http://www.youtube.com/watch?v=bG7wbAfcKUI

Nerealizuoti jausmai įgyja savarankišką gyvenimą, niekada manęs nepalieka, lyg būtų numanomi kaimynai už sienos, kuriuos kartais girdi. Neįkyrime, bet vieni kitų buvimu niekada nedvejojam. 

Tai aš vadinu savo vidinėmis landynėmis, kur visada galiu pasitraukti ir būti kokia noriu, su kuo noriu.

Matyt, mano prigimčiai artimesnis ilgesys negu išsipildymas.

Matyt, man labiau patinka ilgėtis Sidnio – visų tų sidnių – ir niekada į juos nenuvykti. Arba nuvykti į visus įmanomus sidnius ir ilgėtis kiekvieno prisiminimuose likusio Vilniaus.

Sezamai, atsiverk!

Capoeira gražu, bet ne lietuvių temperamentui. Galvoju apie brazilus.

Čia šiek tiek kitokia capoeira

Šį pavasarį mieste pastebiu įvairių rasių. Ne tai kad prasieina koks atsitiktinis juodukas, bet pačios įvairiausios rasės pas mus gyvuoja ar bent jau turistauja. Nei džiaugiuosi, nei piktinuosi šiuo reiškiniu, nors esu labiau pozityviai nusiteikusi. Man tai – ženklas, kad Vilnius vis tik pasaulio dalis. Pasaulio, kuris mišrėja. Tokia evoliucija, ir faina, kad mūsų ji neaplenkia.

Pirmąkart su Pija užsukom į Katedros vidų. Jai patiko durys, žvakutės ir paveikslai.

http://www.youtube.com/watch?v=d-DgwHuqHoY

Šiandien viskas mane pasiekia kažkaip laiku, tikslingai. Perskaityti straipsniai, pašierinta daina, sentimentali dovana gimtadienio proga iš Kopenhagos Darbo muziejaus… 

Mane labai gelbsti nauja Sergejaus Nikolajevičiaus frazė apie tai, kad vis tik verčiau ne naujai perrašinėti savo jausminę praeitį, ne pakartotinai išgyventi šimtus klaidų jau su teisingu atsinešimu, bet ieškoti preteksto mylėti, būti laimingu, jausti pozityvumą dabartyje. Apsižiūrėjau kad ir depresons apmažėjo, t.y. pradėjau netgi pasidžiaugti paprastais dalykais! Ar bent jau priimti viską ramiau.

Pastaruoju metu nutinka koks nors lyg ir bereikšmis įvykis: pamatau baltu dviračiu važiuojančią moterį, sufantazuoju jos gyvenimą… ir visa esybe pajaučiu, kad laimingumo užuomazga manyje yra, yra.

Lyg būčiau susisiekiantis indas, tik mano pusėje mėlynas rašalas, o visai visai šalia, kažkur netoliese, už neaptikto susiaurėjimo – skaidrus vanduo. Ta nuojauta tokia viltinga ir tuo pačiu kankinanti, lyg bandytum šioje tikrovėje atpažinti žmogų iš užmiršto sapno. Ojos de perro azul. Toks pažįstamas, bet kaip pasiekiamas, užčiuopiamas, surandamas, išlaikomas?..

Tas laimingumas yra toks neišmatuojamas, kad net ir ši menka pajauta sukelia geliantį ilgesį.

Taip arti, taip klaidu.

http://www.youtube.com/watch?v=P27MPi3ZhCg

http://www.youtube.com/watch?v=RiPyPo86dOo

Sentimentalumas gali būti toks stilingas, kai jį dainuoja Bryan Ferry!

http://www.youtube.com/watch?v=8ovfz0AbTeo

Pabaigos be pabaigos yra kenksmingos.

Užtruko daug metų, bet bent jau to turning up uninvited man nebenutinka. Karūna vietoj.

Visa kita pasimetę kažkur tarp eilučių, gerų manierų ir guodžiančios patirties: this, too, shall pass.

Vis dažniau pasijaučiu taip, lyg su Pija būčiau laimėjusi aukso puodą. Kaip paprastai ir be pastangų ji atsirado… Tai tikra dovana.

Dabar, kai žinau, kad daugiau nebegaliu turėti vaikų, esu šiek tiek nusiminusi. Net ne dėl paties fakto – nesakau, kad baisiai noriu čia ir dabar. Tiesiog kai žinai, kad negali, atsiranda naujas kontekstas.

Liūdna ne tik todėl, kad esu priversta suvokti, jog mano ateitis negyvybinga, ir aš esu už tai atsakinga. Galbūt mano pasaulėžiūra ydinga, gal prioritetai ne tie, bet tai rimta. Tai pakankamai didelio masto yda, jei dėl jos mano vaikams užtverti keliai čia ateiti.

O kitas dalykas – jau esamas, gyvenantis šalia vaikas tampa toks vienintelis. Greitai pagavau save, kad tuoj tuoj užkrausiu jai visą savo baimę prarasti, išdidintą norą apsaugoti – o tai juk neįmanomi, beviltiški ir nuodingi dalykai. Čia meilė rizikuoja tapti našta, kenksmingu prisirišimu, kontrole. Šito nenoriu primesti.

Bet negaliu nieko nejausti dėl to, kad su savimi nešiojuosi mirtį. Kažkuria prasme taip yra – ne gyvybė, negalėjimas tapti gyvybe, yra mirtis. Prisimenu, kokia apšviesta kažkada buvau ir kokia išsemta dabar jaučiuosi.

