HelluvaGirl

Pabaigos be pabaigos yra kenksmingos.

Užtruko daug metų, bet bent jau to turning up uninvited man nebenutinka. Karūna vietoj.

Visa kita pasimetę kažkur tarp eilučių, gerų manierų ir guodžiančios patirties: this, too, shall pass.

Neseniai pažiūrėjau Sorrentino filmą “Le conseguenze dell’amore”. Lyg ir geras, lyg ir ieškojau esmės per smarkiai ar per giliai.

(Nepagalvokit, aš gilus žmogus, bet ne iki šlykštumo. Kai sakau, kad labai gilinuosi į filmus, tai tiesiog instinktas, išsivystantis po gausybės jų peržiūrėjimo, kai pradedi ieškoti visokių atspalvių ir posluoksnių. Turbūt kaip išdarinėdamas vištą – whatever that is.)

Kai jau nutariau, kad nieko nesupratau, Jis pasakė: “Tiesiog filmas apie tai, kas nutinka įsimylėjus”.

Šiandien aš galvoju apie skausmo pasekmes. Banalaus fizinio skausmo.

Ar jums kada nors ką nors smarkiai skaudėjo? Nepakeliamai, bet trumpai? Pakenčiamai, bet tiek ilgai, kad sužvėrėjot? Kokiu žmogumi jus tai pavertė?

Manau, yra dvi kategorijos žmonių: tie, kurie bėga nuo skausmo, ir tie, kurie jį apsikabina, prisega jam prasmę ir neša prieš save it vėliavą.

Po savaitės pooperacinio gerklės skausmo šįryt gulėjau virtuvėje ant grindų. Tas jausmas prieš alpstant: nutirpstantys smilkiniai, lengvas pykinimas, šaltas prakaitas, degantys viduriai. Man pasidarė silpna, nes aš savaitę labai mažai valgiau. Mažai valgiau, nes labai skauda. Taip, aš esu iš tų žmonių, kurie nori skausmo išvengti. Ir gerklės, ir širdies skausmo. Ir kas žino, ar ne nuo to skauda dar labiau.

Bąlančia smegenine pasišildžiusi mikrobangėje pievagrybių sriubos ir, galima sakyti, įsiutusi, nuslinkau į lovą, pagulėjau truputį žemyn galva, paskambinau Jam (numetė), pamaniau, kad dabar būtų kažkaip kvaila mirti – lovoje, vienai… Ir atsisėdau valgyti sriubos. Iš ausų bėgo verdantis vanduo, o aš pro miglą žiūrėjau į du paskutinius “Nimesil” pakiukus ant stalelio. Šiandien galvojau jų nebegerti.

Išgėrusi nuskausminamuosius gulėjau lovoje nugalėta, rimstanti, ir žiūrėjau į lubas. Jaučiau, kaip man želia daktaro Hauso barzda.

Stebėjausi, kodėl taip skauda – juk esu kaip kareivis, skausmas mano frontas. Neieškau jo, bet jį pažįstu. Kaip ir maniakus vaikystės sapnuose: visada  su jais susidraugaudavau. Jaučiau, kad atviras priešinimasis yra pražūtis.

Nesugebu susidraugauti su savo gerklės skausmu. Dėl jo numečiau tiek svorio, kad nebepastoviu ant kojų – per savaitę. Nesuprantu anoreksikių. Sako, jų pilnas Manhetenas: power bitches turi būti skinny bitches. Jos daro karjerą, socializuojasi. Mūsų vietinės, žiūrėk, ir vienam kitam žurnalui sugeba išsiviepti. Iš kur jos turi energijos? Nuoširdžiai nesuprantu. Žiūriu į veidrodį ir matau tik priklijuotas blakstienas. Vaipytis jėgų nėra.

Dar galvoju apie Standing Babas iš “Šantaramo”. Tai žmonės, kurie pasirinko niekada gyvenime neatsisėsti, neatsigulti – tik stovi. Kai kurie atgailaudami, kiti – už geresnį pasaulį. Pirmuosius 5-10 metų kojos jiems taip sutinsta, kad tampa panašios į dramblių. Vėliau – tiek sulysta, kad lieka vien kaulai ir padžiūvusios kraujagyslės. Jie kenčia protu nesuvokiamą skausmą kiekvieną savo gyvenimo sekundę, todėl instinktyviai mindžikuoja nuo vienos kojos ant kitos. Tai primena meditacinį šokį, Kašmyro hašišo sapną.

Rimstant skausmui, mintys nebeprimena susiduriančių traukinių.

Pasaulio vaizdas kenčiant skausmą ir nekenčiant skausmo taip skiriasi… Aš jau išmokau pamoką, jau suprantu: be skausmo neegzistuoja ir šviesiosios pusės patirtis. Bet šiuo metu tiesiog norėčiau sočiai pavalgyti.

Ar aš silpna? Ar nesugebu įsiteigti, kad kūnas tėra regimybė ir aš esu Visata, ir kadangi Visata yra Tuštuma, tai manęs apskritai neskauda? Mano skausmo pasekmės – išsekimas nuo nepakankamos mitybos. Nei karjeros, nei žurnalams pasivaipysi.

Ir dar aš kalbu tuo keistu balsu, lyg į gomurį būtų sukišti du stalo teniso kamuoliukai. Charmant!

Ar jums niekada nekilo noras atsikratyti piršto? Į galvą iš karto lenda bibliniai palyginimai, o aš kalbu tiesiogine prasme.

Turbūt reiktų pradėti nuo anksčiau. Nuo labai seniai, kai nutariau, jog visas ligas galiu išsigydyti pati. Taip ir darydavau. Ne iš puikybės, žinoma, bet iš didelio nusižeminimo. Liga kaip apvalymas, kaip vaistas, kaip… pirštas? Haha. Tas Dievo.

Reikia intuicijos, kad sugebėtum rasti priežastį, o tada jau viskas paprasčiau. Sunku, jeigu tos diagnozės nesugebi apčiuopti nuojautos pirštais. Kurioj vietoj mano sieloj skylė?

Kai buvau aštuoniolikos ir ėjau privalomąją nelaimingos meilės programą, vienam papui atsitiko kažkas. Tiek save griaužiau, kad žinau, jog būčiau mirus. Ne tikiu, bet žinau. Niekuo nepaaiškinsiu, juoba, kad ir diagnozės nebuvo, tik pirmi apsilankymai pas gydytojus. Ir tada vieną rytą priešais veidrodį keičiantis tvarstį virš galvos žybtelėjo lemputė. Supratau kodėl. Krūtyje atsivėrė skylė, iš jos bėgo kraujas, pūliai, agresija, melancholija, pasipriešinimas, savidestrukcija; iš jos byrėjo ilgi nagai, kuriais kibausi į praeitį, ir per kelias dienas pasveikau.

Neilgai trukus susirgo mano močiutė. Mus visada siejo labai stiprus ryšys ir ji pasiėmė mano ligą. Dabar ji neturi vienos krūties, o aš – tik nedidelį randą.

Įkyriai skauda pirštą. Kokius du metus. Vis laukiu, kada nušvis. Einu apčiuopomis, bet nieko. Netgi pas gydytojus pataikiau ant juoko tomis apčiuopomis. Aišku, nepadėjo. Davė arklinių narkotikų, kurie lygiai dvi savaites priminė, kaip yra, kai neskauda. Tada vėl viskas iš naujo, bet kai gydai ne priežastį, o pasekmę, kitaip ir nebūna. Ta priežastis įkyriai sėdi man ant peties, o aš kaip nematau, taip nematau.

Buitelėje nefunkcionuojantis rodomasis dešinės rankos pirštas, aišku, nepadeda. Anądien tepliodama sumuštinį keturiais likusiais galvojau, ar labai sunku būtų be jo ir kad turbūt labai nesusijaudinčiau nusipjovusi. Net nebūtų to moteriško “ak, bet kaip aš dabar atrodysiu”. Gal taip netgi įdomiau? Viskas vietoj, tik pirštas ne. Kur jis, kur? Laikyčiau namie, papuošalų dėžutėje.

Aišku, nepadės. Bet žiauriai knisa, kad nesuseku kodėl. Kurioj vietoj mano sieloj skylė, pradurta dešinės rodomuoju?

Nusipjauti pirštą, kaip įkyrią mintį. Kaip liūdnus pasirinkimus. Kaip tikrovę, kurią mielai paišytum gražiau. (Pirštu.)

Apie tą nutikimą ilgai kaupiuosi rašyti – kai kuriems dalykams tiesiog turi ateiti žodžiai.

Paprastai ryte išėjusi su Pija iš namų pastatau ją ant šaligatvio, liepiu niekur neiti, atsidarau mašinos duris, užvedu, kad pašiltų, ir įsodinu Piją į jos autokėdutę.

Tą rytą ant šaligatvio buvo kalnas kieto sniego, todėl pastačiau Piją už mašinos gatvėje (“Tik niekur neik!”) ir nuėjau užvesti variklio. Sukant raktą šmėstelėjo, kad 2,5 metų vaikas gal nebūtinai klauso kiekvieno paliepimo ir kad reikėjo įsodinti ją pirmiau…

Ir tada aš atsisukau.

Anksčiau neįsivaizdavau to “ir gyvenimas prasisuko man prieš akis”, bet dabar jau turiu šią patirtį.

Jos nebebuvo.

Visa pasaulio Tuštuma spyrė man į krūtinę ir pirmiausia, ką po to įkvėpiau, buvo mano ilgas gyvenimas be jos.

Kaip dūmai.

Kaip rašalas, besiskleidžiantis vandenyje.

Per tą laiką, regis, spėjau du kartus pasakyti “O Dieve”. Pajutau iš pravažiuojančios murzinos mašinos atsuktas akis. Apėjau neįmanomai ilgą ratą aplink automobilį. Pagalvojau, kad galbūt ją kažkas pasiėmė. Nusinešė ir viskas.

Honda Accord nėra toks jau didžiulis sedanas. Bet einant nuo priekinių keleivio durelių pro bagažinę iki vairuotojo vietos…

Ji stovėjo gatvėje prie pat mašinos. Pažiūrėjo į mane lyg truputį nustebusi. Tamsiai mėlynas bumbuliukas su ryškiai elektriniu šaliku ir rožinėm pirštinėm.

Tai įvyko po to, kai Mrs. Nielsen mane pagyrė, kokia esu puiki mama: Pija niekada nėra susipjausčiusi rankų, ko nors smarkiai susitrenkusi, palikta nesaugiai… Per savaitę po to, kai abi tuo pasidžiaugėme, Pija raudonu nagų laku išsidažė nosį ir lūpas (supainiojo su pamėgtuoju Rouge Dior lūpų blizgiu, tik šio nereikia valyti klykiančiai nuo veido acetonu…), prisivėrė pirštą laukujėmis durimis ir galėjo būti partrenkta automobilio arba pagrobta. Visais kartais aš buvau šalia.

Dabar galvoju, kad yra palyginti nemažai rytų, kai nuo darželio Žvėryne iki Žirmūnų profkės važiuoju braukdamasi ašaras. Tą rytą, kiek pamenu, neverkiau. Parašiau žinutę Vienam Protingam Žmogui. Grįžta balandį.

Vienas dalykas, aš su VPŽ ir šiaip nuolatos kalbuosi savo galvoje, kitas dalykas – susitikti nori nenori man reiškia šiokį tokį pralaimėjimą. Bet, matyt, vieni klausimai kyla iš gero gyvenimo, o kiti – neatsakyti – kelia pavojų.

Kodėl aš ją palikau ten stovėti, žinodama, kad pro šalį važiuoja mašinos? Kodėl aš taip dažnai viršiju greitį ir ieškau to užburiančio momento, kai stabdžiai nebepadeda ir situacijos kontrolė yra ne mano rankose? Kodėl aš, norėdama naujos pradžios, tiek ilgai nesugebėjau prisiimti atsakomybės, o ieškojau aplinkinių kelių?

Viskas.

Po šito ryto priėmiau svarbų sprendimą – nebe sukdama ratais, inkšdama ir laukdama geresnių / blogesnių laikų. Esu rami ir pasitikinti. Džiaugiuosi, kad savo sprendime turiu draugą – mes viską padarysime gerai.

Po to ryto Pijai nieko blogo nenutiko. Gal, sakyčiau, atvirkščiai – kartą žaisdama džiugiai žiebė man iš metalinio samčio per lūpą ir sukarpė prabangią šilko palaidinę tiesiog man prieš akis, kai beliko apsiūti apačią ir Mados infekcija būtų mano… Bliovėm abi: aš – dėl sunaikinto savo kūdikio, Pija – dėl to, kad bliaunu aš.

Bet netgi tuo metu, o ir paskui, atsigavinėdama po šoko, žinojau, kad tai aš leidau jai žaisti žirklėmis, aš dirbau prie vieno stalo su mažu vaiku, kuris nebūtinai klauso kiekvieno paliepimo. Aš esu atsakinga.

Kaip lietuviškai empowering?

Sutikau ją po to, kai atradau tuos keistus aktus. Tada ji jau buvo nupjautomis krūtimis ir neplanavo dėtis implantų. Neįprastu būdu, rengdama parodas su savo pakitusio kūno fotografijomis, ji lyg ir kreipė dėmesį į vėžiu sergančias moteris, į gyvenimą po išlikimo.

Ne tik tai.

Visada žinojau, kad susirgsiu šita liga, sakė ji. Vėžiu ir panašiomis ligomis serga žmonės, kurie nedrįsta nusižudyti ūmai. Veikiau pasirenka lėtą savinaiką. Ne-meilę. Meilė yra gyvybingumas, o vėžys yra egoizmas, sakė ji. Tai nihilizmas, atkaklus ir metodiškas neigimas. Savęs kaip šventovės, savęs kaip verto. Tai klinikinis nelaimingumas. Vaikų atveju – tai paveldas. Jį reikia išvalyti.

Labiau nei mirti visada bijojau būti subjaurota, sakė ji. Būti našta. Bet… mes esame mūsų norai; mūsų siaubai veda į akistatas su jų objektais.

Visada žinojau, kad susirgsiu vėžiu. Taip paprasčiausiai turėjo nutikti, nes per ilgai išorinis pasaulis buvo neadekvatus mano vidiniam gyvenimui. Kai ta pavydėtina išorė nesuteikė anei mažiausio pagrindo širdgėlai, kai mano artimiausia aplinka buvo žmogiškos laimės butaforija, viduje žiojėjo tie randai. Iš tiesų aš visada buvau subjaurota, tik niekas kitas to nematė. Sugadinta. Pažeista. Nelaiminga.

Tokia nelaiminga, kad kai kuriais rytais, sakė ji, turėdavau susigalvoti artimo žmogaus mirtį, kad galėčiau pateisinti plyštančią širdį ir ašaras, ašaras. Kad turėčiau pasiteisinimą verkti, nes iš tiesų neturėjau jokios priežasties.

Aš turėjau būti laiminga – turėjau viską, patyriau daug, buvau graži ir gal net truputį išmintinga.

Ir vis dėlto – nepateisinamai nelaiminga.

Kai susirgau vėžiu, tai buvo vidinės ir išorinės tikrovės suartėjimas. Pagaliau pasijaučiau gavusi tai, ko be garso šaukiausi visą gyvenimą. Jaučiausi užbaigta, nuosekli ir kažkuria prasme pilnavertė. Adekvati.

Net pati nesuprantu, sakė ji, kaip šitiek ilgai mano išorinis pasaulis buvo toks tvarkingas, estetiškas, kai viduje siautėjo chaosas. Tai turėjo įvykti žymiai anksčiau, ir aš laukiau tos katastrofos, nes ji… ji pavertė mane sveika. Pagaliau turėjau pagrindo jaustis nelaiminga. Tas atitikimas sutaikė mano ligotą sielą su kūnu.

Kai man pašalino krūtis – moteriškumą simbolį, ar kaip ten jie nuolat sako – aš, regis, ėmiau atsigauti. Branginu šituos randus kaip nieką kitą savo kreivame gyvenime – jie mane išgydė nuo to siaubingo neatitikimo. Kai nešiojiesi randus sieloje, tiesiog negali nurimti, kol nepamatai jų veidrodyje.

Ne visi žino, kad tos fotografijos yra ne tiek apie vėžio kaip rimtos problemos viešinimą, kiek apie mano sugrįžimą namo. Į save. Net nebesijaučiu tokia sugniužusi. Man reikėjo tų randų, sakė ji. Kai kurie žmonės gimsta tiesiog nepagrįstai gražūs ir gyvena pernelyg pavydėtinoje aplinkoje, kad jaustų tame prasmę, kad pamatytų tame save pačius. Tik laiko klausimas, kada mūsų vidinis gyvenimas, mūsų mintys, mūsų šerdis prišaukia tai, ko iš tiesų esame nusipelnę.

Negaliu to pasakyti kiekvienam. Didžioji dauguma sergančiųjų spjautų man į veidą už tokias kalbas. Bet tu, regis, tiki kokybių trauka? – paklausė ji.

Taip, atsakiau.

Danijoje nemažai tokių vietų, kur pasijaučiu it nykštukų šalyje ir po valandos kitos imu galvoti: o kurgi tikras pasaulis ir kaip į jį pakliūti?

Na, bent jau galima padaryti nuotraukų  

Užėjome į kavinukę, veikiančią gal kokį šimtą metų. Viskas kaip pas nykštukus – tuos, kur kaime:

Ant sienų – paveikslai vien tik su kavinės eksterjerais:

Mane visiškai sužavėjo didžiulis ąsotis kakavos ir dubuo grietinėlės. Šitokie masteliai! Po šio jaukumėlio riebumėlio pajutome, kur skrandis…

Mrs. Nielsen su savo granny’s cardy atrodė kaip interjero dalis

Turėjome dar vieną progą palinguoti galvomis, kad šita užeigėlė priiminėjo svečius tada, kai lietuviai dar buvo būrai, o jų vaikai ganydami gyvulius stovėjo savo myžaluose (ar tai karvių išmatose), kad nesušaltų.

Man netgi keista, kad Lietuva gretinama su kitomis šalimis, jų etapais, progresais… Juk tai visada buvo ir visada bus skirtingi pasauliai, susisiekiantys nebent labai paviršutiniška atributika: štai gatvėse važinėja tokie automobiliai, įstaigose teikiamos tokios paslaugos, parduotuvėse yra pirkti tokių produktų.

Kultūros, vidinės laisvės, vertybių, tarpasmeninių santykių prasme Lietuva ir jos žmonės negali būti palyginti arba varžytis su kitų šalių žmonėmis. Nes pastebiu, kaip skausmingai ir tarsi nenoriai tos varžybos imituojamos įvairiuose komentaruose, diskusijose, ypač neformalioje aplinkoje. Ryškūs du poliai, tarp kurių blaškosi sakantys “Ai, jūs tikri lietuviai, pasižiūrėkit į save, kokie visi pagiežingi, įtarūs, papilkėję” ir “Ką, mes blogesni už kitus? Už Tėvynę niekur tu, žmogus, geriau nerasi”.

