Turiu pripažinti, serialas ne toks paviršutiniškas, kaip iš anksto spėjau. Žiūriu jau 3 sezoną ir stebiuosi, kiek naujų siužeto peripetijų įmetama, kokie nenuobodūs, charakteringi, bet tuo pačiu žmogiški veikėjai, su kuriais drąsiai gali rileitinti, ir kaip subtiliai prie fabulos prisiliečia įvairių žanrų atspalviai. Aišku, riebus pliusas humorui.

Kadangi serialo ašis -- plastinė chirurgija, apie tai vėl susimąsčiau. Savo gan natūralistinę poziciją esu išsakiusi ne kartą -- žavu ir gerbtina, kai žmogaus trūkumuose, t.y. unikalume, matyti jo gyvenimas, patirtis ir (ne)meilė sau.

Nip/Tuck žmonės darosi plastines operacijas dėl pačių įvairiausių priežasčių. Noriu atrodyti kaip Dženifer Lopes; noriu, kad mano gyvenimas pasikeistų; noriu, kad niekas nematytų mano ŽIV ėdamų skruostikaulių; noriu pamiršti, kaip vyras sulaužė man nosį ir užmušė mūsų vaiką; noriu pasirašyti modelio sutartį; noriu silikoninių krūtų, kad sužinočiau, ką patyrė mano žmona, susirgusi vėžiu ir jų netekusi…

Didžioji dauguma operacijų atliekamos dėl estetinių priežasčių, kad ir kokios būtų tos kitos, gilesnės. Dėl grožio. Dėl to, kad tai prieinama, kad tai -- mokslo laimėjimas.

Nemažai apie tai diskutavom. Ar tai moralinis dekadansas, nusisukimas nuo savo esmės, tam tikra nužmogėjimo, surobotėjimo forma? Marios tokių pačių papų ir subinių. Idealios simetrijos, aukščio, formos. Kitaip tariant, unikalumo -- raukšlių, celiulito, kapšelių, randų, asimetrijos -- atsisakymas dėl anoniminio įvaizdžio -- išbaigto, fotografiško, matyto.

Vanitas vanitatum?

O kaip makiažas kiekvieną dieną? Kaip kirpykla, plaukų vaškavimas, dirbtinės blakstienos, nagai ir sruogos? Permanentiniai antakiai, soliariumo bei kremų įdegis? Argi tai savo esme nėra tas pats slėpimasis, savęs ištaisinėjimas, dailinimas ir tuštybė?

Tik techniškai žemesnio lygio.

Jeigu vidutinės gyvenimo trukmės pratęsimą, jautrius galūnių protezus, kompus, kurie visiškai neįgalių asmenų poreikius ir mintis perteikia pasauliui, laikome laimėjimu, kodėl su plastine chirurgija susijusi tokia gėda? Juk tai tokie patys mokslo laimėjimai. Pakišk tu tinkelį po žandu taip, kad vėl būtų kaip naujas!

Manau, atsakymas toks: visuomenėje veikia savireguliacinis mechanizmas, kuris skiepija kaltę ir gėdą dėl tam tikrų dalykų. Kad nebūtų per daug ir per gerai. Religija taip pat atlieka ne mažiausią triūsą kaldama į galvas, jog grožis, noras būti gražesniu, yra ydingas, apvagiantis. Tuštybė, vertybių nuosmukis, visi tai girdėjome.

Iš dalies sutinku -- visų pirma dideli pinigai, ypatingas grožis arba genialumas yra ne kiekvieno jėgoms. Turi būti tiek above it, kad sugebėtum valdyti išskirtinius privalumus ir nenuprotėti. Be to, paroje yra ribotas skaičius valandų, per jas turime tam tikrą kiekį energijos, kurį pasirenkame, kam skirti. Kaip ir visada, atsakymas yra pusiausvyra tarp bazinių poreikių, atsakomybės už save bei kitus, fantazijų ir galimybių. Noras būti lieknu yra sveikas, kol jis nevirsta anoreksija. Plastinės operacijos yra priemonė, kuri nesveiką žmogų tik dar labiau sužalos, o pusiausvirą -- patobulins.

Dėl savęs šia prasme esu rami. Džiaugiuosi, kad Nip/Tuck padėjo užčiuopti savo gėdą dėl noro pasitobulinti plastinių operacijų pagalba -- dabar galiu pasakyti, kad visada to truputį norėjau. Dar žinau, kad giliai viduje manęs tai niekaip nepakeis. Tai pakeis tik mano kūną.

