito į mano feisbuko žinutes nuo netikėto siuntėjo -- kažkaip laiku.

Ar Larsas išsisėmė? Ar susilyrino? Ar aš dar tiek daug nesuprantu?

“Melancholia” pasirodė turinti per mažai larsiškos smarvės, ypač po “Antichrist” ir daug kitų, žiūrėtų nechronologine tvarka.

Viskas filme stebėtinai schematiška, tiesiog sukramtyta: viena nepakelia sotaus, šampaninio gyvenimo šato, o ant pasaulio galo staiga atkunta, nes pagaliau gi esmė, pagaliau kažkas iš tikrųjų, be vyniojamojo popieriaus, pagaliau visi eis ten, kur seniai laikas – velniop.

Kita – priešingai: Read the rest of this entry »

Žiūrėjau seniai, bet iki šiol pasvajoju nors kelias dienas pagyventi filmo pasaulyje… Dar nenusprendžiau, ar kiti irgi turėtų gyventi tame pačiame filme, ar tik aš. Read the rest of this entry »

Tokio coitus interruptus jau seniai filmą žiūrėdama nepatyriau. Kai pati sulaužai auksinę taisyklę, nėra ko skųstis. O taisyklė tokia: neturėk jokių lūkesčių.

Read the rest of this entry »

Jau turbūt esu pasakojusi, kad turiu tokią psichologinę problemą: žinau, kur taškas A ir kur taškas B, bet nenutuokiu, kaip juos sujungti. Kaipsaka, trūksta vidinio konteksto. Tai pasireiškia paklydimais Vilniaus senamiestyje, kai aš realiai nesuprantu, kur esu ir ką dabar daryti, kad be to siaubo nebūtų dar ir mirtinai gėda.

Tai labai nepadeda išvažiavus bolidu į gatves, kai šast – ir reikia pakeisti iš anksto mintyse surepetuotą maršrutą. Read the rest of this entry »

Jeigu kas mesteltų mane dvylika metų atgal, padaryčiau tai, ką padariau šiandien. Nestočiau į Šiaulių universitetą ir nestudinčiau to, ką puikiausiai mokėjau dar mokykloje (anglų kalbos). Gal nebūčiau stojusi niekur, padariusi study gap’ą? O gal būčiau pagalvojusi, ko iš tiesų noriu, kas man teikia malonumo, į ką noriu gilintis, o ne kurioje aukštosios mokyklos specialybėje išplauksiu su savo siaubinga natūra – вечно перспективная… Read the rest of this entry »

Read the rest of this entry »

Foto: Augustas Gutautas.

Read the rest of this entry »