Įdomiausia, kad narcisistinis ir nihilistinis požiūris sumišęs į vieną, ir sklinda iš tų pačių kalbėtojų. “Eikit, eikit, jūs, lietuviai, kokie jūs materialistai ir koks jūsų mentalitetas”, barškina klavą  lietuvis  kuriame nors Europos miestelyje.

Aš net nesakau, kad Lietuva pralaimi – laimėti arba pralaimėti galima tik tuomet, kai varžaisi turėdamas realų pagrindą būti pranašesniu, pralenkti – o tai turi būti matuojama vieningu, aiškiu sutartiniu matu. Kaip galima palyginti lietuvį pensininką su danu arba belgu pensininku? Lietuvį moksleivį su švedu arba ispanu? Žmogus yra padarinys, visada savo aplinkos, istorijos, ankstesnės kartos tąsa. Ir dar ankstesnės.

Niekada nelyginu Lietuvos su šalimis, kuriose lankausi. Nelyginu laimi – pralaimi aspektu. Ten yra anaip, čia yra šitaip. Chronologiniai kontrastai kartais pribloškiantys, bet nemanau, kad verta tai priimti asmeniškai.

Foto: mano.

Jeigu kas mesteltų mane dvylika metų atgal, padaryčiau tai, ką padariau šiandien. Nestočiau į Šiaulių universitetą ir nestudinčiau to, ką puikiausiai mokėjau dar mokykloje (anglų kalbos). Gal nebūčiau stojusi niekur, padariusi study gap’ą? O gal būčiau pagalvojusi, ko iš tiesų noriu, kas man teikia malonumo, į ką noriu gilintis, o ne kurioje aukštosios mokyklos specialybėje išplauksiu su savo siaubinga natūra – вечно перспективная…

Su liūdna šypsena prisimenu tuos masinės universitetinės isterijos laikus, kai mergos iš paralelinių klasių stojo į gaisrininkystę, kad tik įstot. Kaip mes pasidavėm tai popieriukų manijai… Ir kiek dėmesio bei energijos kai kurie iššvaistėme formaliems dalykams.

Na, bet, palyginus su visu gyvenimu, dvylika metų – visiškas niekis. Nesakau, kad juos iššvaisčiau, bet nenupasakosiu savo džiugesio, kai šiandien nuvariau į savo pirmą paskaitą Žirmūnų darbo rinkos mokymo centre. Skamba išdidžiai? Haha!

8 mėnesiai, kiekvieną dieną po 6 valandas. Manau, per tiek laiko neišvengiamai išmoksiu siūti ir jūs eisite pas mane už brangiai

Šiandien išmokau atlikti išmatavimus ir siuvau kelias siūles rankomis. Vieną gyvatę teko ardyti 4 kartus.

Man patinka, kad dėstytojas yra perfekcionistas ir pedantas. Toli eisim. Viena mergina mokosi ten du mėnesius nuo nulio ir jau siuva sau drabužius. Mokslas iš esmės individualus. Pasaka.

Ir tada man neberūpės topšopai ir olseintsai, nereikės kankintis, kad sezono tendencijos tiesiog ne man, be to, tikiu ir finansine šitos užmačios nauda. Pasveikinkit mane!

Tiesa, ką tikrai galėjau per tuos dvylika metelių nuveikti, tai išmokti vairuoti… Čia jau reikia atskiro pousto, nes nu…

Tu sensti, pasakė jis. Matau tavo raukšles. Tu sensti gražiai; žinau, kad tavo raukšlės užsidirbtos. Tu būsi graži sena, pasakė jis.

Aš neišsigandau.

Foto: Augustas Gutautas.

Jei kurčiau filmą, jis būtų veik be siužeto, bet būtinai su šiuo garso takeliu.

Man atrodo, yra tokių atlikėjų, kurie neišmoksta, neįvaldo, galiausiai neišvaidina savo rolės scenoje.

Regis, šitos energetika buvo iki jos; regis, šitai mirus buvusieji greta prisimins kažką daugiau nei žmogų ar balsą.

Peržiūrėjau daug savo mėgiamiausios dainos įrašų. Didelėse koncertų salėse su gigantiškais sietynais, kai kur – pernelyg apšviestose, su atlenkiamomis medinėmis kėdėmis, arba roko scenose, arba laidų filmavimuose. Visur permuša Marizos energetika – orkestrų muzikantai sėdi ir vos ne sakraliai žvelgia į ją, išgyvenančią savo apraudamą istoriją.

Asmenybės, kurios keičia pasaulį aplink save, vedasi iš paskos, turi misiją ir ją žino. Netgi veiklos tipas nėra toks svarbus, nes įtaka, apžavas, įtaiga – ne pačiame mene, sociume, politikoje ar kitoje žaidimo aikštelėje. Ji asmenybėje, kuri gyvo koncerto metu įelektrina orą, paskui nutilusi apsiverkia – ir netgi tai yra stipru.

Šiandien pertraukiau savo niekuo neišsiskiriančią dieną susitikimu. Sena draugė, panašus ego dydis, trijų metų pauzė po didelio konflikto. Šiandien jau žinau: niekas čia nekaltas ir visi mes teisūs, bet pasimatyti buvo išties malonu.

Jau atrandu, kokios skirtingos yra laimės rūšys. Pavyzdžiui, buvimas su šeima. Šią vasarą esu pajutusi kai ką su niekuo kitu nepalyginamo: šeiminė laimė, geri santykiai yra daugiausia, ką galima turėti – žmogiškame lygmenyje. Noriu pasakyti, sociumas, savirealizacija yra ypač svarbūs, tačiau bent jau aš į juos nepasineriu tiek, kiek į šeimą – taip jau susiklostė.

Yra buvę keli epizodai: parkas, plieskia saulė, mes juokiamės, šalia strikinėja sveikas, dėmesio nestokojantis vaikas, viduje neįprastai ramu ir viskas yra gerai. Kaip rojuje. Kaip jehovistų brošiūrose su žaliomis pievomis ir įvairių rasių žmonėmis, kurių kelios kartos džiaugsmingai renka vaisius. Jaučiausi tarsi mirusi. Mano gyvenimas ne apie ryškiaspalves brošiūras, jis kitoks; aš ne iš to paveikslėlio. Bet prisipažinsiu, nors ir svečiuodamasi tose situacijose, jaučiausi kaip Rojuje.

Dar yra draugai. Šiame fronte keletą metų judesiai buvo aprimę, bet – kaip visada norėjau – pagaliau santykiai ima išsigryninti. Galiu sau leisti bendrauti tik su asmenybėmis, kurias išties noriu matyti, kurios mane prasmingai atspindi. Taip, suprantu, kad absoliučiai visi sutikti personažai mano kelyje yra neatsitiktinai, tačiau tuos, su kuriais leidžiu daugiausia laiko – ar bendrauju atviriausiai – nepaprastai vertinu. Jau patyriau: visi santykiai dūžta. Kuo brangesni, tuo skaudžiau. Bet darau išvadą, kad grįžimai rodo brandą. Abipusę. Ir aš tuo džiaugiuosi.

Kad jau draugų tema, niekada nepamiršiu epizodo, kai su Mrs. Nielsen kaži ko važinėjomės po Vilnių, kol galiausiai pasiklydome, kalbėdamos apie esmių esmes, o tada paaiškėjo, kad raižom atlapais langais po Žvėryną, visu garsu plėšiant maršui… Mes kvatojome ir verkėm tuo pat metu, mylėjome viena kitą ir gailėjome nežinia ko, ir žinojome: yra labai mažai žmonių, su kuriais galime sau leisti.

Dar būna asmenys, su kuriais išgyveni filmą. Trūksta tik užuolaidas kedenančio vėjelio ir kokio skoningo muzikinio fono. Jie užkelia mus į euforines aukštumas, išvaro iš proto drugelius pilve ir paskatina rašyti eilėraščius. O tada meta mus dėl to, kad buvo nesėkminga diena.

Ir žinot ką? Iki šiol nenumanau, su kuo sužaisčiau “Afterlife”.

Kažko sukilo nostalgija Tailandui. O dar Mrs. Nielsen feisbuke senas fotkes su Moet’ais poustina…

Matyt, ne Tailandui – tai mano Kelionių Demonas kyla su rudeniu ir mano akimis ieško…

Kažko kito. To, kas ne šalia, kas kitaip, nenusibodę, nepanašu į; kas glūdi mirgančiuose fotografo džiaugsmų paviršutiniškumuose, o ne viduje.

Viso ko vidus yra vienas ir tas pats, ir niekur nereikia važiuoti, kad jį pačiupinėtum, prisimintum, susigrąžintum, reanimuotum.

O taip malonu save apgaudinėti… Štai emigruosiu į Briuselį ir turėsiu drąsos. Persikraustysiu į Paryžių, tai pagaliau tą ar aną. Vos tik atsidursiu Romoje, būtinai imsiuos…

Matyt, dėl to aš ir prisimenu Tailandą su tokiu saldžiarūgščiu šviežio pjūvio jausmu: triukšme, kvapuose, judesyje stebuklingai nubyra iliuzija, atkakli saviapgaulė apie tą kitur ir kitaip. Nėra kito laiko, nėra kito manęs. Na, bent jau kito manęs tai užtikrintai.

Bandau save sukrėsti prisiminimo elektrodais, pasakyti: niekur nevažiuoki, viskas čia. Bet kaip vaikas, paskubomis žadantis rytoj, rytoj pasiruošti kontroliniam, sakau: apsigaukim, pabėkim, dar kartą sužaiskim. Bus gražių nuotraukų ir dar vienas patvirtinimas, kad ten, kur man reikia, traukiniai nevažiuoja.

Foto: mano.

Režisierius pakilo nuo stalo su žodžiais „A va, jau atėjo.“

Atsisukau neiškart. Buvo smarkiai sulysęs, dar tamsesniu veidu, tik prakaulus jis atrodė ypač tolimas visiems susirinkusiems. Nuo vyno įraudę, nuo vartojimo patenkinti tų kitų žandai. O jis ką. Jis Poetas. Mano Mylimas Poetas. Visas pajuodęs ir anapusinis.

Balsas buvo kažkaip pasikeitęs. Aukštesnis, berniūkštiškas, kartais pajuokiantis, nors man, glosčiusiai tekstą akimis be garso, norėjosi daugiau intonacinio dramatizmo.

Skaitė, o viskas jau buvo girdėta. Kai ką, rodės, net mokėjau atmintinai – nors netiesa, neskaičiau jo daug. Tiesa, saugau visas knygas – su dedikacijomis, noriu pažymėti. Retai ištraukiu iš lentynos, nes jos – kaip įsikūnijęs švininis klausimas: „O tu dar rašai?“

Jo poezija yra tikra. Ji yra patyrimas. Todėl, kad ribinis. Kaip vaikas. Egoistiškas. Bet iki galo. Aš net nesvajoju turėti tiek drąsos. Na, bent tokį aš jį pažinau. Tai buvo seniai.

Nedrįsau prieiti. Žinojau, kad nepažins. Viskas, ką galėjau pasakyti, buvo taip nereikšminga ir mandagu.

Priėjau. Buvo draugų. Bardas.

Ar ne keista, kaip skiriasi artumas. Su vienais žmonėmis jis toks apčiuopiamas, bet įsimena ne tiek ilgai palyginus su idėjiniu, neišpildytu artumu.

Net Bardas nepažino. Tai geras ženklas – kad pasikeičiau nuo tų laikų, kai mano pravardė bohemščikų tarpe buvo Ledas. Atrodo, aš savotiškai net derėjau prie jų kompanijos. Kaip frykas, iš kurio nesitikėtumei raidžių pažinimo. Man atrodo, jiems buvo taip nuoširdžiai keista ir smagu, kad jas pažinau.

Pasakiau, kad noriu padėkoti.

Kai kas nori tau padėkoti, pasakė Bardas su jau šiek tiek šelmišku šypsniu. Nebe tiek mandagiu.

„Noriu padėkoti už skaitymą. Buvo tikrai labai gera Tave girdėti.“ Ką kita pasakysi… Juk tai ir yra tiesa. Velniop išieškotus dialogus.

Jis padėkojo. Nepažino, nesuprato.

„Linkėjimai Tau nuo Odaliskos“, paglosčiau petį. Nenorėjau šito sakyti, bet yra žmonių, kurie manęs niekaip kitaip ir nepažino.

„ČIA TU?“

Jam patiko mano eilėraščiai proza. Jis mėgo juos labiau nei mano surimuotus, suskaičiuotus, pasistengtus. Gal vieną tokį ir turiu. Lyg ir nesunku suskaičiuoti, bet niekad nenorėjau. Norėjau būti šiek tiek netvarkinga. Netaisyklinga. Todėl nesimokiau, neprašiau, kad kažkas mano kūrybą redaguotų, papildytų arba gražintų. Mano Mylimas Poetas kartą sakė, kad nesu gimusi būti mokine. Ir gerai – niekas man juk nepasakys, kaip tai daroma, kad ir kas tai būtų. Galiu eiti tik apgraibomis. Man kūryba visada buvo ėjimas apgraibomis, tas bejėgiškumas, apsinuoginimas, visiškas savitumas. Neskubrus odos nusilupimas ir leidimas čiupinėti gyvą mėsą.

Ir vienatvė. Nešiojimas, brandinimas, rašymas-braukymas ir paskui tas netikėtas vakaras, kai viskas sugula į žodžius, o kūną krečia neįprastas drebulys.

Pasiilgau to. Bet gyvenu su sąmoningu pasirinkimu nebūti viena, save išdalinti po smulkų buitišką gabalėlį kasdien mainais į sveiką psichiką, nevienatvę, normalų šeiminį gyvenimą.

Gal kažkas moka – aš negebu su šeima susieti rašymo kaip ieškojimo, užsidarymo, to vilkiško ratų sukimo aplink save, kad išspausčiau eilutę, kurią paskui subraukysiu ir suksiu ratus aplink kitą.

„O tu dar rašai?“

Bandžiau pasakyti kažką tikro, bet gal pernelyg jaudinausi. Be to, buvo žmonių.

„Nėra laiko, ar ne?“ Paklausė taip nepakeliamai mandagiai, taip lyg ne manęs, lyg ne peroksidinės blondinės netikru įdegiu.

Siaubas, kaip mandagiai. Kokie keisti gyvenime pasirinkimai ir kokios keistos jų kainos.

„Nėra laiko.“

O juk iš tiesų. Viskas yra pasirinkimas. Prarasti tėvus, draugus, sugyventinius dėl to, kas tik tau vienam labai asmeniškai svarbu – ir drąsa, ir vis dėlto ne mano pasirinkimas. Sakau taip, nes mane visada jaudino tas atvirumo, apsinuoginimo klausimas: nuoširdi, patirtinė kūryba vienintelė nuginkluoja. Ta fantazinė – jau kitas lygis, bet pradžia, kaip kažkas sakė, savos patirties išprakaitavimas – aš to bijau.

Žinau, kad pasaulis nuo vienos bereikalingos knygos-bandymo bus išvaduotas. Argi ne puiku?

Kartais, labai retai, ir vis rečiau – atsikabina kažkoks kabliukas, prasiveria durys ir vyksta tai, ką tik stebiu. Manyje. Tai, ką tik seku, o ne kuriu.

Kol kalbėjomės, laikiau Piją ant rankų. Nepamenu, kaip atsisveikinom. Man buvo truputį liūdna, kad esu taip toli nuo jų.

Tiesa, jeigu Pijos nebūtų, o aš vis dar siautėčiau Namuose Be Sienų, kas žino, ar būčiau arčiau. Kas žino, ar būčiau.

Ši daina man primena tas valandas, kai jie mylisi melancholiškai, jau ilgėdamiesi vienas kito; jie neieško žodžių tam pasakyti, bet jaučia, kad pirmo akių kontakto karštis slopsta, pirmo prisilietimo magija sklaidosi. Tai liūdnas išėjimas iš nuostabios ir vertingos būsenos “čia ir dabar” – tai gal vienintelis prasmingas šalutinis įsimylėjimo poveikis.

Jie jau pasiilgo to, kuo ką tik buvo ir nesąmoningai gedi dėl to, kuo vienas kitam taps.

Romantiška meilė yra stambiausio masto apgavystė, kuriai visi iki vieno noriai pasiduodam. Statom namus iš kortų, atiduodam nuo jų raktus.

Jeigu supranti, kad tai tik paralelinė tikrovė, esi laimingas. Bet kortų nameliuose įsikurti ilgam rizikinga: žinau žmonių, kurie tai patyrę iš įpročio niekur nekabina fotografijų.

Yra toks netyčiuko tipas. Tikiu, visi esame jų sutikę: gan talentingi, bet šokiruojančiai nepakantūs kritikai. Jų nevisavertiškumo kompleksas išsiverčia tokiu nachališkumu, su kuriuo net jei galėtum, tiesiog neleistum sau konkuruoti – na, bet jau aš mikliai pasijaučiu above it.

Esu sutikusi kelis tokius žmones. Kaip taisyklė, vienturčiai. Šį tą nuveikę. Šio to niekad neįveiks, nes sielose tokios skylės, kurių neužkamšys nei rekordiniai moterų skaičiai – arba labai maži skaičiai ir itin arogantiškas priėjimas – anei vertintini darbai.

Man gaila šitų žmonių, nors žinau, kad žmonių negalima gailėti. Aš pažįstu jų alkį; aš matavau jų skaudesius, bet nesugebėjau pasiekti jų dugno ir tai man leidžia jaustis sveika. Tiesa, jie klaikiai erzina. Jie pasako bjaurių dalykų ir tik po kelių dienų sau surepetuoji galingus atsakymus.

Kai kuriuos iš jų kažkaip labai piktai myli. Ir nesupranti, kaip čia yra.

Turiu vienintelį patikrintą stiprų prietarą: kaip sutiksi Naujus, taip ir praleisi. Todėl, jau nepirmąkart juos pasitikdama ekspromtu, visgi stengiuosi atlikti kelis svarbius darbus, kaip antai:

- ritualinis plaukų šalinimas nuo kūno. Nenoriu kitus metus praleisti gauruota kaip pasenusi lesbietė (brangiosios, tik nepykit. Juk jūsų filmai – mano mėgstamiausi!);

- viena kita grožio procedūra: veido trytmentai, pylingai, eko aliejai, nebekasdienis svečias makiažas – gal net nagų lakas?

- grindų mazgojimas. Ten, kur jautiesi silpnas, prietarai ypač valdo. Savo brangios Namų Tvarkytojos į biudžetą kol kas neįtraukėme, tad autosugestija čia ne pro šalį;

- nesusipjovimas su Mano Mylimu Juo.