Jis nenorėjo žiūrėti šito serialo. “Žinojau, kad man tai brangiai kainuos”, paaiškino įpusėjus trečiam sezonui.

www.youtube.com/watch?v=wjHEJItSR7E

Matyt, per tas keliones visai pamiršau, kad nepapoustinau Pijos Kalėdinio kostiumo, kurį sukūriau ir pasiuvau. Ji buvo Snieguolė ir Princesė viename asmenyje.

Štai keletas nuotraukų:

Foto: mano.

www.youtube.com/watch?v=Cytj0nrLaCs

Suskystėjau. Gal kad po ilgiausios išsiskyrimo savaitės iš serviso grįžo mašinytė? Šiltai apkabinau panelį vos įsėdusi… Tuoj imsiu suprasti tuos vyrukus, kurie užsiveda nuo savo mašinos Na tik jau erelių su drakonais beigi liepsnomis ant šonų pažadu nepaišyti. 

O jeigu rimtai… Neseniai supratau, kad mašinoje galiu pabūti tikrai viena. Precious. Ten, turėdama labai apibrėžtą laiką, vynioju jau veik nebesustojantį vidinį tekstą, dainuoju, verkiu, fantazuoju, prisimenu, stebiu, kalbuosi su kitais… Visur kitur vienuma -- lyg ir kažkoks laukimas, o vairuojant -- nors kaip tik, rodos, įgyvendinu tikslą, esu judėjime, apribotame laike -- iš tiesų atsipalaiduoju ir ilsiuosi.

Na, vis tiek nenustebkit, kitą savaitę perskaitę apie avariją. Jau šiandien pirmoje sankryžoje vos neįkirtau -- ne visi bočiai mato raudoną.

Viename prekybcentryje vyko teatro dienos renginukas, į kurį suvežė daug manekenų ir apvilko juos įvairiausiais kostiumais. Čia viena iš instaliacijų:

Madonas su kūdikiu:

Kas galėjo pagalvoti, jog ateis laikai, kai Pija nebebus alergiška karvės pienui. Tądien Starbucks vaikas džiaugėsi pirmuoju savo gyvenime frappuccino:

O čia su skandinaviškai susivėlusia mama:

Foto: Augustas Gutautas, mano.

www.youtube.com/watch?v=S88Wit5bNdY

Visiems, viagra buvo įsimylėję. Kažkada.

Seniau tikėta, kad ši medžio kilpa turi gydomųjų galių, todėl pro ją kišdavo, pvyzdžiui, epilepsija sergančius vaikus.

Enter me, enter me…

Šioje trobelėje keletą žodžių yra paskrebenęs pats Andersenas – apie tai viduje byloja kaligrafiškai išraityta lentelė:

Foto: mano.

Apsirėdėme Naujųjų šventei ir Mrs. Nielsen kažkaip netyčia prisiminė filmą, kuris viską sudėliojo į vietas. Tai apie mus!

www.youtube.com/watch?v=0Eaq6Mw92tI

Buvau jį mačius prieš daugybę metų, pažiūrėjome darsyk prancūziškai. Kas nesupranta kaip ir mes, nesijaudinkit ir žiūrėkite drąsiai Čia kalba veiksmai.

Kaip ir Fredericijoje, nelabai suprantu, kurie namai yra gyvenami, o kurie ne. Pernelyg nelaužydama etiketo užmetu akį į pastatų langus ir man jie atrodo tušti, negyvenami, galbūt priklausantys įstaigoms ar firmoms, kai kurie su styrančiais žvakigaliais neapšviestuose kambariuose. Nežinau, gal tuo metu, kai žingsniuoju pro šalį, visi būna kur nors išėję? 

Vienoje virtinoje pamačiau pačius gražiausius dubenis pasaulyje!

Tebeieškau savo miesto, vis dar matuojuosi kiekvieną vietą, į kurią užsuku. Leidžiu sau šį žaidimą, žinodama, kad visada tenoriu išvažiuoti

Tiesa, šiame miestelyje aptikau žiauriai fainą vyno krautuvę: ateini, visur pasieniais buteliais nukrautos lentynos, o viduryje stovi ilgas žemas stalas su išrikiuotais vynais. Prieina vaikinas, paklausia, ko pageidauji, tada duoda paragauti. Tikriems ragautojams stovi ir kibirai išspjauti vyną Labai jauki, draugiška atmosfera.

