HelluvaGirl

Neseniai pažiūrėjau Sorrentino filmą “Le conseguenze dell’amore”. Lyg ir geras, lyg ir ieškojau esmės per smarkiai ar per giliai.

(Nepagalvokit, aš gilus žmogus, bet ne iki šlykštumo. Kai sakau, kad labai gilinuosi į filmus, tai tiesiog instinktas, išsivystantis po gausybės jų peržiūrėjimo, kai pradedi ieškoti visokių atspalvių ir posluoksnių. Turbūt kaip išdarinėdamas vištą – whatever that is.)

Kai jau nutariau, kad nieko nesupratau, Jis pasakė: “Tiesiog filmas apie tai, kas nutinka įsimylėjus”.

Šiandien aš galvoju apie skausmo pasekmes. Banalaus fizinio skausmo.

Ar jums kada nors ką nors smarkiai skaudėjo? Nepakeliamai, bet trumpai? Pakenčiamai, bet tiek ilgai, kad sužvėrėjot? Kokiu žmogumi jus tai pavertė?

Manau, yra dvi kategorijos žmonių: tie, kurie bėga nuo skausmo, ir tie, kurie jį apsikabina, prisega jam prasmę ir neša prieš save it vėliavą.

Po savaitės pooperacinio gerklės skausmo šįryt gulėjau virtuvėje ant grindų. Tas jausmas prieš alpstant: nutirpstantys smilkiniai, lengvas pykinimas, šaltas prakaitas, degantys viduriai. Man pasidarė silpna, nes aš savaitę labai mažai valgiau. Mažai valgiau, nes labai skauda. Taip, aš esu iš tų žmonių, kurie nori skausmo išvengti. Ir gerklės, ir širdies skausmo. Ir kas žino, ar ne nuo to skauda dar labiau.

Bąlančia smegenine pasišildžiusi mikrobangėje pievagrybių sriubos ir, galima sakyti, įsiutusi, nuslinkau į lovą, pagulėjau truputį žemyn galva, paskambinau Jam (numetė), pamaniau, kad dabar būtų kažkaip kvaila mirti – lovoje, vienai… Ir atsisėdau valgyti sriubos. Iš ausų bėgo verdantis vanduo, o aš pro miglą žiūrėjau į du paskutinius “Nimesil” pakiukus ant stalelio. Šiandien galvojau jų nebegerti.

Išgėrusi nuskausminamuosius gulėjau lovoje nugalėta, rimstanti, ir žiūrėjau į lubas. Jaučiau, kaip man želia daktaro Hauso barzda.

Stebėjausi, kodėl taip skauda – juk esu kaip kareivis, skausmas mano frontas. Neieškau jo, bet jį pažįstu. Kaip ir maniakus vaikystės sapnuose: visada  su jais susidraugaudavau. Jaučiau, kad atviras priešinimasis yra pražūtis.

Nesugebu susidraugauti su savo gerklės skausmu. Dėl jo numečiau tiek svorio, kad nebepastoviu ant kojų – per savaitę. Nesuprantu anoreksikių. Sako, jų pilnas Manhetenas: power bitches turi būti skinny bitches. Jos daro karjerą, socializuojasi. Mūsų vietinės, žiūrėk, ir vienam kitam žurnalui sugeba išsiviepti. Iš kur jos turi energijos? Nuoširdžiai nesuprantu. Žiūriu į veidrodį ir matau tik priklijuotas blakstienas. Vaipytis jėgų nėra.

Dar galvoju apie Standing Babas iš “Šantaramo”. Tai žmonės, kurie pasirinko niekada gyvenime neatsisėsti, neatsigulti – tik stovi. Kai kurie atgailaudami, kiti – už geresnį pasaulį. Pirmuosius 5-10 metų kojos jiems taip sutinsta, kad tampa panašios į dramblių. Vėliau – tiek sulysta, kad lieka vien kaulai ir padžiūvusios kraujagyslės. Jie kenčia protu nesuvokiamą skausmą kiekvieną savo gyvenimo sekundę, todėl instinktyviai mindžikuoja nuo vienos kojos ant kitos. Tai primena meditacinį šokį, Kašmyro hašišo sapną.