Kažkodėl staiga pagalvojau, kad mes turime bendrą vaiką, o beveik nesame šokę kartu. Ar kažką praleidome? Vargu bau. Gal vyrai, su kuriais šoki, ir tie, su kuriais augini vaikus, nevisada tie patys? Mano Mylimas Jis turi visas idealaus Gyvenimo Draugo savybes. Sakau netirštindama. Ir kai retkarčiais, prisiminus kokį Pažįstamą, šmėsteli klausimas, ar tarp mūsų galėjo būti kas nors daugiau, prisimenu Jį, Piją ir suprantu, kad ne. Yra žmonės, su kuriais prasilenki, ir tie, su kuriais lieki gyventi.

Sveikinu tuos, su kuriais prasilenkėme – visi esame ten, kur turime būti.

Sveikinu tuos, kurie liko mano gyvenime nepaisant ugnies, kalavijų, kreivų veidrodžių ir šaltų pauzių.

Sveikinu tą, kurio gyvenime likau aš.

Su Naujais visus! :*

Foto: mano.

Neįtikėtina, kaip per kelis metus žmogus gali pasikeisti. Aišku, jeigu nutinka reikšmingų dalykų, tai lyg ir suprantama, bet vis tiek.

Neseniai gatvėje pakliuvau į tokią iki kraujo pažįstamą situaciją, kai du bičai šalia kalbasi apie mane – na, ne taip garsiai, kad girdėčiau 120%, bet kokiais 98% tai tikrai Iš serijos, “Man labai patinka šita moteris”.

Mano visas kūnas taip įsitempė, kad veikiausiai matėsi net pro lietpaltį.

“Aha, ir tas rūkas, ir lietus jai taip tinka, tokia mistiška atrodo”. Bla bla, miau miau.

Įsikandau į lūpą, kad nepradėčiau krizenti kaip idiotė. Tiesiog nežinojau, ką daryt.

Ne taip seniai panašiomis aplinkybėmis nardžiau it žuvis vandeny. Vyniodavau, apvyniodavau, suvyniodavau, užrišdavau… Stichija. Dabar man tai visiškai svetima. Aišku, labai metodiškai dirbau, kad tapčiau šeimos žmogumi. Ištikima, diskretiška, nedviprasmiška. Regis, prisidirbau iki tiek, kad elementarus yzi-pyzi gatvės flirtas sukrečia mano pasaulį. Ech, ribinės asmenybės. Be to, kai kažkas džiaugiasi, neva “po gimdymo atsivėrė pirma čakra ir pasijutau tikra moterimi, ir supratau, kas yra gaivališkas moteriškumasseksualumasyaddayadda“… Man taip nenutiko.

Žinau, kad žiūrėti į viską per rimtai niekada nėra sveika. Sutapo, kad prieš kelias dienas skaitinėjau senus savo užrašus, kur užkliuvo frazė: “Šeima nėra laimės šaltinis, greičiau priemonė jaustis laimingu. Nereikia suabsoliutinti šeimos.” Tokią mantrą kartodavo kas antras sutiktas bohemščikas, kuriam būdavo žiauriai patogu duotis su mažulėmis (“neatstumti patirčių”) ir paskui grįžti pas šeimyną valgyti kugelio. Ir dažniausiai visgi nutikdavo taip, kad tik vienas iš dviejų toje šeimoje “nesuabsoliutindavo šeimos”.

Kita vertus, tai yra tiesa. Net labai išmintinga. Viskas priklauso, kaip ją interpretuoji, kaip prisitaikai sau. Ši tiesa yra kaip suknelė gilia iškirpte. Vienai tinka, kitai tik pabrėžia vulgarumą. O dar kitą tiesiog paverčia transvestitu.

Tai dar viena sritis, kur norėčiau tapti nuosaikesne ir rasti savo vietą tarp dviejų kraštutinumų – šeimyninės tapatybės ir tos kitos, bohemiškos. Kad esu nuobodi ir nepaliotna, man seniai ne problema. Blogiau, kad pačiai ima darytis nuobodu, mat visos suknelės giliomis iškirptėmis spintoje dulka ilgai ilgaaai…

Buvau pakviesta į du Coffee Inn atidarymus ir po to lankiausi juose lygiai tiek pat kartų. Na, neskaitant dar poros sykių “Panoramos” knygyne su šeima. Žinau, kad vieta populiari, kad nuolat apgulta (nebe mano amžiaus grupės) progresyvios publikos… Bet man vienai ten nedrąsu lankytis dėl tos pačios priežasties kaip ir makdonalduose: aš nežinau, kaip elgtis, kai reikia kažką padaryti pačiai. Pavyzdžiui, į latę įsidėti cukraus ar kitų priedų, dar susirasti tą pagaliuką ir pamaišyti, užmauti ant induko dangtelį…

Nežinau, kodėl man taip sunku. Kiek buvau makdonalde, prierzinau visad skubančias operatores, nes nemoku greitakalbe išberti, kokio ten komplekso man reikia. Ar dar turiu gėrimų užsisakyti papildomai? Ir kur paskui atsistoti? Coffe Inn merginą tai nustebinau ir prajuokinau, nes pasiėmusi kavą nesupratau, kad realiai ji dar ne iki galo paruošta vartojimui ir visi tam reikalingi daiktai sudėti netoliese. Manau, viskas dėl to, kad aš šiaip gyvenime dažnai pasiklystu (taip pat ir Vilniaus senamiestyje, ir “Akropolyje”), ir nejaučiu konteksto plačiąja prasme. Žinau, kur yra A ir kur yra B, bet kaip juos sujungti… Todėl savitarnos parduotuvės man yra kaip siaubo kambarys.

Na, bet prieš kelias dienas vaikštinėdama Vilniaus gatve labai užsinorėjau kavos. Ir neštis ją rankoje! Ta filmų įtaka… Ar galit suskaičiuoti, kiek scenų yra nufilmuota su popieriniu induku (ar visu jų padėklu) rankose, kai sprendžiasi likimai ir klesti karjeros? O aš prisimenu pirmus “Breakfast at Tiffany’s” kadrus. Tai, kas pigu ir greita (kava išsineštinai), pasirodo, taip klasiškai dera su prabanga ir svarbiais gyvenimo įvykiais.

Tada prisimenu filmų ciklą “The Century of the Self”. Keturių dalių istorija apie tai, kaip piaras tapo tuo, kuo jis yra šiandien. Nepatikėsit, viskas prasidėjo nuo Froido. Tiksliau, jo sūnėno Edward Bernays, kuris Amerikoje pritaikė psichoanalizės tėvo teoriją apie gaivališką žmogaus prigimtį, kurią galima – ir neva būtina – kontroliuoti, bei stambioms kompanijoms pasiūlė būdus, kaip sukurti geidžiamybės aurą aplink jų produktus ir paskatinti žmones pirkti nebe iš poreikio, bet iš troškimo. Taip ekranuose ir įvairiuose renginiuose atsirado žvaigždės (i. e. paprastuomenės siekiamybė), geriančios būtent tuos gėrimus, avinčios būtent tuos batus ir vairuojančios būtent tuos naujausius automobilius. Taip masės ėmė geisti ne būtinybės prekių, bet malonumo ir prestižo. Taip moterys, beje, buvo išmokytos rūkyti viešumoje – iki tol tai buvo tabu, bet sukūrus šūkį apie “laisvės deglus” ir grupei manekenių Niujorko parado metu pražygiavus su smilkstančiomis “Lucky Strike”, cigaretės tapo moterų emancipacijos ir laisvės išraiška.

Kartais žiūriu filmus, o jos taip stilingai traukia cigaretę po cigaretės… Pamirštu, dėl ko mečiau, ir net pati užsimanau vėl pabandyti. Taip sumanipuliuoja, kad vietoje minčių apie vėžį, skreplius ir smirdančius plaukus vaizduojuosi save kur nors restorane, apsuptą mistiško dūmų debesėlio, gracingai ištiesta nuoga ranka, susimąsčiusią ir intriguojančią…

Gerai, kad filmai neskleidžia kvapo. Na, bet pastovėjusi prie grupelės rūkančių draugų prisimenu, kodėl jau keturis su puse metų neberūkau

Dar geriau, kad miestietiškas įvaizdis su popieriniu kavos induku rankoje yra visiškai nekenksmingas ir čia galiu be sąžinės graužimo pasiduoti maloniai filmų manipuliacijai. Žiū, dar ir Coffee Inn elgtis išmoksiu.

Rašiau priešpaskutinę dieną Bankoke. Paskui, maniau, ištryniau. Et voila – dabar atsiranda tai, ką rašiau svajodama apie šiandien. Laikas toks susipynęs…

***

Trečias kartas Bankoke per pastaruosius 2,5 metų. Guliu viešbučio lovoje, geriu chemikalinę rūgščią kavą, šeima su kompanija Kinų kvartale ieško aukso (tiesiogine prasme – draugai nutarė Tailande įsigyti vestuvinius žiedus).

Kai buvome čia pirmą kartą, daugiausia fotografavom lūšnynus. Dabar gi galiu sau leisti vieną dieną niekur neiti, nes visos įdomesnės vietos aplankytos, o išėjusi fotkinu tik ką nors konceptualaus – užrašus, kokią įdomesnę situaciją… Dokumentuoti nebėra ko, nuotraukų ir taip šimtai. Taip pat atsisukau į urbanistinį peizažą, tą kitą Bankoką, sutraukiantį tūkstančius farangų dirbti betono džiunglėse. Žiūriu į šimus dangoraižių ir galvoje netelpa, kad kiekviename jų – tūkstančiai darbo vietų, ir visos jos užpildytos…

Ką gi, visi konceptai subinėn, nes vakar sugebėjome ištrinti pirmosios dienos BKK kadrus. Grrr. Na, palauksiu, kol grįš namo hakeris, gal pavyks kažkaip susigrąžinti.

Vakar supratau, kad vienintelis būdas apsipirkinėti gyvenant tokiame mieste – pirkimai online, nes nuėjus į kokį šešiaaukštį Siam Paragon tiesiog nesuvoki, kada įmanoma paragauti visko, kas parduodama ir kvepia, kada spėti užsukti į visas tviskančias parduotuves, kuriose, patikėkit, yra tokių gražių dalykų… Po Chiang Mai Night Bazaar’ų visgi susimąsčiau, kodėl mes ten tiek laiko gyvenome. Na, taip – bijojau Bankoko purvo, triukšmo ir atstumų, o bet tačiau gerai, kad turime čia tas kelias paskutines dienas – visiškai kitokie miesto dažniai, atmosfera, žmonės… Chiang Mai gyvenome palyginus it kaimelyje, o aš, kaip žinia, miesto mergina.

Tiesa, ilgiau čia pasilikti vis tiek turbūt nenorėčiau. Man patinka grožiai, man patinka gyventi gerai. Ir, nors Bankokas savo įvairove ir kiekiais turbūt panašus į kokį Niujorką (jame dar nespėjau apsilankyti, tad čia viso labo paspėliojimai), kontrastai šiame mieste tarp spindesio ir skurdo mano sąžinei sunkiai pakeliami. Šalia elgetų sudarkytais kūnais ir jų kūdikių, nakvojančių gatvėse, stūkso prekybos ir pramogų centrai, kuriuose moterys tobulomis šukuosenomis avi lubutenus. Tai yra tokia nesutaikoma perskyra, kad, tiesą pasakius, aš nenoriu jos liudyti. Turtingieji ir jų gyvenimo būdas čia garbinami, bet didžioji dalis populiacijos skursta ir nemanau, kad čia kada nors bus vidurinioji klasė.

***

Kaip gera būti tai mačius, kaip lengva, kai turi drąsos viską mesti ir iškeliauti. Rekomenduoju visiems nenuoramoms, bet – būtinai suvokiantiems, kad ne visur rasit Daniją ir ne visur bus penkios žvaigždutės… Ir kad tai yra žiauriai gerai

Grįžtam. Esu laiminga ir įkvėpta, ir optimistiška (retai nutinka). Išsiilgusi.

Kai kas mano, jog grįžimas – pripažinimas, kad padarėme klaidą išvykdami. Ne, grįžtam ne dėl to.

Pamenu, skaičiau žurnale apie porą – garsūs žmonės Los Andžele – kurie vos susiprojektavę ir sudizaininę namus viską išgriauna ir kuria kažką naujo. Žinau – kai kas ant liežuvio galo visada turi paruošęs diagnozę, bet mes truputį tokie. O jeigu be diagnozių?

Labai gerai, kad išvažiavom. Reikėjo pažiūrėti iš šalies į Lietuvą. Į save. Atsirado naujas santykis su šalimi, kurioje gimiau. Ji man dabar mažesnė ir nebe tokia reikšminga, nebe tokia vienintelė kaip anksčiau. Ir aš jos labai pasiilgau.

Pasiilgau draugų ir nedraugų. Vilniaus gatvių. Lietaus ir šalčio (o taip ). Sezonų ir nuotaikų kaitos. Šiaulių saikingai. Netgi savo tėvų.

Pagyvenau kitoje kultūroje ir ką? Supratau, kaip man patinka Vakarai. Su savo pasirinkimais, karuselėmis, dekadansu ir tvarka. Bet dabar, regis, galėčiau įsikurti bet kur Europoje. Neliko ankstesnio prisirišimo prie Lietuvos, bet žinau, kad vienareikšmiškai noriu gyventi vakarietiškoje kultūroje. Tai mano.

Jau matau: atsiminsiu pusmetį Azijoje kaip veik nerealų sapną ir man bus malonu.

Paskutinės dienos sapne, kurį prisiminsiu.

Teisingai Jis pasakė: mes jau nebekeliaujame. Mes emigravome.

Tai faktas, kurio nebuvau įsisąmoninusi. O juk iš tiesų visi tie depresonai – tipinės emigrantų problemiūkštės.

Atskirtumo jausmas man sunkiausias. Pasiilgau draugų ir pažįstamų. Atrodo, grįžusi užatakuosiu kvietimais kavos ir nekavos. Vis flashback’inu, kaip neišnaudojau galimybės juos užatakuoti, kai gyvenome ten. Tipiška

Kultūriniai skirtumai – bene didžiausią verbalinės diarėjos pliūpsnį iššaukiantis momentėlis. Net nežinau, nuo ko pradėti. Turbūt nuo to nusvirusių rankų jausmo, kai keturišimtąjį kartą turi stoti gatvėje su vežimėliu ir bereikšmiai šypsoti, ir kažką ten mandagaus niurnėti tetulėms, dėduliams, mokinukams ir padavėjoms, nes, na, jie tiesiog pajuto, kad reikia mane susistabdyti ir skirti šiek tiek laiko bendravimui su Pija. Sakysit, nestok. Eik savais keliais ir ignoruok. Žinokit, jie visi čia tokie saldūs, kad pasijusčiau turbūt kaip per veidą trenkusi. Bet vargina, dievaži. Ypač todėl, kad esu gan niūrus žmogus.

Nors mėgau pasivaikštinėti parduotuvėse ir patyrinėti, kas ten gero, pastaruoju metu einu ten su griežtu sąrašu reikalingų daiktų. Nes neduokdie tave, vakarietę, pamatys neskubiai vaikštinėjančią. Supuls šešiese, choru užspiegs sawadee-kaaaaaaaaaaaaaah! ir šypsodamos laukimo pilnomis akimis tave sekios. Taip, buvo laikas, kai tikėjausi iš to naudos. Bet kai užklausus apie rankšluosčius tave veda prie kempinių, šampūnų, nors nė velnio nesugaudo, apie ką kalbi, ir vis tiek nepaleidžia… siutina apie tai net galvoti. Nepergyvenkit – jeigu klausinėji kainų ir nieko neperki, atšąla lygiai taip pat, kaip Lietuvoje. WTF? Nemoki kalbos, nelįsk į akis. Čia jau įjungiau ignoravimo režimą ir man nusispjaut, kaip jie pasijus. Na, turbūt aš tokia lengvai manipuliuojama, bet sakyt fakju irgi nesinori. O bet tačiau Chiang Mai aptarnavimo sferoje angliškai jie nemoka. Bankuose netikrinau.

Šaligatviai čia tragiški, o dažniausiai jų nėra (po pasivažinėjimo su Pija skauda raumenis; vežimėlį tuoj reikės virinti antrą kartą), oras klaikiai užterštas (nueini į sevenileven, nusiperki bandelių, grįžti dvokdamas išmetamomis dujomis), kokybiškų drabužių ar daiktų labai mažai ir jie palyginus brangūs, o feikais užverstos gatvės ir parduotuvės. Ir kai už feikines Prada balerinas prašo 600 Lt… Grrr. Blogiau, negu kai už feikinius Ray Ban’us prašo 30 Lt.

Praeidama pro eilinę nesveikai gražią mergą, vakarieniaujančią su žilagalviu senatve atsiduodančiu dedeliu arba riebaluotu vakariečiu proletaru, aš jau seniai nebegalvoju: o gal šįkart tai meilė?

Žinoma, taip rūgščiai kalbu po 4 mėnesių labai kitokioje kultūroje, kur mes visgi planuojame pabūti dar beveik metus – turime tam priežasčių (na, ne paslaptis, kad iš Lietuvos pabėgau nuo teisėsaugos).

Atvykus kelioms savaitėms visai kitaip nušvinta vietinių šypsenos, betarpiškumas, paslaugumas ir įvairūs talentai, kaip antai traukinukų gamyba iš alaus skardinių.

Atvykite. Nueisim kavos

Vienas pirmiausiai ir dažniau nei kitur pasaulyje į akis krentančių ypatumų yra kathoey. Tai transvestitai, transseksualai, vadinama trečioji lytis. Kai tik atvažiavome, jų sutinkame nuolat ir dažnai. Mane labiausiai nustebino tai, jog mažuose miestukuose, nedidelėse bendruomenėse, kurios paprastai būna konservatyvios ir prietaringos visur (think Lietuvos kaimas), tokių žmonių matėme ir aptarnaujančių kavinių staliukus, ir besisukiojančių viešbučių registracijose, ir nuomojančių būstą. Galvoju, kaip čia yra. Neišvengiamai mąstau savo dėžutėje. Lietuvoje, ypač provincialiose vietovėse, sudarančiose didžiumą šalies teritorijos, visokius gėjus mezgėjus “suėda”, nebent jie vienokiu ar kitokiu būdu sugeba įsipaišyti bendruomenėje ir sulaukia atlaidaus “tiek to, priimsim, kol nesišakoji” požiūrio. Įprastesnė reakcija – “kątublegaidy“.

