HelluvaGirl

Nerealizuoti jausmai įgyja savarankišką gyvenimą, niekada manęs nepalieka, lyg būtų numanomi kaimynai už sienos, kuriuos kartais girdi. Neįkyrime, bet vieni kitų buvimu niekada nedvejojam. 

Tai aš vadinu savo vidinėmis landynėmis, kur visada galiu pasitraukti ir būti kokia noriu, su kuo noriu.

Matyt, mano prigimčiai artimesnis ilgesys negu išsipildymas.

Matyt, man labiau patinka ilgėtis Sidnio – visų tų sidnių – ir niekada į juos nenuvykti. Arba nuvykti į visus įmanomus sidnius ir ilgėtis kiekvieno prisiminimuose likusio Vilniaus.

Šiandien viskas mane pasiekia kažkaip laiku, tikslingai. Perskaityti straipsniai, pašierinta daina, sentimentali dovana gimtadienio proga iš Kopenhagos Darbo muziejaus… 

Mane labai gelbsti nauja Sergejaus Nikolajevičiaus frazė apie tai, kad vis tik verčiau ne naujai perrašinėti savo jausminę praeitį, ne pakartotinai išgyventi šimtus klaidų jau su teisingu atsinešimu, bet ieškoti preteksto mylėti, būti laimingu, jausti pozityvumą dabartyje. Apsižiūrėjau kad ir depresons apmažėjo, t.y. pradėjau netgi pasidžiaugti paprastais dalykais! Ar bent jau priimti viską ramiau.

Pastaruoju metu nutinka koks nors lyg ir bereikšmis įvykis: pamatau baltu dviračiu važiuojančią moterį, sufantazuoju jos gyvenimą… ir visa esybe pajaučiu, kad laimingumo užuomazga manyje yra, yra.

Lyg būčiau susisiekiantis indas, tik mano pusėje mėlynas rašalas, o visai visai šalia, kažkur netoliese, už neaptikto susiaurėjimo – skaidrus vanduo. Ta nuojauta tokia viltinga ir tuo pačiu kankinanti, lyg bandytum šioje tikrovėje atpažinti žmogų iš užmiršto sapno. Ojos de perro azul. Toks pažįstamas, bet kaip pasiekiamas, užčiuopiamas, surandamas, išlaikomas?..

Tas laimingumas yra toks neišmatuojamas, kad net ir ši menka pajauta sukelia geliantį ilgesį.

Taip arti, taip klaidu.

Sentimentalumas gali būti toks stilingas, kai jį dainuoja Bryan Ferry!

Pabaigos be pabaigos yra kenksmingos.

Užtruko daug metų, bet bent jau to turning up uninvited man nebenutinka. Karūna vietoj.

Visa kita pasimetę kažkur tarp eilučių, gerų manierų ir guodžiančios patirties: this, too, shall pass.

O Kristau, kaip klipai kartais sugadina gerus gabalus… Siūlau užsimerkti ir klausytis šio energingo, vyriško, suvaldyto, agresyvaus vokalo, įsivaizduoti ne tik egzistencines, bet galbūt ir fizines kovas, ir nematyti metroseksualaus gaidžiukso, besisklaidančio su chic drapanom

Išgirdau ir pasijutau beveik laiminga. Štai kokia aš. Popsofščikė.

Patinka man kartais tie berniukai – verksniukai. The worst things in life come free to us…

Net aš jaučiu pavasarį.

Ši ankstyvam rytui ypač tinkanti daina mane užklumpa antrą rytą iš eilės važiuojant Goštauto gatve už Statoilo, tik baigus mano mažutį ralį (tie smagūs slidūs keli šimtai metrų nuo Seimo tilto).

Tobulas, kažkoks skoningas paprastumas. Lyg ir meilė, tik tas minoras skamba kaip nenutrinamas, neatšaukiamas, neperkalbamas bet.

Suskystėjau. Gal kad po ilgiausios išsiskyrimo savaitės iš serviso grįžo mašinytė? Šiltai apkabinau panelį vos įsėdusi… Tuoj imsiu suprasti tuos vyrukus, kurie užsiveda nuo savo mašinos Na tik jau erelių su drakonais beigi liepsnomis ant šonų pažadu nepaišyti. 

O jeigu rimtai… Neseniai supratau, kad mašinoje galiu pabūti tikrai viena. Precious. Ten, turėdama labai apibrėžtą laiką, vynioju jau veik nebesustojantį vidinį tekstą, dainuoju, verkiu, fantazuoju, prisimenu, stebiu, kalbuosi su kitais… Visur kitur vienuma – lyg ir kažkoks laukimas, o vairuojant – nors kaip tik, rodos, įgyvendinu tikslą, esu judėjime, apribotame laike – iš tiesų atsipalaiduoju ir ilsiuosi.

Na, vis tiek nenustebkit, kitą savaitę perskaitę apie avariją. Jau šiandien pirmoje sankryžoje vos neįkirtau – ne visi bočiai mato raudoną.

Visiems, kurie buvo įsimylėję. Kažkada.

Bolivudas yra nesuvokiamo juokingumo iš ten, kur aš stoviu, tad buvau laimingesnė, nemačiusi šio klipo.

Viena liūdniausių dainų. Džiaugiuosi, kad nežinau tos kalbos ir nesuprantu, apie ką dainuojama. Viską sužlugdytų čiulbesiai apie švelnius apsikabinimus ir koks jis vienintelis beigi prarastas.