Rimstant skausmui, mintys nebeprimena susiduriančių traukinių.

Pasaulio vaizdas kenčiant skausmą ir nekenčiant skausmo taip skiriasi… Aš jau išmokau pamoką, jau suprantu: be skausmo neegzistuoja ir šviesiosios pusės patirtis. Bet šiuo metu tiesiog norėčiau sočiai pavalgyti.

Ar aš silpna? Ar nesugebu įsiteigti, kad kūnas tėra regimybė ir aš esu Visata, ir kadangi Visata yra Tuštuma, tai manęs apskritai neskauda? Mano skausmo pasekmės – išsekimas nuo nepakankamos mitybos. Nei karjeros, nei žurnalams pasivaipysi.

Ir dar aš kalbu tuo keistu balsu, lyg į gomurį būtų sukišti du stalo teniso kamuoliukai. Charmant!

Pamačiau fb vienos pažįstamos komentarą, kad tai filmas, kuris niekada nepasens, ir nutariau užpildyti išsilavinimo spragą.

Siaubinga. Legenda tiems, kam 1987-aisiais buvo 17 metų, erotinio susižadinimo metas ir paauglystės frustracijų apogėjus; ergo, tokiai praeičiai abejingumas neįmanomas. Filme vaidyba klaiki, personažai vyresni nei 14-os, tačiau aktualijos maždaug tokio amžiaus

Net neverta sakyti, kad pagrindinė cherojė sukelia ypatingą antipatiją: skaistūs idealistai iš gerų šeimų nuo manęs ypač toli. Ir tos nepakeliamos eksklamacijos… Pažiūrėkit, kad būtumėt pažiūrėję, ir užsidėkit paukščiuką. Grr.

Garbės žodis, pažiūrėjus kai kuriuos filmus, man ima rodytis, kad gyvenime tikrai viskas bus gerai. Kaip jau esu pasisakiusi, prancūziškos romantinės komedijos yra то, что доктор прописал, kai nėra nuotaikos arba kai yra sekmadienis.

Šitai pabaigoje pritrūko totokiožinote išsiliejimo, bet vis tiek labai linksma!

Mrs. Nielsen, ar matai, kas vaidina močią?

Po šio kino seanso galvoju, kad peržiūrėsiu visus filmus su Audrey Tautou. Net romantines komedijas ji sugeba taip pagerinti, kad šios virsta tikru delikatesu.

“Subtilumas” – nes taip filmas vadinasi lietuviškai – yra estetiška, labai prancūziška juosta, kuri man asmeniškai suskambėjo, kai Tautou meilė miršta per anksti ir naujame jos gyvenimo etape atsiranda visiškas nesusipratimas praplikusia galva, retais dantimis, nepakeliamai siaubingais batais – atsisakau vardyti toliau… 

Ir čia – ne be talentingos François Damiens aktorinės provokacijos – atsiskleidžia mano, kaip žiūrovės, cinizmas. Koks jis nerangus, koks jis out of her league, kaip juokingai jis eina, koks baisus vis dėlto tas ryžas viršugalvis.

Ir besiskleidžiant nuostabiam personažo charakteriui – taip, gerumas visada yra bausmė tokiems kaip aš! – dėl šių vertinimų pasidaro gėda. Man taip jau ne 100%, nes už batus vis tiek neatleisiu, bet įvykių eiga, kitų personažų išankstinės nuostatos ir François Damiens gerumas tikrai sukelia nejaukų klausimą: ar tikrai esmė tame, kur aš jos inertiškai ieškau? Ar su tais prioritetais gera gultis ir keltis metų metus? Gražus, sėkmingas, kvepiantis, geras donoras reprodukcijai, konkurencingas tarp kitų patinų visais atžvilgiais?

Filmo pabaigoje be didelių moralų, labai subtiliai atsakymai ateina patys: priešintis stereotipams nelengva, bet nepabandęs nežinai, ką prarandi.