Negi Tailande kitaip? Matėme tikrai paprastų žmonių. Jie nuostabiai gamina maistą, bet ilsėdamiesi visuotinai žiūri serialus, o ne skaito aukštąją literatūrą ar analizuoja žmogaus prigimtį. Galvoju, kaip čia yra, negi jie tokie tolerantiški? Bet tada toks kathoey, kurių mažuma vadinti čia net nelabai išeina, toleravimas rodo itin aukštą mažiausiai apsišvietusių visuomenės sluoksnių moralinį lygį? Aišku, aš tik atvykėlė. Negaliu sakyti, kad labai daug žinau “iš vidaus”, bet niekada neteko matyti, kad į kathoey būtų žiūrima nepagarbiai, paniekinamai, su pasibjaurėjimu. Bendrauja visi vienodai, ir tiek.

Anksčiau teko girdėti, kad šalis uždirba nemažas pajamas iš lyties keitimo operacijų, kurios čia legalios. Maniau, transseksualams čia rojus: ir dokumentus naujus gauna, ir kitokio vargo nemato. Tačiau vikipedijoje rašo, kad niekas jiems tų naujų dokų neduoda, o šeimoje paaiškėjus, kad vienas iš sūnų nori būti moterimi, tėvui tai vaiko praradimas.

Kai buvome Vientiane ir prie Tailando ambasados mus užpuolė liūtis, prisėdome prie australo ir tailandietės poros – vyras jau 11 metų gyvena su vietine, turi vaiką. Apie daug ką pasikalbėjome, kažkaip šneka pasisuko ir link kathoey. Jis sakė, kad žemiausiuose visuomenės sluoksniuose jie yra priimtini, netgi savotiškai skatinami, tačiau vidurinioji klasė ir aukščiau jų netoleruoja ir nenori turėti kontaktų.

Bet kathoey Tailande tikrai daug. Vadinasi, čia yra kažkokios palankesnės sąlygos transseksualams, transvestitams ir gėjams gyventi? Lietuvoje žmonės pusę amžiaus kankinasi, kol sau pripažįsta gyvenantys ne savo lyties kūne, kitą pusę gyvenimo kenčia aplinkinių patyčias ir įvairiausius formalius ribojimus. Tailande vyrų noras būti moterimis toks pastebimas, kad kyla klausimas: kodėl? Kokie čia privalumai? Gal todėl, kad tajų visuomenė apskritai labai infantili? Kur nueisi, visur rodo naivius serialus, merginos išpuoštos kaip lėlės. Parduotuvėse pilna aukštakulnių penkiametėms – taip, savo akimis matau mergaites, kurias mamos vedasi apautas plastmasinėmis kurpaitėmis su trijų – keturių centimetrų kulnais… Apie ortopedinius dalykus čia jau nebeverta kalbėti. Tiesiog vaikai nuo mažens pratinami flirtuoti su pasauliu, o moterys veikiausiai turi daugiau priemonių parsiduoti: tai ir kosmetika, ir raukinukai kaspinukai, ir kablai, ir statistinis faktas, jog dauguma santuokų Tailande vyksta iš išskaičiavimo. Gal jiems atrodo, kad moterimi būti kažkaip… smagiau? Labiau apsimoka?

Taip, kažkas jau gimsta tarp, bet faktas ir tai, jog aplinka įtakoja žmogų, formuoja jo siekiamybes ir skatina vytis labiausiai nepasiekiamus savo pačių vaizdinius. Šalyje, kur graži moteris yra baltai pudruota manekenė plastikiniais nagais ir blizgančomis netikros odos platformomis, vyrais būti tikriausiai pernelyg nuobodu.

Bet ką aš žinau. Aš iš Lietuvos, kurioje graži moteris yra per smarkiai įdegusi blondinė manekenė plastikiniais nagais, priaugintais plaukais ir blakstienomis, dažniausiai avinti grynos odos aukštakulnius ir besišvaistanti nauju mobiliaku. Tiesa, vyrai mūsuose dviejų ryškiausių tipų: įbauginti arba itin demonstruojantys jėgą. Man rodos, pastarieji irgi yra įbauginti. Transseksualų, tiesa, nedaug. Tie būna įbauginti gerokai prieš susivokdami, kokie yra iš tiesų.

Nong Toom, žinomiausia Tailando kathoey, taibokso čempionė, aktorė ir modelis.

Foto: media.photobucket.com

Backstreet Books aptikau nemažą psichologinės literatūros skyrių. Be daugybės Freudo ir Jungo veikalų buvo ir mažiau žinomų autorių. Išsirinkau ryškiai geltoną self-helpo knygą raudonu pavadinimu “Happier: Can You Learn to Be Happy?”. Autorius – Tal Ben-Shahar. Nieko apie jį nesu girdėjusi, bet pasiėmiau. Pasitikėjimą sukėlė įvadas, teigiantis, jog tai populiariausio Harvardo kurso dėstytojo knyga. Pirmaisiais metais pozityviosios psichologijos paskaitą (nes tai pozityviosios psichologijos knyga) lankė 6 studentai. Antraisiais metais užsirašė 380, o trečiaisiais – 855, kurie ėmė į paskaitas vestis savo tėvus ir senelius. Netrukus pasirodė ir žiniasklaida.

Turėtų būti kietas šitas Ph. D., galvoju. Ir išties: knyga labai naudinga tuo, jog ne vien analizuoja, bet ir pateikia klausimus asmeniniam apmąstymui, taip pat siūlo pratimukus, kurie realiai prideda kasdienybei pozityvumo.

Pavyzdžiui, ritualai. Sukurkite ritualus. Darykite tai, kas jums malonu, ir paverskite šiuos veiksmus, momentus, veiklą rutinos dalimi. Tai galėtų būti bet kas – ėjimas į sporto salę, pasimatymai su partneriu trečiadieniais, tapymas. Aš sugalvojau, kad man malonūs ritualai galėtų būti joga, ilgi pusryčiai, rašymas, pasakos skaitymas Pijai prieš miegą, filmai. Iki jogos mokyklos dar neprisikasiau, bet ilgais pusryčiais dabar mėgaujuosi kasdien, o su Pija vakarais skaitome “Hobitą”. Tal teisus: kad ir kokie tai paprasti dalykai, sąmoningas bei reguliarus jų kartojimas padeda akcentuoti jaučiamą malonumą. Beje, rutininis jų kartojimas, pasak autoriaus, nesumažina gyvenime spontaniškumo, nes visada gali fantazuoti, rinkdamasis pasimatymo vietą ir panašiai.

Dar viena gera idėja – padėka už patirtus teigiamus dalykus: vakarais vieni, su vaiku ar partneriu surašykite penkis dalykus, už kuriuos tądien esate dėkingi. Skanus suvalgytas pyragas, pasivaikščiojimas parke, šiltas pokalbis su draugu – kai imi skaičiuoti, pasirodo, kad malonumą patiri ne taip jau retai, o prisimindamas jį dar kartą išgyveni teigiamas emocijas.

Paprasčiau nebūna, ar ne?

Gera knyga, aš ją skaitysiu.

Don Muang oro uostas. Tykus, lyginant su Suvarnabhumi, aptarnaujantis daugiausia vidinius skrydžius. 7.30 am, beje, ir jau po pusryčių.

Naktelė – viena košmariškiausių, mat kelionė iš Koh Phangan prasidėjo vakar 1 pm – plaukėme keltu į vietovę savitu pavadinimu Chumporn. Tiesa, nebe katamaranu. Per tas kelias valandas Pija įgijo kokias tris tailandietes aukles ir mano vaizduotėje jau iškilo nuostabi vizija, kaip aš jas visas ir nusisamdau.

O jau paskui autobusiukas iki Bankoko. Sakote, Lenkijoje prasti keliai? Tikriausiai nebuvote Tailande? Na, reikia pripažinti, kad už kelius šįsyk kaltesnis autobusas – yra tekę jais keliauti po šią šalį ir įspūdžiai buvo žymiai geresni. Šįkart jis labai priminė katamaraną. Iki negalėjimo skaudantis kryžkaulis, kaistančios ir tinstančios pėdos, nuo kratymo tvinkčiojanti galva – ir tai tik antrą kelionės valandą iš septynių.

Bet išgyvenome. Pusė kelio įveikta, o likusius 700 km už 3,5 valandos nuskrisime. Kaip gerai, kad Dievas sukūrė lėktuvus…

Būtų mano valia, šiandien vidudienį atsidūrę Chiang Mai miegotume iki rytojaus ryto. To veikiausiai nebus, nes Pija visai gerai pailsėjo pas tėvą sterblėje – kaip visada: kuo mums blogiau, tuo jai geriau.

Kokie įspūdžiai palikus salą? Prisipažinsiu, tikėjausi geriau. Thong Nai Pan Yai paplūdimys buvo nuostabus, užtat privažiavimas iki jo sąlygojo Mano Mylimo Jo skrydį nuo motorolerio beigi ilgai gijusias žaizdas. Haad Yao paplūdimys buvo žymiai labiau išvystytas, kaip ir pats mūsų rizortas, užtat jūra pasirodė besanti iki kelių ir aš atradau, kad tai ne visada gerai. Tiesa, dvi savaitės ten pralėkė žiauriai greitai. Beveik neįdegiau, nespėjau ir nuobodulio pajusti. Na, bet čia tas atvejis, kaip kažkas nuostabiai mestelėjo, when you have kids, Saturday is just another kind of Monday.

Tiesa, Pija auga akyse ir mus labai džiugina. Kartais užsižiūriu į ją ir šypsausi – nereikia jokio filmo, faina stebėti vien kaip ji žaidžia, kiauksi, kaip leidžia tą savo egzaltuotą garselį „ach“, kai būna soti, pamiegojusi ir pamato ką nors įdomaus. Arba kai išmoksta ko nors naujo: viešbučio lovos galvūgalyje atradusi lentyną, į ją kibosi ir stojosi, o kai pavykdavo, taip džiugiai ir triumfuojančiai klykteldavo O jau tada siekdavo stikliniais pakabučiais nukarstytos naktinės lempelės, kurios vieną iš pakabučių paskui priseginėjau atgal.

Nutiko ir vienas kitas nelinksmas dalykas. Čia pirmąkart Piją sužalojau, prispaudusi pirščiuką vežimėlio rankena (prisiminkite, ką rašiau apie pigius daiktus). Kiekvienąkart atmintyje susigrąžinus tą jos šaižų, kaip niekad garsų spiegimą iš skausmo mano kūną perbėga nemalonūs diegliai. Ir kaip ji į mane žiūrėjo, o aš neiškart supratau. Gerai, kad kitoje gatvės pusėje dirbo ta maloni gydytoja. Ji sakė, kad dar daug tokių dalykų atsitiks.

O paskutinį vakarą saloje vakarieniaudami pas Erelį apskritai keistu būdu išgyvenome. Vietiniai čia paplūdimiuose mėgsta turistų pramogai šaudyti fejerverkus. Laukiant vakarienės laikiau Piją ant rankų, kai iš už nugaros atsklido garsas, lyg griūtų trijų aukštų stiklinis pastatas. Nepamenu, kuriuo metu Pija pradėjo klykti iš baimės, bet aš beveik nustebau ją išgirdusi – mačiau tik, kaip visur aplink mus skraido žalios ir geltonos liepsnos. Dukters balsas tarsi pažadino. Tas fejerverkas sprogo ant žemės už kelių metrų. Lėtai atsistojau ir nuėjau į kavinės vidų. Nesuprantu, kaip nė viena liepsna mūsų neužkliudė.

Aš labai tikiu Sergejumi Nikolajevičium, kuris sako, jog nėra žmonių veiksmų, yra Dievo valia, Vyksmas, kuriam priešintis, reaguoti agresyviai nepatartina – ta agresija tiesiog apsisuks ir grįš atgal. Viskas, kas vyksta, turi vykti. Nuoskaudos ir priešinimasis yra beprasmiai – skaudūs, iš pažiūros neteisingi įvykiai turi savo paskirtį. Bet visgi žiauriai norėjosi tam bičui, kuris uždegė fejerverką, išrėžti ką nors bjauraus. 

Niekam nieko nepasakiau, aišku. Visi greit susipakavo ir dingo. Manęs niekas nepaklausė, ar viskas gerai, ar nieko neatsitiko. Mano Mylimas Jis ramindamas pasakė: „Einam atgal, jau niekas nebesprogdins, o jeigu sprogdins, kas nors duos jiems į galvą“. Man būtų žymiai labiau patikęs žodis „aš“ vietoj „kas nors“. (Bet visais kitais gyvenimo atvejais knygas skaitantis verslininkas yra geriau nei verslininkas su boloniniais šortais ir Nike tapkutėm.) Maisto laukėme dar dvi valandas, o padavėjas sąskaitoje įrašė 80 batų daugiau nei priklausė.

Taip pat žinau, jog mums neatsitinka visi tie blogesni dalykai, kurie šiaip jau galėtų atsitikti, dėl kažkokios priežasties. Velnias, kartais taip susimąstai, žmogus. Viskas taip trapu. Dažnai žiūriu į Piją ir primenu sau, kad ji čia atsirado turėdama savo paskirtį, kad ji mane mokys lygiai kaip ir aš ją. Kad galime greitai viena kitą prarasti, bet, kaip jau sakyta. Vyksmas.

Einu, pamaitinsiu ją.

Daug galvoju. Per dieną galvoje persipina daugybė įvairiausių minčių – tai kaip alternatyvus gyvenimas išoriniam.

Skaitau knygas. Čia, Thongsala miestuke, aptikau visą Roald Dahl kolekciją!  Pasiėmiau porą knygų ir gailiuosi, kad jos ne po 1000 puslapių.

Kartais atsitinka įdomus dalykas: mano galvoje ima vyniotis veiksmas arba kalbėtis žmonės ir… tarsi nuslystų koks kabliukas, lėtai prasivertų durys… Jeigu imu klausytis to, kas ten vyksta, tai, regis, žmonės ar įvykiai mano galvoje tampa savarankiški, o man telieka juos stebėti. Bet vos tik pagaunu save, kad oba!  – viskas išsyk nutrūksta. Reiktų pasimokyti ilgiau juos stebėti ir neįsikišti.

Gulinėdama ant šezlongo labai aiškiai visiems laikams įsisąmoninau vieną dalyką: reikia save mėgti. Reikia mėgti savo gyvenimą, investuoti į asmenybę, kad būtum pats sau patrauklus, įdomus. Nežinau, ar esate patyrę, bet kaip dažnai man yra tekę jaustis, lyg šventė vyktų kažkur kitur, o aš tokia viena, atsiskyrusi. Tai va, būtų gerai pačiam sau tapti švente kuo dažniau. Investuoti į save – tai mėgautis veiklomis, daryti tai, kas tave puošia, nuo ko tau malonu, kas plečia akiratį ir pasaulėjautą. Tapyti, lankyti vaikų namus, leisti žmonėms tave pažinti, imtis ko nors pirmą kartą. Ne todėl, kad gyvenimas trumpas – tai bjaurus ir kvailas posakis – o todėl, kad atsidūręs aplinkybėse, kurios tikrai paryškina vienišumą, mokėtum iš situacijos imti, ne tik duoti. Tai taip lengvai tampa įpročiu – laukimas geresnių laikų ir tas toks nuolatinis tenkinimasis bet kuo, lyg būtų koks nors rytojus, kuris tave ištaisys.

Ar esi laimingas? Taip, jeigu esu išsipildęs. Jeigu myliu. Jeigu turiu prisiminimų ir ne viskas buvo, kaip norėjau.

Ką tik baigėme giminų lankymo turą po Lietuvą. Užsidėjome didelį pliusą ir dabar jau reikia suskubti ruoštis. Man staiga nebeatrodo, kad yra daug laiko iki kelionės. Deja, rytoj vietoje pasiilgtų draugų lankymo Kaune teks kraustyti daiktus…

Išoriškai veikiame daug, sapnai siautulingi, Pija neleidžia nuobodžiauti (ji jau turi dantuką ir moka sakyti “mama” – arba “am am”, kaip pasitaiko ), bet dažnai įkrentu į visokių apmąstymų debesį.

O kas, jeigu negrįžtume? Pasaulis tada sumažėja. Telpa mano viduje.

Galiu iš čia išsivežti, ką noriu. Visus įsivaizduojamus draugus, dėl kurių kažkada prietaringai norėjau pasilikti…

Daina apie.

Regis, visi esminiai klausimai išspręsti: baldams sandėlis yra, mašina išnuomota, vaikui darželis surastas, kremai nuo saulės nupirkti. Beliko prieš pat kelionę daiktus šast, šast į juodus plastikinius maišus.

Išvykstame kovo 22 dieną. Laiko visai nedaug, bet man kažkodėl visa atrodo taaaip toli…

Ir kaip mes sugalvojome kraustytis į tą Tailandą? Man atrodo, tai neįvyko atsitiktinai, staiga, kaip visiems aiškiname. Kartais galvoju, kad ilgai tai prišaukinėjau ir kad tai bus kelionė dvasingumo link (aha, pačiai juokinga). Nes kam Tailande aukštakulniai, madų žurnalai, kosmetika ir skaudanti širdis dėl suknistai brangių dizainerių kūrinių. Ten tingu sukti galvą apie išoriškumus. Viskas sukasi apie įspūdžius ir vidinį turtėjimą: ką naujo tądien pamatyti, sužinoti, patirti. Kaip nesusirieti dėl to, kuris eis užpilti motoroleriui benzino. Kaip sukurti gražesnę nuotrauką. Nesakau, kad tam trūks plyš reikalingas egzotiškas kraštas. Bet gi ne paslaptis, kaip pasikeitusi aplinka įkvepia. Ir tikriausiai būtų kita potekstė, jeigu planuotume varyti į Ameriką.

Va taip keistai viskas ir apvirsta: planavau rašyti nedvasingą stiliaus blogą, o išeis dvasinės kelionės blogas.

Reikia tikėtis, viskas nesibaigs tokiais žemiškais bajeriais kaip vaiko viduriavimas ir dehidratacija.

Įdomus dalykas. Beveik niekada nebūnu viena, bet giliai viduje, ten, kur niekas nemato, yra tokia pilkoji zona, kur esu tik aš ir niekada nieko kito nebus. Ta pilkoji zona nebe fizinė, kaip anksčiau, kaip tais sekmadienio rytais Namuose Be Sienų, kai po savaitgalio žygių ištisą dieną nepratardavau nė žodžio, mat nebuvo kam, ir perskaitydavau kokią neploną knygą. Kaip tais vakarais, ruošiantis iš namų su lūkesčiu, kad gal pagaliau nebebūsiu tokia viena, kažkas atsitiks ir mano būtis taps lyg ir kažkieno kito. Nieko neatsitikdavo. Na, bent jau nieko naujo.

Kartais man taip norėtųsi viską apie save papasakoti, bet bijau, kad neliks anei vieno žmogaus, kuris su manimi sveikintųsi. Todėl savotiškai malonu grįžti į tą savo vidinį užkaborį, kur aš viską žinau. Ir visgi grįžtu.