Jeigu režisuočiau aš, būtų daug lietaus, beveik juodai balto; būtų pustuščiai interjerai, o aš juose kaip šuo, neturintis kito pasirinkimo, tik jausti, kas ten neseniai lietė daiktus; būčiau stulpas anoniminiame miške, stebintis nuvažiuojantį traukinį, kuriame sėdžiu ir skaitau Ojos De Perro Azul. 

Įkrito į mano feisbuko žinutes nuo netikėto siuntėjo – kažkaip laiku.

Jei kurčiau filmą, jis būtų veik be siužeto, bet būtinai su šiuo garso takeliu.

Man atrodo, yra tokių atlikėjų, kurie neišmoksta, neįvaldo, galiausiai neišvaidina savo rolės scenoje.

Regis, šitos energetika buvo iki jos; regis, šitai mirus buvusieji greta prisimins kažką daugiau nei žmogų ar balsą.

Peržiūrėjau daug savo mėgiamiausios dainos įrašų. Didelėse koncertų salėse su gigantiškais sietynais, kai kur – pernelyg apšviestose, su atlenkiamomis medinėmis kėdėmis, arba roko scenose, arba laidų filmavimuose. Visur permuša Marizos energetika – orkestrų muzikantai sėdi ir vos ne sakraliai žvelgia į ją, išgyvenančią savo apraudamą istoriją.

Asmenybės, kurios keičia pasaulį aplink save, vedasi iš paskos, turi misiją ir ją žino. Netgi veiklos tipas nėra toks svarbus, nes įtaka, apžavas, įtaiga – ne pačiame mene, sociume, politikoje ar kitoje žaidimo aikštelėje. Ji asmenybėje, kuri gyvo koncerto metu įelektrina orą, paskui nutilusi apsiverkia – ir netgi tai yra stipru.

Kambarys kaip organinio stiklo dėžė. Perregima, nors ne visai. Pasaulis netoli – per ploną stiklą, bet dėžė sandari, o aš nieko neturiu rankose.

Labai padeda susikaupti rašymui, ir šiaip yra vienas mano mėgstamiausių gabalų.

Pamiršk, ką esi girdėjęs apie “visą gyvenimą”, atsakiau.

Ši daina man primena tas valandas, kai jie mylisi melancholiškai, jau ilgėdamiesi vienas kito; jie neieško žodžių tam pasakyti, bet jaučia, kad pirmo akių kontakto karštis slopsta, pirmo prisilietimo magija sklaidosi. Tai liūdnas išėjimas iš nuostabios ir vertingos būsenos “čia ir dabar” – tai gal vienintelis prasmingas šalutinis įsimylėjimo poveikis.

Jie jau pasiilgo to, kuo ką tik buvo ir nesąmoningai gedi dėl to, kuo vienas kitam taps.

Romantiška meilė yra stambiausio masto apgavystė, kuriai visi iki vieno noriai pasiduodam. Statom namus iš kortų, atiduodam nuo jų raktus.

Jeigu supranti, kad tai tik paralelinė tikrovė, esi laimingas. Bet kortų nameliuose įsikurti ilgam rizikinga: žinau žmonių, kurie tai patyrę iš įpročio niekur nekabina fotografijų.

Ką tik baigėme giminų lankymo turą po Lietuvą. Užsidėjome didelį pliusą ir dabar jau reikia suskubti ruoštis. Man staiga nebeatrodo, kad yra daug laiko iki kelionės. Deja, rytoj vietoje pasiilgtų draugų lankymo Kaune teks kraustyti daiktus…

Išoriškai veikiame daug, sapnai siautulingi, Pija neleidžia nuobodžiauti (ji jau turi dantuką ir moka sakyti “mama” – arba “am am”, kaip pasitaiko ), bet dažnai įkrentu į visokių apmąstymų debesį.

O kas, jeigu negrįžtume? Pasaulis tada sumažėja. Telpa mano viduje.

Galiu iš čia išsivežti, ką noriu. Visus įsivaizduojamus draugus, dėl kurių kažkada prietaringai norėjau pasilikti…

Daina apie.

Ką tik suvokiau naują – savo – prasmę to, apie ką ji dainuoja!

Anksčiau maniau, jog tai labai poetiškas ir pasigėrėtinas ilgesio neigimas: prisimenu Tavo akis, šypseną, bet ne ne ne, nepasiilgau Tavęs

Dabar, kai yra Jis, aš neturiu, ko pasiilgti. Nepasiilgstu Jo, nes nespėju, ir tai yra tikra laimė

Norah Jones ai laik.

Toks lietus galėtų kristi Ispanijos provincijoje, tuščioj Varšuvos aikštėj ar Šilutės rajone. Visur vienodas.

Mano žvilgsnis niekur nepasikeičia, o liūdesys niekada neišdžiūna kaip koks vienišas besiplaikstantis skuduras, tvirtai prisegtas prie atsitiktinės žvaigždės apgaulingai tykiame kosmose.

Aš nebeturiu svajonių šalies. Svajonių šalis yra lūkestis staiga išvysti pasaulį kitu žvilgsniu, nustebti, pajusti palengvėjimą, tapti kitu – kitokiu.

Nepadės. Nebeieškau namų, nes tai – ne pastatai, ne vietos ir ne šalys – tai žmonės, iki kurių aš vis mažiau turiu vilties prisikasti. Išsiskyrėm dėl seniai įvykdytų nusikaltimų, kurių sunkiausias, spėju, neryžtingumas.