Čia, aišku, mano insaitai – gali būti, jog filmas visai ne apie tai…

Ko negaliu nepaminėti, tai kad duodu asmeninį Oskarą kostiumų dizikui. Absoliučiai kiekvienas Tautou autfitas buvo to-bu-las. Žiūrėjau ir įsivaizdavau, kaip visus pasisiūnu.

Galiu pasakyti tik viena: kai gyvenimas tampa nepakeliamas, aš įsivaizduoju, kad jis yra prancūziška komedija. Pabandykit.

Neabejoju, kad daugelis žiūrėjo šį serialą per TV. Išspoksojusi The Mentalist iki naujausios serijos (labai smagus, stilizuotas kraimas!), nutariau parsipūsti Nip/Tuck.

Turiu pripažinti, serialas ne toks paviršutiniškas, kaip iš anksto spėjau. Žiūriu jau 3 sezoną ir stebiuosi, kiek naujų siužeto peripetijų įmetama, kokie nenuobodūs, charakteringi, bet tuo pačiu žmogiški veikėjai, su kuriais drąsiai gali rileitinti, ir kaip subtiliai prie fabulos prisiliečia įvairių žanrų atspalviai. Aišku, riebus pliusas humorui.

Kadangi serialo ašis – plastinė chirurgija, apie tai vėl susimąsčiau. Savo gan natūralistinę poziciją esu išsakiusi ne kartą – žavu ir gerbtina, kai žmogaus trūkumuose, t.y. unikalume, matyti jo gyvenimas, patirtis ir (ne)meilė sau.

Nip/Tuck žmonės darosi plastines operacijas dėl pačių įvairiausių priežasčių. Noriu atrodyti kaip Dženifer Lopes; noriu, kad mano gyvenimas pasikeistų; noriu, kad niekas nematytų mano ŽIV ėdamų skruostikaulių; noriu pamiršti, kaip vyras sulaužė man nosį ir užmušė mūsų vaiką; noriu pasirašyti modelio sutartį; noriu silikoninių krūtų, kad sužinočiau, ką patyrė mano žmona, susirgusi vėžiu ir jų netekusi…

Didžioji dauguma operacijų atliekamos dėl estetinių priežasčių, kad ir kokios būtų tos kitos, gilesnės. Dėl grožio. Dėl to, kad tai prieinama, kad tai – mokslo laimėjimas.

Nemažai apie tai diskutavom. Ar tai moralinis dekadansas, nusisukimas nuo savo esmės, tam tikra nužmogėjimo, surobotėjimo forma? Marios tokių pačių papų ir subinių. Idealios simetrijos, aukščio, formos. Kitaip tariant, unikalumo – raukšlių, celiulito, kapšelių, randų, asimetrijos – atsisakymas dėl anoniminio įvaizdžio – išbaigto, fotografiško, matyto.

Vanitas vanitatum?

O kaip makiažas kiekvieną dieną? Kaip kirpykla, plaukų vaškavimas, dirbtinės blakstienos, nagai ir sruogos? Permanentiniai antakiai, soliariumo bei kremų įdegis? Argi tai savo esme nėra tas pats slėpimasis, savęs ištaisinėjimas, dailinimas ir tuštybė?

Tik techniškai žemesnio lygio.

Jeigu vidutinės gyvenimo trukmės pratęsimą, jautrius galūnių protezus, kompus, kurie visiškai neįgalių asmenų poreikius ir mintis perteikia pasauliui, laikome laimėjimu, kodėl su plastine chirurgija susijusi tokia gėda? Juk tai tokie patys mokslo laimėjimai. Pakišk tu tinkelį po žandu taip, kad vėl būtų kaip naujas!

Manau, atsakymas toks: visuomenėje veikia savireguliacinis mechanizmas, kuris skiepija kaltę ir gėdą dėl tam tikrų dalykų. Kad nebūtų per daug ir per gerai. Religija taip pat atlieka ne mažiausią triūsą kaldama į galvas, jog grožis, noras būti gražesniu, yra ydingas, apvagiantis. Tuštybė, vertybių nuosmukis, visi tai girdėjome.