Mane dažnai dusina nuobodulys. Toks gyvenimas… Koks jis padorus, saugus, pažymėtas gerove, pavydėtinas. Neseniai viena moteris paklausė: “Ką reikia padaryti, kad gyvenimas po kojomis rožes be spyglių klotų? Kur tavo paslaptis?”

Aš net susigūžiau. Ar čia apie mano gyvenimą? Pasidarė truputį gėda, bet tik akimirką. Niekaip iki galo nesusitapatinu su tuo išoriniu klostymusi.

Iki amžinybės išsitęsusi tyla po sprogimo. Įžengiu į savo pilkąją zoną, pirštų galais nubraukiu parako miltus nuo kažkada juodo pianino, palieku karoti voratinklius ant drobe uždangstytų krėslų ir įsitaisau šalia savo mylimųjų lavonų. Ramu.

Neseniai sapnavau, kad mokiausi fotografuoti. Man labai gerai sekėsi. Sukiojausi tarp daugybės žmonių, parodos atidarymas, pagyvenusių pleibojų menininkų pezalai. Išeinu į lauką, staiga kažkokie tūlikai kaip arklidės, pamažu nyksta aplinka, vėl ištinka agorafobija, o tada atsiduriu priešais gražų pastatą. Žiūriu pro objektyvą, reguliuoju fokusą, sutrinku: žvelgdama paprastai, matau namą, o dirstelėjusi pro objektyvą matau jo degėsius. Dar kartą. Tas pats. Tada pasisuku į praeivį. Pro objektyvą – jo lavonas. Nusmelkia įtarimas, kad matau tai, ko dar nėra.

Šalia to namo matau vartus į didelį parką. Staiga judesys sulėtėja, o aš slo-mo šuoliais skrieju  link atsivėrusių vartų. Matau pro juos sustingusį laiką, lūžusius saulės spindulius žiedadulkių migloje, vasariškai išblukusią žolę su pastirusiais saulės zuikučiais, nejudančius medžius. Viskas geibu ir kažkaip… sustoję, bet kviečia, lyg ką žadėtų. Žinau, kad ten – kitas pasaulis, mirtis, o įžengusi nebeišeisiu. Tik jau negaliu sustoti.

Šviesinu plaukus. Man patinka. Jausmas, lyg grįžinėčiau į smagius senus laikus, tik be kraštutinumų. Dar niekad nebuvau šatenė

Matyt, kraustomės į centrą. Po trijų metų senamiestyje pamiškė atrodė tikra svajonė ir puiki idėja, bet po metų izoliacijos su mažai bendravimo ir logistiniais sunkumais, kai atsirado vienas vaikas ir tik viena mašina, nutarėme grįžti arčiau judesio. Bent jau į parduotuvę galėsiu su vežimu išeiti laiko praleist O ir su žmonėmis paprasčiau susitikinėti. Kyla minčių apie emigraciją, bet jomis veikiau žaidžiame. Kas ten žino. Žodžiu, kol kas čekinu, kur čia kokių laisvesnių butų būtų

Apie emigraciją: nusipirkau A. Užkalnio knygą. Skaitydama jo straipsnius interneto portale laikiau jį visišku prasčioku ir kietakakčiu, bet paskaičius vieną intervą, kuriame ir pristatinėjo savo leidinuką, mano nuomonė apie šį pilietį radikaliai pasikeitė. Žodžiu, skaitau “Angliją: apie tuos žmones ir jų šalį” ir žvengiu. Nieko rimto nesitikėkite, bet šiaip tikrai smagus skaitaliukas apie tai, ko nerasite kelionių vadovuose, jeigu domina gyvenimas šioje šalyje. Šoping-tripui ir pasivaikščiojimams drąsiai pakaks ir kelionių vadovo

Pijai jau 5,5 mėnesio. Ji dar nežino, kaip daro šuniukas, kaip daro katytė, bet jau moka parodyti, kaip daro Angelina Jolie: papučia ir atstato lūpas. Atėjo laikas, kai su ja labiau smagu negu sunku. Kažkada Aurora pasakojo, kokia palaima ją apima maitinant vaiką – tada negalėjau pasigirti panašiais jausmais, mat Pija buvo neseniai gimusi ir aš jaučiausi lyg ką tik atvykusi į užsienio šalį, kur stengdamasi nepasiklysti pakeliui į metro nepastebiu puikios architektūros. Praėjus keliems mėnesiams meilė vaikui primena kritimą į minkštus debesis, kur neegzistuoja jokios įtampos, yra saugu ir kažkaip… lengva

Einu laukt pavasario. Bububu.

Atsitiktinai pavarčiau “Psichologiją TAU” ir aptikau straipsnelį apie darbuotojų motyvavimą, įmonės politiką, kuo vadovai gali paskatinti komandą arba, atvirkščiai, kas priverčia darbuotojus nuleisti rankas ir kelti sparnus. Žodžiu, vienas iš daugelio rašliavų apie karjerą, bla bla.

Mano dėmesį patraukė kitkas: šalia visų teksto punktelių buvo iliustruojančios fotografijos. Vyras, darantis prezentaciją. Kolegos, sveikinantys moteriškę kažkokio pasiekimo proga. Pasitarimas erdvioje patalpoje. Ten buvo gal dešimt nuotraukų. Visur žmonės su kostiumais, dryžuotais marškiniais, tvarkingai susegtais plaukais, “nematomu” makiažu.

Tada pagalvojau, kas mūsų kultūroje yra darbas, karjera, kaip rodomas sėkmingas darbuotojas: kostiumai, vienodi dryžuoti marškiniai, kūno spalvos kojinės, plačios šypsenos, viskas kvepia pinigais, būtinai biuro aplinka. Kodėl paskui stebimės, kad darbus skirstome į juodus ir baltus – sėkmingas žmogus dirba tik biure, jis vilki puikiai pasiūtą, bet visgi uniformą, o po darbo geria brangų viskį. Totalus snobizmas! O kur dailininko nuotrauka? Sportininko? Kur gerai dirbantis statybininkas arba padavėja? Rašytojas? Jokio kūrybiškumo formuojant sėkmės suvokimą…

Neradau savęs nė vienoje iš tų nuotraukų. Ir, žinote, nesigailiu.

Foto: quickpurchase.co.uk

Yra poetinės dedikacijos ir šimtai surūkytų cigarečių.

Yra fatališkos traukos ir dramatiški nesuderinamumai.

Yra bandymai ir pergalės.

Yra linksmieji kalneliai ir dūžiai galva į sieną.

Yra pamokos ir yra “niekada daugiau”.

Dabar gi atrandu paprastus dalykus: kaip paimu ant rankų, kaip glostau ir bučiuoju, kaip dainuoju migdydama, kaip klausausi iškalbingai tęsiamų “aaauuuuu”, kaip žiūriu į ašarotas akytes ir tobulai moteriškai patemptą apatinę lūpą, kaip ištirpstu sulaukusi šypsenos, kaip rengiu ir mankštinu, kaip maitinu savo pienu ir vežioju parke – viskas sukrenta į kažkokią smulkmenų mozaiką ir aš matau, kaip auga mano vaikas. Kad mums gera kartu. Kad esu gera.

Guliu lovoje su gana keista kompanija. Šalia miega Pija, ant paklodės pūpso arbatos puodas, iš kurio beveik niekada negeriu, ir TYLA.

Tyla… Netgi pradedu girdėti savo pačios mintis. Norėčiau parašyti apie naujus drabužius, ką tik atrastą svajonių butiką, bet nėra energijos.

Nors miškas dar žalias, lauke kvepia žiema. Ne žinau, bet įsivaizduoju – lauke nebuvau kelias dienas (Pijai per lietų nelabai gerai), o pastaroji kelionė į viešojo maitinimo įstaigą baigėsi 1,5 valandos važinėjimu po vakarinį Vilnių su klykiančiu vaiku – ji niekaip nenorėjo užmigti, tad teko grįžti namo ir nusitraukti bergždžiai apsitemptus džinsus.

Jaučiuosi vieniša. Sumažėjo pieno, man atrodo. Ir tos tylos taip mažai, kaip maisto, kurį dar galiu valgyti. Kaip laiko jam pasiruošti.

Užvakar supratau, kad dar nesakiau Pijai “aš Tave myliu”. Tai vakar jau pasakiau. Ji atpylė man ant peties atsakydama.

Viskas bus gerai. Viskas bus.

Tai, kas vyksta pastarąsias savaites, galima įvardyti kaip rutiną: pasikartojanti dienotvarkė su laiko pastumdymais. Tačiau kuo daugiau rutinos, tuo daugiau povandeninių srovių. Kuo mažiau vyksta išorėje, tuo daugiau vyksta viduje. Galvoju apie jogus, kurie metams užsikasa po žeme. Na, gerai, kad ir apie tuos, kurie užsidaro kalnų trobelėse. Galvoju apie Hesės valtininką.

Toks jausmas, lyg visa, kas iki šiol buvo AŠ, susispaudė į kamputį ir tūno, kol išoriškai būnu mama. Vienas visiškai naujas vaidmuo staiga tapo pirmaeiliu, o aš netgi teksto nebuvau iki tol akyse mačiusi. Neliko laiko būti tuo, su kuo save tapatinau. Taigi, pagimdžius, pasirodo, tenka dar viena pamoka: sujungti realią, funkcionuojančią motiną su staiga funkcijų beveik nebeatliekančia moterimi, drauge, šiaip kažką su savimi veikiančiu individu. Tai įvyksta ne iš karto.

Mama aš niekada nebuvau. Mėgti vaikus ir jų norėti nėra tas pats, kas juos pagimdyti ir auginti. Jausmas ne tas pats.

Beje, apie gimdymą. Nesigraužiu, kad man atliko Cezarį. Bet vis dėlto truputį gaila, kad nepavyko pačiai. Paskutinę akimirką nesudalyvavau; taip ir nežinau, ką tai reiškia.

Pirmas kelias dienas su Pija elgiausi kaip su bet kuriuo kitu nauju pažįstamu – tarsi bijojau peržengti ribą. Tik vėliau kažkaip nušvito, jog galiu pabučiuoti jos kojytę, čiupinėti pirščiukus, uostyti skruostus. Kaskart pavadinusi ją “dukryte” pajaučiu kažką šilto.

(Ne, čia turiu galvoje ne tą atvejį, kai Pija mane aptriedė nuo juosmens iki kulnų )

Mano Mylimas Jis aną vakarą pasiklausęs, kaip vonioje ją kalbinu, prisipažino nustebęs, kad galiu būti tokia emocinga, švelni ar kažkaip panašiai. Kas jau kas, bet Jam mano emocingoji pusė tikrai gerai pažįstama, tik čia, matyt, kas kita. Gal tai ir yra tai – juk motiniškumas veikiausiai ne manieros, o kažkas tokio savito, ko nė pats nepastebi?

Gal aš visko noriu per greitai, bet tas pirmas savaites, kai su Pija “nėjome į žmones” man žiauriai pritrūko judančių paveiksliukų prieš akis: žmonių, senamiesčio, veiksmo.

Jo dėmesio. Manau, “tėvais” tapti itin lengva, kai visa, kas riša, yra temos apie tai, kiek kartų pakakojo, atpylė, ar verkė, kada užmigo ir t. t. Bijau nebebūti vyru ir moterimi, kurie turi ir kitų temų, sąlyčio taškų. Dažnai pati elgiuosi kaip užgautas vaikas ir tai nepadeda. Bet įvykiai kaip kūdikio atsiradimas yra tokie visa keičiantys, kad tarp skubėjimo nusiprausti, atpylimų ir autokėdučių tvirtinimo pražysti vien nuo jo kilstelėto antakio, kai pamato su suknele ir aukštakulniais… Turbūt tai ir turiu galvoje, kalbėdama apie mažus įvykius ir didelius emocijų rezonansus. Ir neduokdie Jis pažada niekur nevažiuoti, o paskui visą dieną laksto po susitikimus

Man pasisekė, kad po dviejų metų kartu jaučiuosi vis dar Jį įsimylėjusi. Gal tai ambicinga, bet noriu, kad taip būtų ir toliau.

Ką gi, laikas maitinti Piją. Kad jūs žinotumėt, kaip kvepia jos skruostai…

Šiandien mane papiktino vienas straipsnis. Jame diskutuojama, kiek pėdkelnių pasirinkimas nusako moters vidinę kultūrą, įgimtą laiko bei vietos pojūtį ir gebėjimą korektiška išvaizda žongliruoti protokolinėse situacijose. Aš puikiai suprantu, kad egzistuoja karališkieji priėmimai, biuro aplinka ir Seimas, bet tokie “išmanėlių” tekstukai man dvelkia bandymu įprasminti stambius ir itin brangiai kainuojančius tomus, sukaltus apie protokolą, apie tai, kas, kada ir kaip galima.

Štai, pasak tekstuko, “masinis gan storų kūno spalvos pėdkelnių su žvilgančia laikra ir mini sijonėlio derinys” yra nedovanotina ir stačiai šokiruojanti stiliaus faux-pas. Žinot, ką galvoju? Blizgi mini suknelė vidury dienos dar prieš porą metų būtų užpelniusi nukryžiavimą ant beskonybės stulpo, o bet tačiau šiemet tai vienas skatinamiausių it moters pasirinkimų. Taigi, jeigu Karlas, Stela ir Donatela kurį nors sezoną vienbalsiai užplėš, kad “gan storos kūno spalvos pėdkelnės su žvilgančia laikra” vėl mados tope, tai jau taps norma? Siekiamybe – geidžiamybe? Ir tada jomis užvers parduotuves.

Tik nereikia sakyti, kad painioju madą su protokoliniais bajeriais: tame pačiame straipsnyje apie kojines rašoma, kad oficialiuose renginiuose be jų pasirodyti šiukštu negalima, bet va Kate Moss, atšuoliavusi pas Anglijos karalienę arbatėlės nuogomis blauzdomis nepadarė nieko smerktina – “mat į klausimą „kas aš esu?“ Kate Moss gali atsakyti: viena garsiausių pasaulio supermanekenių, kuriai nesvetimas maišto jausmas ir bohemiškas gyvenimo būdas; esu madas diktuojanti asmenybė, kuri taisykles išmano taip gerai, kad gali sau leisti jas ir truputį sulaužyti, paversdama tai savo stiliumi.”

Džyyyyz Štai, ką pasakysiu: chebra, atsipalaiduokit ir nustokit plauti smegenis beigi kurstyti visokių floristų petruškevičių baimę. Aš už tai, kad moterys šiek tiek išmanytų etiketą, bet labiausiai – už tai, kad būtų savimi, kad nesileistų užparinamos visokio plauko “stilistų” ir “proto-kolistų”, kurie leisdami brangias knygas ir kurdami bevertes laideles telikuose bando pateisinti savo buvimą, įtikinti, kad visi likusieji žino per mažai ir amžiais rizikuoja nusižengti šventoms etiketo, stiliaus, mados, protokolo taisyklėms.

Fak ju, stilistai! – aš esu aš. Ir tai ne statusas. Man jo nereikia, kad leisčiau sau pačiai spręsti, pagal kokį drabužį mane sutiks. Turiu šiek tiek skonio, šiek tiek proto, šiek tiek noro priešintis ir daug fantazijos. Taip, man buvo labai nesmagu Londone, nes tik nuvykusi sužinojau, kad turime bilietus į operą, kur su džinsais eiti žiauriai nejauku – tai ir yra vidinis laiko ir vietos pajautimas – bet dėjau skersą ir nepaisysiu instrukcijų apie tai, kurios kojinės dera prie mano nuostabios tailandietiško šilko suknios, kai einu į brangų restoraną, ir ar galiu užsiraitoti mėgstamas atlasines pirštines ant megztuko alkūnių, kai man tai atrodo įdomiai.

Be abejonės, labai miliu blizgius žurnalus apie madą, bet man tai ne instrukcijos – veikiau akiai gražūs paveikslėliai ir idėjų šaltinis. O visa ta “atseit stilistų” mafija tegul rūpinasi Radžiu bei Graužiniene ir neknisa proto išradingiems žmonėms, kurių pasirinkimas savitai atrodyti taip dažnai “autoritetingai” cenzūruojamas.

Staiga mane sugavo mintis: ar tik aš netampu per daug normali? Tokia stabili, skaitanti knygas apie vaikų seksualumą, besivilianti būti geresne motina, jau dabar esanti labiau nei bet kada nuspėjama, o visas neatsakingumas – tai keli šimtai litų, palikti “Kristianoje” už mažyčius buteliukus; daugiau jokių žaidimų degtukais, jokių lenktynių ir nuo slydimo apsibraižiusių stiklo kalnų.

Ar aš to bent jau nepamiršiu? Nes jeigu nepamiršiu, tai vis tiek matysis – kažkaip neapčiuopiamai, bet jeigu pašnekovas pagaulus… Man atrodo, kad jeigu vieną dieną tapsiu visiškai normali, nebeliks manęs pačios. Ir viso to nemalonumo, dėl kurio kažkada buvo verta mane sutikti.

Kai su juo permiegodavau, jausdavausi neištikima viso pasaulio vyrams – ir tiems, kuriems tikrai buvau neištikima, ir tiems, kurių dar nebuvau spėjusi pasimatuoti. Mano svarbiausi ilgalaikiai nesantykiai buvo su vyru, apie kurį nieko daug nežinojau, o jis nepažinojo manęs.

Mes miegojome su fantazija apie vienas kitą. Dabar, kai tai seniai baigta (kas baigta?), aš elgiuosi kaip dama. Bet tai viskas, ką galiu. Sapnų nesuplėšysiu, vaizduotės neišsiperuosiu.

Baisiausia, žinoma, ilgėtis ne jo paklodžių. Galios.

Mano Mylimas Jis čia stipriausias – dar niekas nekėlė man tokios pagarbos, kad nebegrįžčiau pas Genijų. Mano Mylimas Jis atliko neįveikiamą darbą – įtikino, kad riba tarp tikrovės ir fantazijos egzistuoja, ir dėl Jo aš likau tikrovės pusėje.

Taip, tai pagarba. Bet meilė… Meilė nėra kryptis. Tikrai ne vienpusė kryptis.

Ką tik supratau, jog neatsitiktinai laukiuosi vaiko dabar, kai man 27-eri.

Pastarieji 10 metų buvo vienas ilgas etapas iš besikartojančių pamokų, kaip filme “The Groundhog Day”. Praėjo dešimt metų ir visa tai baigėsi, aš pasikeičiau.