Laimikis – vienas itin klasikinis malbekas ir be galo keistas meksikietiškas zinfandelis. Man jis priminė pagedusias vynuogių sultis, arba vandeniu skiestą vyną, pritinkantį gerti senoje sodyboje, apsitaisius storu megztiniu, iš kurio kyšo šiaudai. Na žinote: tas pavakarys, kai viskas jau iškalbėta, kraujas susimaišęs su vynuogėmis, ir visi aplinkui draugai, ir vynui nesunkiai atleidi tą keistą jo skonį.

Foto: Augustas Gutautas, mano.

Na, bent jau galima padaryti nuotraukų  

Užėjome į kavinukę, veikiančią gal kokį šimtą metų. Viskas kaip pas nykštukus – tuos, kur kaime:

Ant sienų – paveikslai vien tik su kavinės eksterjerais:

Mane visiškai sužavėjo didžiulis ąsotis kakavos ir dubuo grietinėlės. Šitokie masteliai! Po šio jaukumėlio riebumėlio pajutome, kur skrandis…

Mrs. Nielsen su savo granny’s cardy atrodė kaip interjero dalis

Turėjome dar vieną progą palinguoti galvomis, kad šita užeigėlė priiminėjo svečius tada, kai lietuviai dar buvo būrai, o jų vaikai ganydami gyvulius stovėjo savo myžaluose (ar tai karvių išmatose), kad nesušaltų.

Man netgi keista, kad Lietuva gretinama su kitomis šalimis, jų etapais, progresais… Juk tai visada buvo ir visada bus skirtingi pasauliai, susisiekiantys nebent labai paviršutiniška atributika: štai gatvėse važinėja tokie automobiliai, įstaigose teikiamos tokios paslaugos, parduotuvėse yra pirkti tokių produktų.

Kultūros, vidinės laisvės, vertybių, tarpasmeninių santykių prasme Lietuva ir jos žmonės negali būti palyginti arba varžytis su kitų šalių žmonėmis. Nes pastebiu, kaip skausmingai ir tarsi nenoriai tos varžybos imituojamos įvairiuose komentaruose, diskusijose, ypač neformalioje aplinkoje. Ryškūs du poliai, tarp kurių blaškosi sakantys “Ai, jūs tikri lietuviai, pasižiūrėkit į save, kokie visi pagiežingi, įtarūs, papilkėję” ir “Ką, mes blogesni už kitus? Už Tėvynę niekur tu, žmogus, geriau nerasi”.

Įdomiausia, kad narcisistinis ir nihilistinis požiūris sumišęs į vieną, ir sklinda iš tų pačių kalbėtojų. “Eikit, eikit, jūs, lietuviai, kokie jūs materialistai ir koks jūsų mentalitetas”, barškina klavą  lietuvis  kuriame nors Europos miestelyje.

Aš net nesakau, kad Lietuva pralaimi – laimėti arba pralaimėti galima tik tuomet, kai varžaisi turėdamas realų pagrindą būti pranašesniu, pralenkti – o tai turi būti matuojama vieningu, aiškiu sutartiniu matu. Kaip galima palyginti lietuvį pensininką su danu arba belgu pensininku? Lietuvį moksleivį su švedu arba ispanu? Žmogus yra padarinys, visada savo aplinkos, istorijos, ankstesnės kartos tąsa. Ir dar ankstesnės.

Niekada nelyginu Lietuvos su šalimis, kuriose lankausi. Nelyginu laimi – pralaimi aspektu. Ten yra anaip, čia yra šitaip. Chronologiniai kontrastai kartais pribloškiantys, bet nemanau, kad verta tai priimti asmeniškai.

Foto: mano.

www.youtube.com/watch?v=EZP38ykLqpI

Bolivudas yra nesuvokiamo juokingumo iš ten, kur aš stoviu, tad buvau laimingesnė, nemačiusi šio klipo.

Viena liūdniausių dainų. Džiaugiuosi, kad nežinau tos kalbos ir nesuprantu, apie ką dainuojama. Viską sužlugdytų čiulbesiai apie švelnius apsikabinimus ir koks jis vienintelis beigi prarastas.

Jeigu režisuočiau aš, būtų daug lietaus, beveik juodai balto; būtų pustuščiai interjerai, o aš juose kaip šuo, neturintis kito pasirinkimo, tik jausti, kas ten neseniai lietė daiktus; būčiau stulpas anoniminiame miške, stebintis nuvažiuojantį traukinį, kuriame sėdžiu ir skaitau Ojos De Perro Azul.