Iš dalies sutinku – visų pirma dideli pinigai, ypatingas grožis arba genialumas yra ne kiekvieno jėgoms. Turi būti tiek above it, kad sugebėtum valdyti išskirtinius privalumus ir nenuprotėti. Be to, paroje yra ribotas skaičius valandų, per jas turime tam tikrą kiekį energijos, kurį pasirenkame, kam skirti. Kaip ir visada, atsakymas yra pusiausvyra tarp bazinių poreikių, atsakomybės už save bei kitus, fantazijų ir galimybių. Noras būti lieknu yra sveikas, kol jis nevirsta anoreksija. Plastinės operacijos yra priemonė, kuri nesveiką žmogų tik dar labiau sužalos, o pusiausvirą – patobulins.

Dėl savęs šia prasme esu rami. Džiaugiuosi, kad Nip/Tuck padėjo užčiuopti savo gėdą dėl noro pasitobulinti plastinių operacijų pagalba – dabar galiu pasakyti, kad visada to truputį norėjau. Dar žinau, kad giliai viduje manęs tai niekaip nepakeis. Tai pakeis tik mano kūną.

Jis nenorėjo žiūrėti šito serialo. “Žinojau, kad man tai brangiai kainuos”, paaiškino įpusėjus trečiam sezonui.

Apsirėdėme Naujųjų šventei ir Mrs. Nielsen kažkaip netyčia prisiminė filmą, kuris viską sudėliojo į vietas. Tai apie mus!

Buvau jį mačius prieš daugybę metų, pažiūrėjome darsyk prancūziškai. Kas nesupranta kaip ir mes, nesijaudinkit ir žiūrėkite drąsiai Čia kalba veiksmai.

Ar Larsas išsisėmė? Ar susilyrino? Ar aš dar tiek daug nesuprantu?

“Melancholia” pasirodė turinti per mažai larsiškos smarvės, ypač po “Antichrist” ir daug kitų, žiūrėtų nechronologine tvarka.

Viskas filme stebėtinai schematiška, tiesiog sukramtyta: viena nepakelia sotaus, šampaninio gyvenimo šato, o ant pasaulio galo staiga atkunta, nes pagaliau gi esmė, pagaliau kažkas iš tikrųjų, be vyniojamojo popieriaus, pagaliau visi eis ten, kur seniai laikas – velniop.

Kita – priešingai: jaučiasi sava gerovėje, patogume, rožių krūmuose ir klaikiai brangiuose šilko marškiniuose (išsyk erelio akimi pamačiau price-tag’ą), ir net apokalipsės akivaizdoje bando surežisuoti mažą farselį, iš kurio pirmoji brutaliai pasityčioja.

Dar labai tiesmukai pabadoma, kokie trapūs yra žmonės, turintys tvirtų įsitikinimų. Jie tiki faktais, mokslininkais, tvarka, bet vos tik išaiškėja klaida, griaunanti jų pasaulį, pirmieji deda į krūmus, palikę žmonas ir vaikus vienus pasitikti apokalipsės.

Žinoma, iš Larso tikėjausi žiaurumo. Jo yra kiekviename filme, tačiau žiaurumas subjektyvus. Vienus prislegia ištąsytos žarnos, kitus – psichologiniai žaidimai. Žiūrint “Melancholia”, mane labiausiai sukrėtė ne muzikinio fono pastiprinti pasaulio pabaigos vaizdeliai, o ta atkarpa, kur Kirsten Dunst veikėja nepaeina nuo depresono. Esu patyrusi 100-ąją dalį jos būsenos ir man šiurpu net įsivaizduoti tokį diapazoną.

Net nežinau. Pirmos dvi grandiozinės minutės sukėlė didžiulį norą išeiti, bet kantriai laukiau to kažko, kas taip ir nepaliko manęs po “Antichrist” (AntiKristė, mind that).

Turbūt stebuklingoji ola, kuriai statyti geresnio laiko ir nesugalvotum, buvo visas filmo grožis. Von šampaną su dainelėm, tegyvuoja realizmas ir artimo meilė be lotuliukų.