Dabar suprantu, kodėl prieš keletą mėnesių pagalvojau apie savo Pirmąjį Vyrą (nepainioti su Buvusiu Vyru). Pagalvojau, kad norėčiau jį sutikti. Tada pasidarė net nejauku dėl tokių minčių, bet dabar jau žinau, kodėl: galbūt norisi tam tikro simbolinio rato uždarymo. Įsivaizduoju, tai būtų rami situacija, kelios taikios frazės, o labiausiai norėčiau, kad jis pamatytų, kokia aš sveika, nenusiboheminusi, nepasiklydusi. Žinoma, tai nėra visiška tiesa

Ir nors mes su juo veikiausiai nebesusitiksime, aš džiaugiuosi tuo, kaip baigėsi šitas juo prasidėjęs dešimtmetis.

Šiandien manęs paklausė: “Ar esi buvus su bent vienu normaliu vyru?” Atsakiau, kad ilgai neužtrukdavau, o dažniausiai tokius aplenkdavau, nes man jų būdavo kažkaip gaila O kai mokyklos laikų draugė pamatė Mano Mylimo Jo nuotrauką, pasakė: “Oi, ne. Ne tavo tipas. Atrodo teisingas, geras šeimos vyras”.

Ką gi, su tuo “teisingu ir geru ne mano tipu” aš laukiuosi vaiko ir, tiesą sakant, negaliu sugalvoti nieko geriau. Išgyvenu žmogiškos laimės kulminaciją. Dažnai prisimenu, kaip prieš beveik pusantrų metų važiavau su tuo nerealiu biču į Portugaliją, kaip viskas buvo magiška ir taip… daug žadėjo, ir staiga atsitokėjusi suvokiu, kad tas pats nerealus bičas sėdi kitame kambaryje ir žaidžia “Travianą”, ir mane apima niekada nepatirtas jausmas – kad laikau gyvenimą savo rankose ir jis nebesudėliotas iš atsitiktinių išplėšytų puslapių. Tai mano knyga. Su Juo, nuo pradžios iki dabar. Tai mūsų.

Dievaži, būti su kažkuo yra sunkiau negu vienai, bet niekada anksčiau per pusantrų metų nesugebėjau tiek subręsti.

Šiandien perskaičiau vieną iš daugelio pastaruoju metu mirgančių straipsnelių apie vyrų ir moterų priklausomybę nuo sekso.

http://www.lrytas.lt/-12251706601223878407-p1-sveikata-desperati%C5%A1ka-priklausomyb%C4%97-nuo-sekso-ne-vien-vyr%C5%B3-liga.htm

Panašu, kad turime dar vieną madingą sutrikimą.

Girdėjote apie ortoreksiją? Tai perdėtas rūpinimasis sveika mityba. Nežinau, kaip Jūs, bet aš ne vienus metus skaitau žurnalus, brauzinu internete, retkarčiais paimu į rankas laikraštį, buvo laikai, kai žiūrėjau ir teliką. Visos masinio informavimo priemonės pumpavo mūsų smegenis gąsdinimais, kas bus po dvidešimt metų, jei nuolat nerysime (negazuoto!) vandens, jei nederinsime maisto produktų, jei nevalgysime daržovių, jei kramtydami teisingai nekvėpuosime. Pyst – šiandien turime ortoreksiją.

Dabar priklausomybė nuo sekso. Nemaža populiacijos dalis, manyčiau, mikliai gali rinkti kokio patyliukais rekomenduoto psicho numerį ir nusiteikti ilgus metelius narplioti savo naujai atrastą ligą, nes turėjo daugiau negu 15 partnerių (odieve!) ir ne su visais liko gerti kavos.

Jei įdėmiai skaitėte straipsnį, pastebėjote įsiūtą priežastį: intymumo stoka, intymumo baimė. Dėl jos žmonės geria, torčinasi, pjaustosi, urmu perka batus, miega su bet kuo.

Suprantu tuos žmones, juos užjaučiu, bet šio teksto klaustukas kitur: ar liko kas nors mūsų gyvenime, ką darome dažniau / aistringiau nei statistinis pilietis, ir kas nebūtų priskiriama psichologiniam sutrikimui? Dabar aš jau net batų negaliu turėti tiek, kiek noriu, nes tai turbūt reiškia, kad mamytė mane per trumpai maitino. Jaučiuosi taip, lyg nuolat skaityčiau medicinos enciklopediją. Kas nebandėte, greit įsitikinsite: sergate 95% išvardintų ligų.

Mintyse netikėtai iškilo analogija. Asmeniškai netikiu, kad kontraceptikai nekenksmingi, kad mes pasenusios tikrai būsim sveikos kaip agurkėliai ir nepatirsim jokių neigiamų pasekmių. Bet kai aš sykį garsiai sudvejojau, mano ginė nusijuokė: “Neplanuoji lėlytės? Tai ir gerk tas tabletes, ir nedurniuok! Tai, kad jos kenkia – Bažnyčios propaganda”.

Ar Jums neatrodo, kad visa tai, įskaitant mus pačius – gero bizniuko dalis? Tiek farmacinio, tiek psichų, kurie rimtais veidais dėlioja rimtus terminus ir užburia, kad Tu kitoks, Tu sergi, Tu turi daug problemų ir ilgai ilgai (beje, ir brangiai) turėsi gydytis…

Suprantu, tai skamba kaip sąmokslo teorija, bet aš žiauriai pasiilgau laikų, kuriais negyvenau: tada vaikai buvo tiesiog judrūs ir neturėjo dėmesio sutrikimo sindromo, mergaitės savaitę nevalgydavo iš meilės, ne dėl anoreksijos, vyrai buvo lenktynininkais ne todėl, kad turėjo mažą, o daugiau nei 30 batų porų savininkės buvo tiesiog kūrybiškos prigimties moterys…

Aš girdžiu, kaip pro mane slenka laikas. Esu iš žmonių kategorijos, kurie jautrūs garsams. Ir negaliu ignoruoti.

Staiga nuo tų įspėjamųjų signalų nusidriekia asociacija apie tai, kaip gailėsiuosi dabartinio laiko švaistymo ir baimės surizikuoti. Db suprantu, kodėl tėvai kartais būna tokie neurotiški – jie ne iš principo prieštarauja dėl mūsų elgesio, bet pavydi laiko atlikti tai, ko patys neišdrįso, tik niekada neprisipažintų. Aš prisipažįstu jau dabar, kad pavydėsiu savo dukrai, kai ji nusifotografuos nuoga ir kur kas menkiau cenzūruos save, o sūnus rašys knygas ir galbūt nesipainios minčių raizgalynuose, kuriuose taip lengva įkliūti it tramdomuosiuose marškiniuose.

Lygiai prieš metus rašiau liūdną tekstą apie savo baimę, tačiau dabar jaučiu, kad niekas nepasikeitė, o pirmas impulsas – kaltinti vargšą rudenį.

http://www.new.facebook.com/note.php?note_id=4737097890

Argi ne klaiku gedėti savo paties gyvenimo, jam dar neįsibėgėjus? Reguliariai verkiu dėl to, kad gali mirti mano močiutė, bet priežastys nevažiuoti į tą miestą nusveria.

Šiandien aš girdžiu, kaip įsitempę braška mano tramdomieji. Kaip jie braška visą gyvenimą ir laukia, kada aš išgirsiu.

Vkr sapnavau sapną: baigiau versti knygą, maluosi kažkur su žmonėmis visa tokia graži, išsipuošusi, kažkokia atskilusi nuo visos aplinkos lyg iš kitos planetos ir nežinia, ar viena suvokianti, kad tai tik regimybė… O viduje toks stiklinis  jausmas, kad aš dabar nutrūkau, pakilau į orą, manęs “prie žemės netraukia” joks darbas, o ateitis nelb aiški, ir tik laiko klausimas, kada aplinkiniai tai supras, perkąs mane ir mano apsimestinė (taip pat prieš save pačią) ramybė, savikontrolė ir stabilumas sprogs ore kaip ir pinigai, kurie dar liko.

Šnd aš baigiau versti knygą. Mane kankina nemiga. Žinau, kad viskas bus gerai, kad tikriausiai gausiu dar vienos įkvepiančios knygos vertimo užakymą (leidėjas buvo davęs pavartyti – tiesiai šviesiai nepadori, mėgčiau, jei patvirtintų), o ir šiaip, kaip pradedanti fryliancintoja esu pakankamai paklausi, net neįdėjusi į tai jokių pastangų, kurias planuoju dėti, o vis dėlto man neramu. Ar to pakanka?

Mano problema jau kurį laiką aiški: negaliu sėdėti ir mėgautis dalykais, kurių visuma tarsi turėtų būti atsipalaidavęs gyvenimas darant tai, kas patinka. Man reikia sau pačiai spardyti šikną, kandžioti lūpas, užsiiminėti savipisa ir neturėti ramybės.

(Patarimas jauniems tėveliams: nedulkinkite smegenų savo vaikams ir gražiai sutarkite, priešingu atveju jie niekada negalės gyventi ramiai, nes… negalės. Jiems reikės įtampos, kaip ženklo, kad viskas normalu. Nes normalu, kai kažkas negerai.)

Dar mane neramina (surprise!) tai, kiek aš uždirbu arba galiu uždirbti. Suprantu, kad tai vienas iš dalykų, kuriuos nesveika segti prie savivertės, kaip ir išorinio grožio, nuveiktų darbų, gudrių pažinčių skaičiaus, (ne)priklausymo elitui (jo, šitas juokingiausias), o vis dėlto. Sako, esame vertingi ir nubraukus visus tuos dalykus, bet kaip? Savęs lyginimas su kitais, gyvenant Vilniaus centre, o ne kalnų triobelėje, tarsi neišvengiamas, ir aš lyginu.

Aš uždirbu mažiau už savo draugą ir dažnai galvoju apie tai ne tik todėl, kad esu įpratusi kuo mažiau ką nors varginti, apsunkinti, sakyti “tai kad jau draugaujam, davai nupirk man Audi TT” ir liestis prie ko nors – ne rankomis, o… egzistenciškai. Tai net ne konkurencijos jausmas (jis – kitose srityse).

Mano Mylimas Jis sako, kad tai paprasčiausias dalinimasis. Vėlgi grįžtant prie auklėjimo modelių, teoriškai tai suprantu, bet man vis tiek truputėlį neramu.

Na, jeigu ką, visada galiu grįžti dirbti to lb gerai apmokamo lb nemėgstamo darbo. Juk gali būti, kad jis man labiausiai ir reikalingas: sušikta savijauta kasdien!

Nuostabu: žiūriu pro langą ir džiūgauju. Nežinau, ar Jūs pastebėjote, bet yra toks laikas metuose, kai apsimetus, jog gimei prieš valandą, ir pamiršus, ką žinai, sunku pasakyti, ar šiuo metu ruduo, ar pavasaris. Nes šilta, bet ne karšta; šiek tiek vėsu, bet nežinia – vėsta ar tiesiog nespėjo įšilti. Jei galvoji, kad pavasaris, tai užkutena tas naujumo, šviesos pažadas, o jei įsivaizduoji, kad ruduo, apima susimąstymas ir žiemos gylio nuojauta.

Vėl pradedu pastebėti gamtą, jaučiu oro kvapą, negalvoju vien apie terapiją (vaikščiojimą po batų parduotuves – kartais tai veikia kaip inhaliatorius nuo astmos), imu parašinėt blogą, kitaip tariant, kyla autentiškų minčių.

Kodėl buvau “užsidūchinus”? Nes dirbau klaikiai bukinantį, koktų, ne savo darbą. Verčiau techninius tekstus. Maniau, juk negali būti labai blogai, juk aš taip nebenoriu matyti žmonių, geriausia dviese su kompu dirbti tai, ką moku geriausia. Deja, deja. Vertimo turinys vos neišvarė iš proto, kol Mano Mylimas Jis neiškėlė ultimatumo – arba metu darbą ir atvirstu į žmogų, arba mes niekados neturėsime vaikų, nes aš niekados taip ir nebeužsinorėsiu mylėtis.

Tai va, jau antrą savaitę fryliancinu. Pasaka. Antrosios knygutės vertimas jau į pabaigą, o ir šiaip imu kvėpuoti, nors neprognozuojamų nervinių protrūkių dar pasitaiko

Beje, koks paradoksas – šiandien pasirašiau aktą, kuriame buvo įrašytas didžiausias mano gautas atlyginimas (išskyrus pirmosios knygos vertimą). Ech, jei tas darbas man patiktų…

Poryt važiuoju į Medicinos diagnostikos centrą aiškintis, ar neprisižaidžiau besisoliariumindama. Vaje, kaip nelaiku db būtų susirgti odos vėžiu! Dabar, kai dirbdama namie jaučiu tokį kaifą, kai mes radome tą gražią vietą gyventi, kai taip neseniai nusipirkau dviratį ir svarstome apie auksaspalvį retriverį beigi va šitą afigennai čiotką ekologišką automobiliuką (jis dar tik konceptas, bet ledinis, nors negaliu pakęsti špygos dydžio mašinų… Tai anyway, jis ekologiškas ir kosminio dizaino)…

O dar į Amsterdamą važiuojame svtgl… Žodžiu, db būtų lb prastas laikas mirti. Tas pats, kas pradėti valgyti gimtadienio tortą ir gauti per nagus dėl to, kad alkoholikas tėvas šoko ant arklių.

Jis klausė, ar nebijau. Tai nebijau, nes mirti ruošiausi nuo vaikystės. Na, tik nesinorėtų grabely tįsoti nuplyšusiu veidu. Būtų liūdna, jei būtent dabar.

Todėl, mano geriausias drauge iš Dievulio raidės, padaryk taip, kad nesirgčiau odos vėžiu, o aš Tau pažadu nebeiti į soliariumą (reikės pasiaiškinti, kaip ten su tais savaiminio įdegio kremais, gal kas žinot gerų briandų?) ir labiau vertinti tai, jog esu gyva su tais žmonėmis, kurie aplink mane, be tų, kurių neliko, nes taip reikėjo ir viskas yra Tavo valia, kuriai aš atsiduodu, nes Tu visada žinai, kaip turi būti, ir Tu neši mane ant rankų.

(Man klaikiai patinka tas pasakojimas apie dvejas pėdas smėlyje, ir kai jos lieka vienos, tai tada Dievas neša mus ant rankų.)

Amen.

Šiąnakt susapnavau, kad mylėjausi su mergina. Kadangi, savaime suprantama, niekas nenori detalių, pasakysiu, jog man buvo labai gerai, užtat ji neparodė anei menkiausios reakcijos. Net ne malonumo. Net ne tai kad suvaidinto. Visiškai nieko. Ant jos veido kaip priklijuotas bolavo blankus šypsnys.

Tai mane privertė jau ne pirmą kartą susimąstyti, kad su moterimis mylėtis yra labai sunku. Rimtai, mes visos esame pazirzusios ant nesusivokiančių bičiulių, o neretai ir iškoneveikusios pažįstamų seksualinio intelekto beigi įgūdžių lovoje nebuvimą. Tačiau prisipažinkite, kiek iš jūsų miegojote su tokiu pat sudėtingu mechanizmu, kokiu esate pati?

Aš miegojau. Pasakysiu, nelengva. Aišku, yra ir kitų pojūčių: neapleidžia Simone de Beauvoir aprašytasis jausmas, kad darai tai su savimi arba su veidrodžiu – tokios pat krūtys, liemuo, erm… visa kita, net kvapas panašus. Ai, dar kartais kutena tas smagus jauduliukas, kad darai kažką nevisai legalaus Tačiau bent jau mano kukli patirtis (įskaitant susapnuotą) plyšauja, jog nepaplušėjus pusę gyvenimo prie visų tų nematomų mygtukų, malonumo moteriai nesuteiksi. Nes visi mygtukai kiekvienos atveju skirtingose vietose, arba jungikliai sukinėjasi į nevienodas puses, ir tai nedaug kuo teprimena mano numylėtojo Andrew Blake deivių Arios, Justine ir Anitos Blonde intymių pasibuvimų, kur viskas taip laipsniškai veda į pergalingą baigtį.

Man rodos, reiktų užjausti ir suprasti vyrus, kurie, kaip kad nutinka, nelabai susivokia, kurią akimirką kur spausti, ir koks žiaurus pralaimėjimo jausmas apima, kai sučiauptos moters lūpos byloja nuosprendį: “Tu manęs nesugebi sujaudinti, žioply. Geriau jau būčiau sukapojus picą.”

Kilo dar viena mintis: argi mūsų malonumas nėra mūsų pačių reikalas? Tuo pasakymu nepjaustau pjūklu lovos ir nesakau, jog šioje srityje verta būti individualistais (ne, ne ir dar kartą ne!), bet jei dalyvauja du žmonės, tai ir atsakomybe už kaifą turi būti dalijamasi (na, ir atitinkamai kai daugiau žmonių).

Turiu nuojautą (o taip pat žiūriu daug filmų), kad kai kurios iš mūsų laukia. Laukia, kol jas užves, sujaudins, pabaigs, ves, atspės mintis, nenorus, pastatys pilį, kurioje galbūt teiksimės ilgai ir laimingai gyventi.

Dieve, kaip aš užjaučiu vyrus. Stiprybės, brangieji.

Geroji naujiena: mečiau darbą – jau seniai niekuo taip nesidžiaugiau. Db esu ne kokia fakin suvargus techninių tekstų stenėtoja, o faina ir kūrybiška (grožinių) knygų vertėja. Triskart valio!

(Tik reikia kibti į tą knygą, kol leidėjas nekibo man į plaukus…)

Kas dar? Nieko. Priartėjau prie kažkokio keisto etapo – visada laukiau, kada pradėsiu gyventi, o db, regis, tiesiai priešais mano nosį ta pradžia, kuri sako: “Ė, mažule, daryk ką nors, judink šikną, taigi tavęs čia laukia, ko žiopsai?” O aš kažkaip baugščiai mykiu: “Eee, tai kad… oi, ką – jau? Velnias, net nžn… Palaukit, o tai ką, rimtai? Negali būti. Ir apskritai mes gi dėl nieko nesitarėm.”

Verbalinis paralyžius. Migrenos priepuoliai. Sociofobija.

Ar aš kada nors buvau nekomplikuota? Galvoju apie visus tuos laikus.

Žinote ką? – aš turiu teisę būti komplikuota. Sergėk Viešpatie mano artimuosius ir suteik jiems neišsenkamą kantrybės šaltinį. O jeigu jie mane apleis (ką aš tikrai padaryčiau), tai baigsiu kaip ta sena boba, kur valgo picą iš konteinerio. Ir aš turėsiu tam teisę.

Ne, bet rimtai, nereikia bėgti nuo temos.

Aš priartėjau prie kažko lb laukto, tik nžn, kodėl man taip neramu. Ir aš viską suknisinėju. (Ką moku, tą moku.) Ech, kaip būtų gerai kur nors šmurkštelėti, bet kaip jie fakin garsiai šaukia, kad nemalčiau šūdo!

Maksima yra ryklys ir tas seniai aišku. Bet taip pat ir kiaulės. Įdomus variantas, bet apie viską iš eilės.

“Ačiū” kortelė, sakė mums pažįstami ir giminės – puikus dalykas. Nuolaidos, bla bla. Gerai. Mes tokie lb neprisirišantys prie kortelių, aš ir Jis (nebent Laisvalaikio, nors ir tai dažnai pamirštam pasinaudoti), bet užpildėme tą popieriuką.

Popieriuke yra daug įvairių punktelių, vieną iš kurių nori pažymi, nori ne – siųsti ar nesiųsti reklaminę informaciją nurodytais asmeniniais kanalais.

Radę progą, ty. apsipirkę Myndės Maksimoj kažkurį kartą paduodam kasininkei popieriuką ir kortelę aktyvuoti.

- Jūs nepažymėjot va to punktelio, – sako kasininkė.

- Taip, nepažymėjom, nes nenorėjom.

- Negaliu priimti kortelės, reikia pažymėti.

- Mes nenorime gauti reklamos, ir tiek, – susiraukia Mano Mylimas Jis.

- Atleiskit, bet mums neleidžia priimti kortelių, kai nepažymėta ta dalis.

Gražu. Imkit kortą, naudokitės nuolaidomis, vaikučiai, o mes suvaidinsim, kad esam geri kaip dievulis ir neva duodam jums rinktis.

Pedikai ir gaidžiai jūs esate, chebryte, ir neišgelbės įvaizdžio net ecologiški maišiukai su analfabetų kurtu pavadinimu.

Vėl tas baisus jausmas, kad viską jau sužinojau, niekas nepasikeis, nieko įdomaus ir pažadinančio nebeatsitiks, o man iki užuolaidos liko 10 žingsnių. Praskleisiu – ir siena.

Vėl tas siaubingas jausmas, kad gyvenu taip, kaip nenoriu, o rankos, ne – siela surišta, negaliu pasijudinti, negaliu įkvėpti oro, negaliu pasitraukti net pailsėti nuo to fakin sąstingio. Neprisimenu, kiek šimtmečių nebekuriu prastos poezijos – bet kaip man jos, nesamos, gaila. Mano polėkis atrofavosi, aš merdėju. Žiūriu klaikiai neįdomų filmą…

Ir man teko nelaimė budėti.

Šiandien suskaičiavau, kas man atsitiko per metus. Kai pagalvoju, pačiai nesitiki: pažabojau bjaurią ligą, sutikau svajonių vyrą, pagaliau išėjau iš savivertę smukdžiusio darbo, išverčiau knygą, kurią ką tik paėmiau į rankas in flesh… Skamba oriai Be to, jau tikiu, kad šį bei tą moku, o ir šiaip esu ne toks jau blogas žmogus

Dar šis tas liko, bet esu nusiteikusi optimistiškai. Vienas Protingas Žmogus sako, kad esu talentinga. Ir graži. Kad ir ką tai reikštų, skamba pozityviai

Jei kam įdomu, įmetu linką į puslapiuką, kur galima užsisakyti gūdžiais žiemos vakarais prie spingsulės mano verstą knygą. Tai vadovėlis vyrams, kaip kabinti merginas. Įspėju – nelabai švanku

http://www.industrijosakademija.lt/index.php?handler=lt.knygos&details=1&pid=135&gid=&PHPSESSID=e31a2bc682d1c7284cd8d5723bbf0e8a

Išsitiesiu visu ūgiu ant grindų; norisi padaryti kažką neįprasto. Dabar jos beveik juodos. Aš viena.

Pro langą medžiai ir pastatas. Irgi geltonų plytų. Tuose Namuose taip pat buvo langas, tik mažesnis, su grotas primenančiais mediniais rėmais, o už jo – medžiai ir penkiaaukštis. Amžinas vaizdas. Prisimenu, kaip kadaise sėdėjau ten prie stalo ir ištisą amžinybę žiūrėjau į tą nesikeičiantį vaizdą.

Dar prisimenu savo sapną.

/…/ Tuose Namuose buvo mirusi maždaug 5 m. mergaitė. Tokia, kokias dažnai sapnuoju. Ilgais kaštoniniais plaukais (kaip ir toji prieš 10 metų; aš labai norėjau, bet man neleido jos pasilikti).

Ji jau ilgai buvo mirusi Tuose Namuose. Kažkur virtuvėje. Nežinau, kieno tiksliai ji buvo – gal mano tėvų? Nežinau, kodėl jos niekas nelaidojo. Visi išvažiavo. Man reikėjo su ja būti. Turėjau supjaustyti ją gabalais, o kad nesivaidentų – nupjauti galvą. Ir aš pjoviau. Ir dėjau į šiukšlių kibirą. Spaudžiau rankomis gilyn, kad visa sutilptų. Nežinau, kodėl būtent aš turėjau tai daryti, ji net nebuvo mano…

Nubudau su nagų žymėmis delnuose /…/.

Aš neišmečiau jos į šiukšlių kibirą.

Ji čia, su manimi.

Ir ji, ir vaizdas pro langą.

Keista, bet šiąnakt nebijau tamsos.

Šiandien buvau Bare. Po daugybės dienų, metų, gyvenimų – atsiprašau už pompasiką, bet taip jaučiuos Sutikau šešis žmones, kurie man kažką reiškė ir visi kaleidoskopiškai išlindo tarsi provokacija: kokia aš? Dabar, po to vieno keisto gyvenimo kaip spektaklis, už kurį honorarą gavau išgyvenimo forma?

Nebuvo septinto žmogaus, kuriam gal tik vienam norėčiau kažką pasakyti. Tiesa, jei reiktų, nepasakyčiau nieko – taip jau nutinka. Todėl jo šiandien ir nebuvo.

Čia aš išsitraukiu ilgą samurajaus kardą.

Vkr apėmė apokaliptinės nuotaikos.

Mianmaras nusiaubtas, žmonės kariauja, masės (o ypač į trumpalaikius tikslus orientuoti įtakingi meškučiai) dėjusios skersą ant ekologijos, aplinkui vien atominės elektrinės ir politiniai interesai, ir karai, ir dar kiaunės, važinėjančios su aštuonvietės palapinės dydžio džipais. Ai, dar ledynai tirpsta, klimatas atšilinėja, tuoj bus krūva prisidauginusių masių su kur kas mažesniu plotu gyventi.

O aš taip norėjau pagimdyti vaikų… Kur paskui juos dėt? Kai prasidės visokie karai? Išvis niekas neturi prasmės.

Reikia užsidaryt ir melstis. Su ta sąlyga, kad kiekvienas esame visumos dalelė, tai kelios ypač nugerybėjusios ląstelės gali išgelbėti pagedusį organizmą. Taip sakė Sergejus Nikolajevičius.

Kai Marija užėjo į kažkokius vargingus namus, jų šeimininkė maudė sergantį, pūliais apėjusį vaiką. Marija paprašė leisti išmaudyti ir Jėzų. Ta moteris nustebo, sako, taigi užsikrės. Bet sergantis vaikiščias nuo Jėzaus pasveiko, ne atvirkščiai.

Tai viena mėgstamiausių mano istorijų. Gėris, jei absoliutus, tikrai laimi.

Bet argi galima pasipriešinti dėsniui? Kad kiekvienas reiškinys, įskaitant žmoniją, turi formavimosi, suklestėjimo, nuopolio ir susinaikinimo stadijas? Smagratis jau įsisukęs.

Dažnai susigriebiu ir su kartėliu galvoju, koks beprasmis šiame kontekste mano geismas vartoti, turėti, kaupti, išlaikyti…

Ir kodėl aš turėjau gimti ant tos pasaulio pabaigos, kodėl kodėl kodėl? Kodėl neleidžia prisipirkti kremukų, drabužėlių ir nieko daugiau neužgriebti žaislinės sąmonės čiuptuvais? Kodėl negyvenu reklamoj, kuri vienintelė neturi pradžios nei pabaigos, nes pati savaime yra amžinos laimės iliuzija, iškarpa, ir niekas nemato, kad herojai nifiga nepasistato pilies ir ilgai bei laimingai negyvena, kad viskas yra netvaru, kad gyvenimas yra pilnas skausmo ir praradimų, o aš – mano viduje yra sprogusių minų laukas, į kurį taip ir nedrįstu nueiti, aš nebenoriu pasaulio pabaigos, pagaliau nors vieną kartą nebenoriu, aš noriu for a change gyventi, ir gyventi laimingai, ir numirti negreitai, nes man pasaulio pabaigų jau gana.

Sėdžiu ant sofos ir inkščiu. Kaip db patiktų tailandietiškos rankos… Turiu galvoj pėdų masažą. Kojas maudžia iki kelių. Nepaisant to, diena buvo gera, nors ir 6dienis, o kėlėmės paryčiais – 8 am

Žodžiu, darėm. Sako, iš 1500 užsiregistravusių Vilniuje tvarką darė 600 piliečių (matyt, todėl, kad daugelį į tvarkdarių gretas įpaišė kaip ir mane – nežinant), bet, manau, tai normalu. Būtų užsiregistravę 3000, tvarkęsi būtų 1000 žmonių. Svarbiausia vieša iniciatyva ir į ją reaguojantys bei prisidedantys – kad ir kiek jų būtų.

Aš tai, matote, esu miesčionė ir, geriau pagalvojus, niekada nelaikiau rankose kastuvo, nerinkau šiukšlių, niekad nebuvau labai visuomeniška ir filantropiška. Na, bet Jis nusprendė, kad darom, tai darėm

Tvarkėm Užupio sąvartynėlį. Na, žinote, tokį, kokius savarankiškai pasidaro kaimynystės gyventojai. Po buteliuką, po atliekų maišelį, po plytgalį ar seną sofą. Tokį šūdynėlį ir kuopėm.

Įžangai vimtelėjau nuo šiukšlių maišų ir pirštinių kvapo (juos iš smalos gamina ar ką?!), o atėję į vietą su viena naujai iškepta užupiete kibom į atliekų krūvą. Iš pradžių galvojau, kad aprankiosim šiukšlytes, paliksim tą kalnelį ir tiek žinių. O bet tačiau kai kibom, tai pleškėjo ten viskas. Toks vyriškis atėjo su grėbliu – virš Galeros įsikūręs Užupio senbuvis, kuris, panašu, yra lb linkęs įsivelti į politinio pobūdžio provokacijas ir visur įžvelgia rusų šnipų darbelius – na, rado žmogus auditoriją, tai reiškėsi, kol nenusibodo. Tada paliko mus ir iškeliavo.

Paskui atėjo dar keli žmonės – įskaičiuojant visus, darbavomės septyniese. Su pasididžiavimu galiu pasakyti, jog šūdynėlio neliko nė kvapo todėl, kad į maišus sukrovėme apie porą tonų šiukšlių. Viskas. Lygu ir gražu ten dabar. Aš vis galvoju, užsėjus kokiom gėlytėm gal nebekiltų ranka iš įpročio chebrai toliau šiukšles ten kaupti?

Dar galvoju: o juk kai pasodini kažką, tai juk kaip nerealu, kai išauga! Pats grynai savo rankom pasodini ir išauga… Giaras. Anryl turėtų būti va taip ką nors auginti. Norėčiau.

Paskui ta moteris, šalia kurios namų kuopėme, iš džiugesio, kad iššvarinom vos ne jos kiemą, pasikvietė kavos. Tai ir nuėjom. Mane “įdarbino” pjaustyti bananus ir bankucheną, pridarė kavų – arbatų… Keistas jausmas, žinokit. Kažkaip staiga atsiduri svetimuose namuose, šeimininkauji sau po virtuvę, svetainėje sėdi dar krūva niekad nematytų žmonių, ir visi drįsta klausinėti, kas kur gyvena, ką veikia, kaip yra susiję…

Mane visada labai sujaudina toks bendrumo jausmas tarp žmonių. Dažniausiai patiriu jį spontaniškai, netikėtomis aplinkybėmis, ir jis neužtrunka, nes visi vis tiek išsibarsto, kas sau. Bet jausmas lb geras. Na, kad nesi vienas atskirtas kaip koks medis ar autobusas. Žinoma, ta artumo iliuzija greitai atsimuša į kitas aplinkybes – tas, kurios priverčia žmones išsiskirstyti ir vienas kitą pamiršti. Bet vis tiek.

Ta moteris tikrai lb džiaugėsi, kad padėjome susitvarkyti šalia jos namų.

O kojas skauda visai ne dėl to. Gi Gatvės muzikos diena, tai nusivaikščiojom iki nebegalėjimo Susitikom su Šeima ir sukom ratus po Senamiestį, Užupį, Sereikiškių parką, Bernardinų kapines… Praminiau Jį Senialiu, nes vis burbėjo, pamatęs gatvėmis be proto lakstančius automobilius Myliu Senialį, bububu :*

Geras nuovargis nuo darymo. Užtat db laikas filmukui su ledais

Manęs neatpažįsta žmonės iš praeito gyvenimo. Tai baigia mane įtikinti, jog nieko ir nebuvo.

Aš esu žmogus, kurio nebuvo. Aš esu Tavo gražiausias prisiminimas apie kitą moterį.

Regis, belieka sau patvirtinti, ir įsigalios. Bet kodėl aš dvejoju? Kaip ir dėl žmonių, kuriuos aplankau kas kelis mėnesius. Kaip ir dėl Angelo Sargo, kurio – nebuvo?

Aplinkybės labai įtikinamos.

Kai manęs paklausia, apie ką yra koks nors filmas, visada pirmiausia išvardinu, kas tame filme vaidina. Nežinau, kodėl. Galbūt man įdomesni žmonės nei tai, ką jie veikia? Hm… Iš tiesų gal tik filmų atveju. Tik kai esu stebėtoja.

Anyway. Pakeliui į kino teatrą Jis manęs paklausė, apie ką yra “Mano vaivorų naktys”. Aš jam atsakiau, jog vaidina Norah Jones (ji man primena Mano Mylimą Moterį), Jude Law (jis man primena vieno Baro administratorių, kuris kažkada nepriėmė manęs į padavėjas – “geriau tu ir toliau pas mus gerk”, buvo jo motyvas), Rachel Weisz (viena gražiausių moterų, jaučiu su ja turinti daug bendro – haha!) ir Natalie Portman (kvailos merginos taip nevaidina. Go Natalie! Ar koks ten Tavo tikras vardas).

Dar Jam nušviečiau scenarijų – tiek, kiek pati žinojau. Jis vėliau atpasakojo štai ką: Norah Jones patiria širdagraužį, daug keliauja, valgo dar daugiau mėlynių pyrago, o pabaigoje jie su Jude Law bučiuojasi 95 kartus

Iš tiesų filmas yra apie praradimus ir žmones. Kaip jie reaguoja, ko nepasako. Ir kaip “per vėlu” tampa atskaitos tašku, kurio jie net nesuvokdami siekė.

Galvoju apie tai. Kas yra per vėlu ir kas ne per vėlu? Pasakyti, ką jauti, net jei nieko nelaimėsi? Aš, kaip ir kai kurie filmo herojai, dažniausiai siekiu prarasti. Ypač kai buvimas šalia yra sunkesnis išbandymas nei praradimo slėgis.

Vis galvoju, gal Angelo Sargo niekada nebuvo, gal aš pati jį sukūriau, nes man reikėjo atsvaros, baltos dėmės įskilusiose sienose, tikėjimo, jog yra, tikrai yra žmonių, kurie nenusivalkios, “atstovės” ir už mane, kaip sakoma… Bet kas pasakė, jog dera suversti kažkam mano (pasi)tikėjimą? Kodėl kažkas turėjo būti už mane geresnis? Stipresnis? Švaresnis? Aš neturėjau teisės nukaldinti aureolės ir prisegti ant pakaušio, ir tikėtis, kad taip bus visada, ir tai bus mano įkvėpimas, paguoda, mano Angelas Sargas, kuris ves per nešvarų vandenį, šypsosis ir nieko nebijos. Ir išliks.

Tad jei Angelo Sargo niekada nebuvo, vadinasi, mano liūdesys dėl jo praradimo šiandien yra beprasmis? There is no spoon.

Aš parašysiu jai laišką.

Tai štai, atsisveikinau su savo Draugeliu. Pabuvom drauge kiek ilgiau nei metus, o dabar jis iškeliavo į Daniją. Draugelis, jeigu ką, buvo mano leptopas, kurį pardaviau pažįstamai iš Kopeno. Kodėl? Nes laukiu Angelo – toks mano naujo Apple MacBook vardas. Kaip tik šiuo metu vyksta iš Amerikos.

Pagrindiniai mano reikalavimai kompui:

1. Kad būtų gražus.

2. Kad palaikytų Word’ą.

Angelas bus baltas ir toks niam niam Uj, kaip laukiu!

Niekada negalvojau, kad būti ištikima taip lengva. Na, kad galima to norėti. Ir kad toks nerealus grįžtamasis efektas.

Tiesą sakant, mano noras būti ištikima jau yra grįžtamasis efektas.

Pirmą pažinties savaitę Jis beplepant skaipu lyg niekur nieko užklausė, ką aš galvoju apie santykius ir pareiškė, kad jam kur kas įdomesnis ilgalaikis ryšys. Niekada nebuvau to girdėjus. Ir dar taip greitai. Ir tiesmukai. Nieko gražesnio nebuvau girdėjusi.

“/…/ nes vėjyje mano namai,

namai mano vėjy”.

Just. Marc.

Neoficialiai gyvenam kartu nuo antros pažinties dienos todėl, kad atsibudęs ryte jis vis rasdavo dingstį, dėl kurios turėčiau vakare grįžti. O aš niekada nepalikdavau jo vonioje savo dantų šepetėlio ir labai nedrąsiai po keleto pažinties dienų išploviau arbatos puodelius – nemėgstu gąsdinti žmonių, neva susiruošiau pas juos apsigyventi, kai jie dar net nespėjo to paprašyti ar galbūt niekada nepaprašys.

Visada visiems sakiau, jog nereikia saugoti savo širdies, nes nejausdama (net jei dėl to kenčia) ji neturi darbo ir merdi. Bet pati turiu randų (taip pat matomų) ir pilnas kelnes baimės vėl plotis užpakaliu ant asfalto, todėl savo širdį buvau kruopščiai suvyniojus į polietileno maišiuką su oro pūslelėmis (į tokius deda siuntas). Jis gerokai pavargo, kol išvyniojo, o aš jaučiuosi kaip niekada laiminga nesisaugodama.

Gali būti, jog visada buvau tokia švelni, jausminga, ištikima ir gaminanti maistą, tik nieko apie tai nežinojau. Mintyse dažnai atsiprašau tų, su kuriais elgiausi kaip paskutinė kalė. O tokių daug. Beveik visi.