Žiūrėjau seniai, bet iki šiol pasvajoju nors kelias dienas pagyventi filmo pasaulyje… Dar nenusprendžiau, ar kiti irgi turėtų gyventi tame pačiame filme, ar tik aš.

Labai siūlau pažiūrėti. Lengvas kaip saldainiukas. Itin sveikas humoras ir, rimčiau pagalvojus, nebloga idėja pasitreniruoti, kas yra jūsų tikrieji draugai. Už save neatsakau.

Tokio coitus interruptus jau seniai filmą žiūrėdama nepatyriau. Kai pati sulaužai auksinę taisyklę, nėra ko skųstis. O taisyklė tokia: neturėk jokių lūkesčių.

Šiuo atveju tikėjausi romantinio sukrėtimo, to oi kaip norėčiau, kad man taip būtų! Sukrėtimą gavau, pati nieko panašaus tikrai nenorėčiau. Shit! Juk čia AlmodOvaras, kaip galėjau šitaip pasimauti?

Filmas stiprus, vadovėliškai psichologinis, šia prasme jį skanu gliaudyti. Aktoriai be kalbų įtikinantys – ispanai man turi ypatingą energetiką, juos visada įdomu stebėti vaidinančius. Toks įspūdis, kad kažkokie žmogiškesni, natūralesni.

Bet jau tas lūžis ties paskutiniu trečdaliu, kai nuo Stokholmo komplekso iliustracijų ima tįsti seilės…

Jeigu dar nesu paskutinė žiūrėjusi juostą – pirmyn. Viena iš tų, kurias reikia būti pamačius.

Seniai galvojau rašyt apie filmus. Seniai vis turiu ką apie juos pasakyti. Šįkart nebegalėjau nutylėti.

Non ti muovere / Don’t Move / Nejudėk atradimas prasidėjo nuo knygos. Ją gavau dovanų gimtadienio proga iš draugo, kuris, maniau, užlėkė į knygyną, paėmė pirmą pasitaikiusią knygą negirdėtu pavadinimu ir prasuko pro ofisą įteikti.

Kai perskaičiau ją po kokių dviejų metų, nežinia ko išsitraukusi iš lentynos, perskaičiau per vieną vakarą ir buvau sukrėsta, kad toks turtas gulėjo tarp nučiupinėtų, savaime suprantamų mano daiktų – nepažintas, neišjaustas, neatrastas.

Reikia pripažinti, ekranizacija nuo Margaret Mazzantini knygos nedaug nutolusi.

Penelope Cruz galutinai ir neginčijamai yra gera. Taip manau, kai aktorė sugeba suvaidinti negražią moterį. Na, tokią negražią, kad jau žinot. Sergio Castellitto iš pradžių pasirodė vienos išraiškos personažas, nors antras pažiūrėjimas įspūdį pataisė.

Parekomendavau Mrs. Nielsen, aišku. Jai Penelope personažas pasirodė vulgarus, Nielsenas pareiškė, kad vyrutis – kiaulė.

Na, aš manau, kad taip ir turi būti.

Aktoriai tobulai perteikia sužalotus žmones, kurie neturi įgūdžio mylėti tvarkingai, švariai, net jeigu gyvenimas vienam iš jų ir mesteli idealų partnerį be spuogų ant veido, su puikiu vasarnamiu prie jūros. Toks adekvatus partneris neatliepia nieko gelmingo, o tada… Tada jis sutinka ją ir – tokia kalba, kokią jis moka, o ji supranta, jie kalba vienas kitam meilę – tokią, kokią abu įstengia patirti. O ji man, amžinai vojeristei, pasirodė visa apimanti, visa naikinanti ir praauganti.

Jos nuskaistėjęs veidas pačioje pabaigoje, lyg per bruožus persišviestų ta kita šviesa. Jo paskirtis laidoti tai, ką jau pražudė kažkas kitas žymiai anksčiau.

Įspėju, kad treileris sukelia gan paviršutinišką įspūdį. Rekomenduoju tiems, kurie giliai jaučia ir to nebijo.