Jis yra mano galimybė reabilituotis. Tapti tokia, kokia visada norėjau būti. Todėl kai Mano Mylimas Jis sunerimsta dėl mano įpročių, aš labai aiškiai žinau, tik sunkiai galiu paaiškinti, jog TEN IR TADA aš metodiškai saugojau savo širdį ir eksploatavau visas kitas kūno dalis – kaip tik dėl to kur kas mažiau rizikos, kad būsiu neištikima, palyginus su viso pasaulio geromis mergaitėmis: aš žinau, kaip būna TEN IR TADA, manęs tai nebegali nustebinti, sudominti, priversti rizikuoti dabartimi. Nesulyginami dalykai… Ir senatvę primenantis jausmas, kai mintinai moki visas pradžias ir pabaigas, kai traukiesi dar nespėjęs priartėti. Robbie Williams apie tai parašė labai vykusių gabalų – mano sielos brolis TEN IR TADA

Sykį rašiau, kad geromis mergaitėmis gimstama, o ne tampama. Nenoriu nuskambėti ciniškai, tačiau pradedu įtarinėti, jog visuomet tokia ir buvau.

Esu gyvenimo kryžkelėj. Norėčiau nepaminėti, kad kelis metus joje stoviu, bet tokia tiesa.

“Don’t feel guilty if you don’t know what you want to do with your life… the most interesting people I know didn’t know at 22 what they wanted to do with their lives, some of the most interesting 40 yearolds I know still don’t”. Baz Luhrmann “Everybody’s Free (To Wear Sunscreen)”.

Tai turėtų mane guosti. Nė velnio.

Nesakau, kad nieko nedarau. Bet jei daryčiau tai, ką noriu, būčiau lb neturtinga, i.e. labiau neturtinga nei esu dabar. Ir dar tas faktas, kad moku tiek nedaug dalykų, sucks and must die (liet. – čiulpia ir turi nugaišti).

Jei galėčiau atsukti laiką, būčiau ir toliau mokiusis dainuoti. Turiu viena kvailiausių savybių – maksimalizmą smegeninėj ir neryžtingumą veiksmuose. Tas fakin hamletiškas mintijimas “o kas, jeigu… ne, turbūt nepavyks… geriau nereikia… o bet tačiau…” yra tikras balastas. Septintoj klasėj nusprendžiau: Whitney Houston aš tikriausiai netapsiu, tai nafik reikia išvis gerklę laidyt. Paskui lygiai taip pat nusprendžiau, kad netapsiu Gustav Klimt, dar vėliau – Carlos Santana, ir in the end aš čia, kur esu, su sulūžusia gelda – gebėjimų prasme.

Gali būti, kad tas pats maksimalizmas užbraukia ir pasiekimus – taip, aš greitai išversiu trečią knygą. Taip, mane keliskart jau išspausdino, bet nepergyvenkit – jau spėjau nuspręsti, kad nebūsiu ir Oskaru Milašium…

Sergejus Nikolajevičius pasakytų, kad viską darau gerai. Žmonės, turintys prisirišimą prie savo talentų, liūdnokai baigia, bet, po galais, ar ne geriau pagyventi dvigubai trumpiau, triskart nelaimingiau, užtat palikus ryškų prisiminimą apie save?

Vienas Protingas Žmogus sako, kad tapatindama save su tuo, ką pasiekiu ar nepasiekiu, prisiverdu košės. Neva, esam vertingi vien savo buvimu, bet fak, kas tuo tiki?

Žiūriu filmus apie darboholikus ir taip pavydžiu žmonėms, kurie užsimiršta dirbdami… Jiems patinka jų veikla, jie yra save atradę.

O aš visai nesu darboholikė. Ir net ne karjeristė… Aš esu Hamletas su papais

Ką tik suvokiau naują – savo – prasmę to, apie ką ji dainuoja!

Anksčiau maniau, jog tai labai poetiškas ir pasigėrėtinas ilgesio neigimas: prisimenu Tavo akis, šypseną, bet ne ne ne, nepasiilgau Tavęs

Dabar, kai yra Jis, aš neturiu, ko pasiilgti. Nepasiilgstu Jo, nes nespėju, ir tai yra tikra laimė

Norah Jones ai laik.

Šiandien pagalvojau: ir kodėl aš suku galvą dėl to, kad mane vadina fifa? Na, gerai, savo ruožtu pripažinsiu, jog pasitaiko momentų, kai sureikšminu žmonių išvaizdą ir šioje srityje esu gan kritiška – labiausiai, žinoma, savo pačios atžvilgiu. Ir praeityje yra tekę padauginti soliariumo, užsižaisti plaukų spalvomis, o vienas senbernis neseniai mano ankstesnę gražinimosi manierą pavadino “makiažo tvanu”, bet kamon, aš esu menininkė ir man patinka piešti, tačiau visi mes bręstam ir tikrai neišvengiamai praeinam nusitampymo etapą.

Man tiesiog nepatinka primygtinės nuomonės, neva, turėčiau kažkodėl būtinai vaikštinėti nuskalbtu veidu kaip nuskaistėjus lelijėlė ir šiukštu nedažyti plaukų ryškiomis spalvomis. Mažiau domėtis skudurais ir, dėl Dievo meilės, nebepirkti daugiau batų.

Palaukit. Kodėl staiga domėtis grožio, stiliaus dalykais yra tuščia ir paviršutiniška? Aš žaviuosi estetika visais pavidalais. Man malonu matyti, čiupinėti ir kalbėti apie gražius dalykus. Gėriuosi prabanga, bet aš niekada nebuvau “high-maintenance”. Ir ne tai kad neturėjau galimybių.

Kartais atrodo, jog žmonės, nevengiantys pašiepti mano domėjimosi išoriškumais (lyg tai būtų viskas, kuo domiuosi), savotiškai spaudžia mane prarasti savitumą.

Aš sakau: užteks. Prašau manęs nekoreguoti, nekreipti jokia “teisinga” linkme, take it or leave it. Man atsibodo jaustis kalta dėl to, kad moku gražiai apsirengti. Ir išvis nusigyvenau, jei duotuoju momentu šitaip teisinuosi, bet sakau kartą ir visiems laikams:

ESU FIFA, O KAM NEPATINKA – JŪS MUMS NESKAMBINKIT, MES JUMS PASKAMBINSIM.

“Nežinau, ar kraustausi iš proto, ar pagaliau grįžtu į jį. Gyvenimas, gatvė ir aš pati virtome teatru, į kurį gali žiūrėti, kas tik nori. Išlaisvinantis ir pavojingas jausmas. Viskas veda į tai, kad kurią nors dieną tikrai išeisiu į gatvę nuoga. Tik dabar pradedu iš tiesų kurti. Kūryba yra nuogumas ir laisvė”.

***

Rašiau tai beveik prieš pat reabilitaciją.

Praėjo daugybė laiko, nesuklysiu pasakiusi, kad ištisas vienas gyvenimas, ir dabar galiu patvirtinti: taip atsitiko. Ilgai leidausi stebima ir įsileidau į savo gyvenimą tuos, kurie man dabar kas dieną siunčia bjaurius priminimus, pamišėliškai šokinėdami prieš akis su veidrodžio šukėmis.

Kaip jie galėjo mane išmokti? Nes buvau nustūmusi intymumo ribas, sukišusi jas taip giliai į vidų, jog nebeliko beveik nieko slepiamo. Apgailėtinai save paviešinau, o dabar springstu nuo klaikiai neskoningų savo pačios surogatų.

Ir nieko negaliu padaryti. Jie kaip klonai. Ir jie kėsinasi į mano prisiminimus.

(A, apie juos. Aš negaliu, neturiu teisės pasilaikyti prisiminimų. Kodėl? Galvoju apie kainą. Dar niekuomet dabartis nebuvo tokia brangi.

Tu sakei, aš per daug viską dramatizuoju. Nesakau, kad negėda, bet tokia jau aš.)

Sykį teko tą pačią dieną lankytis vaikų namuose ir vaikų darželyje. Našlaičiai ir pamesti vaikai vos pamatę puolė glėbin, sėdosi ant kelių, sakė, jog aš pati gražiausia. Vaikų darželyje mažiai spoksojo 15 minučių, svarstė, ar verta prasidėti, ir tik po kurio laiko atsakinėjo į klausimus, rodė savo piešinius, pasakė vardus.

Visada buvau ta iš vaikų namų. Nulis socialinio atstumo, saugumo, stabilumo ir pačios manęs. Veidrodžio šukė. Bet jaučiausi tokia tikra…

Turiu duoti laisvę savo klonams. Jie turi tokią pat teisę būti nelaimingais, kokia godžiai naudojausi aš. Praeitame gyvenime.

Senčos puodelio dugnas primena žolių priaugusį ežerą, kurio dugne nėra akmenų, pėdos maloniai smenga į šviesų smėlį, o vandens kvapas asocijuojasi su maloniais, bet nepažįstamais, todėl šiokią tokią baimę keliančiais dalykais.

Vaikystėje labiau už viską mėgau taškytis vandenyje. Labiausiai patikdavo jūra: kur kas “gyvesnė” už ežerus, traukianti gilyn į save, kai susigrąžina bangas. Nepasiduodant ir tvirtai įsispyrus į krantą pėdas vis labiau užneša smėlis; atrodo, arba pasiduosi ir nuplauksi ten, kur nieko nebesimato, arba liksi styroti smėlyje kaip koks medinis stulpas, kurio paskirtį visi seniai užmiršo.

Man sakė, jog Vanduo – tai emocinis pradas. Žemė – materija, Oras – mentalas, o ką reiškia Ugnis pasakyti pamiršo, tai iki šiol ir nežinau. Bet Vanduo yra emocijos.

Smagi paralelė: rodos, visada leidausi valdoma jausmų, nors nieko apie juos negalėčiau pasakyti. Neturiu žodžių jiems pavadinti ir įgūdžio suvaldyti.

Kartais pati nusigąstu, kad ne save išreiškiu emocijomis, o pati tampu jų įrankiu ir išraiškos priemone. Gal todėl, kad niekad nemokėjau plaukti, jei jau apie tai prašnekom?

Toks lietus galėtų kristi Ispanijos provincijoje, tuščioj Varšuvos aikštėj ar Šilutės rajone. Visur vienodas.

Mano žvilgsnis niekur nepasikeičia, o liūdesys niekada neišdžiūna kaip koks vienišas besiplaikstantis skuduras, tvirtai prisegtas prie atsitiktinės žvaigždės apgaulingai tykiame kosmose.

Aš nebeturiu svajonių šalies. Svajonių šalis yra lūkestis staiga išvysti pasaulį kitu žvilgsniu, nustebti, pajusti palengvėjimą, tapti kitu – kitokiu.

Nepadės. Nebeieškau namų, nes tai – ne pastatai, ne vietos ir ne šalys – tai žmonės, iki kurių aš vis mažiau turiu vilties prisikasti. Išsiskyrėm dėl seniai įvykdytų nusikaltimų, kurių sunkiausias, spėju, neryžtingumas.

Yra tokia istorija apie aguonas. Galbūt kažkam ji pasirodys įdomi.

Vaikystėje mačiau vieną filmą, tiksliau, mano dėmesį užkabino pati pabaiga apie karą, kuris baigėsi. Keliuku pro pievą važiavo sunkvežimis, o jame – kareivis su mergina, kurios vardas buvo Melancholie.

Ji pamatė pievą, kurioje tirštai žydėjo aguonos. Suriko, šoko iš mašinos, ir pasileido tekinom į gėles. Euforiškas laisvės protrūkis, pasibaigus karui. Džiaugsmas dėl paprastų dalykų. Yadda yadda.

Ir, žinote, yra tos į judesį reaguojančios bombos, kurios sprogsta gausybe mažų pjaustančių skeveldrų – viena tokia kabėjo medyje. Tikriausiai per karą liko nesusprogusi. Melancholie tuo metu kaip tik juokėsi ir laiminga siautėjo pievoje, kai iš jos veido, akių, šviesių drabužių ir rankų pasileido kraujo čiurkšlės. Ji griuvo ant kelių vis dar šypsodamasi ir tarsi nesuprasdama.

Aguonos toliau sau atkakliai žydėjo.

Man jos atrodo tokios laukinės, nepalaužiamos, neprijaukinamos, nebylios. Tu jų nepasimerksi, jos niekada nebus vazoninės. Man tai – išlikimo simbolis, bet išlikimas įmanomas tik laisvėje. Tai nuostabus sąžiningumas sau.

Tada vaikystėje (kuri man, regis, dar taip ir nesibaigė) galvojau, kad norėčiau būti kaip aguonos. Žydėti, kad ir kokie karai ar tragedijos sprogtų aplinkui.

Šiandien man labai skauda būti žmogumi.

Kai perdavė jai ragelį, mano balsas iškart sušvelnėjo.

Kartą man Buvęs Vyras pasakė: “Su savo močiute kalbi taip, lyg kalbėtum su savo vaiku. Tu būsi gera motina”.

Iškart supratau, kad ji pasikeitusi. Tokia išsiblaškiusi intonacija, nesusijusios mintys… Taip, ji vis dar moka laidyti bajerius, žiūrėdama TV (šįsyk Putiną su Sarkozy išvadino kvailu lenku ir amerikonu), vis dar juokiasi iš kitų ir savęs, bet kitaip. Atrodo, kad ji atitrūko, pradėjo kažkokią kelionę, į kurią manęs nepasiims.

“Ar tu jauti, kaip atšalo mano kojos?”

Tas klausimas suvarė į galugerklį visą ilgesį MŪSŲ laikams, kuriuos ji vienu ypu surinko it garuojantį rūką į kolbą su etikete “Buvo”. Kažkuria prasme ji jau nebe su manimi. Bet tokios taisyklės.

Niekada nepamiršiu, kaip rytais kvepėdavo jos rankos. Kokia ji buvo drąsi keisti ir keistis, ir mane gelbėti, nes pasirodydavo tada ir ten, kur mano blyški nevaikiška tikrovė (vėliau su ryškiai raudonu atspalviu) bukino ne-kompromisais.

Iki šiol atsispindėjau jos veide, akyse, dainavime – tikriausiai toks būna ne iškalbamas, ne suformuojamas, bet ESANTIS ryšys tarp vaiko ir mamos. Taip buvo nuo pat mano pradžios. Aš prisimenu.

Šiandien likau viena.

“Jaučiu”, atsakiau.

Yra žmonių, kurie norėtų viską pamiršti. Visas savo patirtis.

Nubusti vieną rytą nauji.

Švarūs.

Be įrašų.

Patirčių.

Įbrėžimų.

Yra žmonių, kurie labiau už viską norėtų nebebūti savimi ir pradėti kolekcionuoti tik teisingas/naudingas/teigiamas patirtis.

Jie norėtų būti švariais popieriaus lapais, neištapyto šilko skiautėmis. Be praeities.

Kai kas nors jiems sako, jog pamiršti neįmanoma, netgi negalima, būna liūdna. Tai, ką susirenki, turi nešti.

Ir nėra jokių sunkvežimių sugedusiais stabdžiais.

Nėra jokių rytų baltose palatose.

Nėra jokios amnezijos.

Žmonės nuo savęs nepasveiksta. Taip teko girdėt.

Tada gulėjau ligoninėj. Tris dienas neleido valgyti, gerti. Dalia suvilgydavo vatos tamponą ir perbraukdavo lūpas. Prašydavau dar ir dar, kad bent keli lašai to vandens nutekėtų gerkle, o ji sakydavo: negalima. Keli lašai, ir tik ant lūpų. Tokie vėsūs ir, deja, greit nudžiūstantys.

Paskui likau viena. Pirmą kartą ir neužbraukiamai skaudžiai. Ligoninė buvo veik tuščia iki neįmanomybės ilgais vasaros vakarais, kai už lango – dabar suprantu, kad man tik taip atrodė – tęsėsi judėjimas, klegesys, veiksmas, o aš buvau užkonservuota savo palatoje praviromis durimis su karštu oru pripildyta tuštuma.

Prašydavau, beveik melsdavau, kad Dalia ateitų kasdien. Kai ji būdavo šalia, aš užmigdavau. Tada ji sakydavo, kad nėra, kas veikti ir, jei aš mieganti, tai ji geriau eis namo. Ir išeidavo.

Nesupratau, kad susidūriau su Vienatve. Niekada taip ryškiai jos nejaučiu, kaip vasarą.

Ką tik prisiminiau vieną mirtį, dėl kurios labai graudžiai verkiau. Man buvo trylika metų. Aš visada labai norėjau žiurkėno, bet Dalia paniškai bijo graužikų ir neleido, bet kai atėjo mano gimtadienis, Edmundas ją kažkaip įkalbėjo. Tai va, ta pelė buvo balta su rudomis ausytėmis ir labai pikta. Niekada neėmiau jos ant rankų – nemėgstu, kai jas subraižo. Žiurkiukas pagyveno pusmetį (tai netiesa, žymiai trumpiau, mano laiko matavimas yra visiškai subjektyvus), tada kažkuo susirgo ir pasimirė.

Žinoma, buvo vasara, tėvai svečiuose, o aš namie viena. Tupėjau balkone ir žiūrėjai, kaip mano meilė kvėpuodama trūkčioja. Paskui aš jį palikau. Vaikščiojau po kiemą ir žliumbiau atsakančiai, susigrūdusi abi rankas į Levis’ų kišenes – džinsai buvo aptempti ir žiauriai skaudėjo krumplius. Klaikiai gedėjau. Man tikrai skaudėjo širdį, pirmą kartą susidūrus su Pabaiga, ir dar labai skaudėjo rankas.

Šiltais vasaros vakarais, tokiais be vėjo, raustelėjusiais nuo lūžtančių spindulių, turiu susiimti. Tada atrodo, kad visi staiga kažkur išvažiavo ir mano būtį iškrypėliškai apglėbia gaudžianti tyla. Jei visą kitą laiką myliu Vienatvę, tais vakarais aš jos prisibijau.

Myliu sesę, mamą, tėtį, močiutę.

Ir dar kelis kitus. Juos noriu pasiimti į kitą gyvenimą.

Seniai seniai esu skaičiusi gerą tekstą. Įsiminė viena frazė: “Labai sunku atpažinti kelią, kuriuo turi eiti, ir žmones, kuriuos kažkada galbūt žadėjai pasiimti drauge”.
Kelias man vis dar neaiškus, o gal tai netgi netrukdo juo eiti?

Dėl žmonių pradedu apsispręsti. Jau sakiau: jei darsyk pakeisčiau plaukų spalvą, telefono numerį, butą, darbą, galbūt vardą, o visas pasaulis susirgtų amnezija, žinau, pas ką užeičiau į svečius.

Mano sargai purto galvytėm, atseit, nu nu nu, niekur nebėgam, tačiau perfrazavus tą maksimalistinį užmojį galiu sau atsakyti į klausimą, su kuo lieku. Ir pačiai truputį keista, nes tai nėra žmonės, į kuriuos gal spontaniškai būčiau įsikibusi dar prieš mėnesį.

Man gera žinoti, kas yra svarbiausi.