Kur aš suklydau?

Sergejus Nikolajevičius sako: В благополучие дети нерождаются. Дети рождаются тогда, когда с работы выкинули, муж обидил, жрать нечего… Потому, что унижение человеческих идеалов это фон любви. Дети рождаются от любви, а не от благополучия.

Mhm…

(Nepagalvokit, aš gilus žmogus, bet ne iki šlykštumo. Kai sakau, kad labai gilinuosi į filmus, tai tiesiog instinktas, išsivystantis po gausybės jų peržiūrėjimo, kai pradedi ieškoti visokių atspalvių ir posluoksnių. Turbūt kaip išdarinėdamas vištą – whatever that is.)

Kai jau nutariau, kad nieko nesupratau, Jis pasakė: “Tiesiog filmas apie tai, kas nutinka įsimylėjus”.

Šiandien aš galvoju apie skausmo pasekmes. Banalaus fizinio skausmo.

Ar jums kada nors ką nors smarkiai skaudėjo? Nepakeliamai, bet trumpai? Pakenčiamai, bet tiek ilgai, kad sužvėrėjot? Kokiu žmogumi jus tai pavertė?

Manau, yra dvi kategorijos žmonių: tie, kurie bėga nuo skausmo, ir tie, kurie jį apsikabina, prisega jam prasmę ir neša prieš save it vėliavą.

Po savaitės pooperacinio gerklės skausmo šįryt gulėjau virtuvėje ant grindų. Tas jausmas prieš alpstant: nutirpstantys smilkiniai, lengvas pykinimas, šaltas prakaitas, degantys viduriai. Man pasidarė silpna, nes aš savaitę labai mažai valgiau. Mažai valgiau, nes labai skauda. Taip, aš esu iš tų žmonių, kurie nori skausmo išvengti. Ir gerklės, ir širdies skausmo. Ir kas žino, ar ne nuo to skauda dar labiau.

Bąlančia smegenine pasišildžiusi mikrobangėje pievagrybių sriubos ir, galima sakyti, įsiutusi, nuslinkau į lovą, pagulėjau truputį žemyn galva, paskambinau Jam (numetė), pamaniau, kad dabar būtų kažkaip kvaila mirti – lovoje, vienai… Ir atsisėdau valgyti sriubos. Iš ausų bėgo verdantis vanduo, o aš pro miglą žiūrėjau į du paskutinius “Nimesil” pakiukus ant stalelio. Šiandien galvojau jų nebegerti.

Išgėrusi nuskausminamuosius gulėjau lovoje nugalėta, rimstanti, ir žiūrėjau į lubas. Jaučiau, kaip man želia daktaro Hauso barzda.

Stebėjausi, kodėl taip skauda – juk esu kaip kareivis, skausmas mano frontas. Neieškau jo, bet jį pažįstu. Kaip ir maniakus vaikystės sapnuose: visada  su jais susidraugaudavau. Jaučiau, kad atviras priešinimasis yra pražūtis.

Nesugebu susidraugauti su savo gerklės skausmu. Dėl jo numečiau tiek svorio, kad nebepastoviu ant kojų – per savaitę. Nesuprantu anoreksikių. Sako, jų pilnas Manhetenas: power bitches turi būti skinny bitches. Jos daro karjerą, socializuojasi. Mūsų vietinės, žiūrėk, ir vienam kitam žurnalui sugeba išsiviepti. Iš kur jos turi energijos? Nuoširdžiai nesuprantu. Žiūriu į veidrodį ir matau tik priklijuotas blakstienas. Vaipytis jėgų nėra.

Dar galvoju apie Standing Babas iš “Šantaramo”. Tai žmonės, kurie pasirinko niekada gyvenime neatsisėsti, neatsigulti – tik stovi. Kai kurie atgailaudami, kiti – už geresnį pasaulį. Pirmuosius 5-10 metų kojos jiems taip sutinsta, kad tampa panašios į dramblių. Vėliau – tiek sulysta, kad lieka vien kaulai ir padžiūvusios kraujagyslės. Jie kenčia protu nesuvokiamą skausmą kiekvieną savo gyvenimo sekundę, todėl instinktyviai mindžikuoja nuo vienos kojos ant kitos. Tai primena meditacinį šokį, Kašmyro hašišo sapną.

Rimstant skausmui, mintys nebeprimena susiduriančių traukinių.

Pasaulio vaizdas kenčiant skausmą ir nekenčiant skausmo taip skiriasi… Aš jau išmokau pamoką, jau suprantu: be skausmo neegzistuoja ir šviesiosios pusės patirtis. Bet šiuo metu tiesiog norėčiau sočiai pavalgyti.

Ar aš silpna? Ar nesugebu įsiteigti, kad kūnas tėra regimybė ir aš esu Visata, ir kadangi Visata yra Tuštuma, tai manęs apskritai neskauda? Mano skausmo pasekmės – išsekimas nuo nepakankamos mitybos. Nei karjeros, nei žurnalams pasivaipysi.

Ir dar aš kalbu tuo keistu balsu, lyg į gomurį būtų sukišti du stalo teniso kamuoliukai. Charmant!

http://www.youtube.com/watch?v=q8iZtKBoh1c

Operacija praėjo tvarkingai, vakar grįžau namo. Ilgai netrukau suprasti, jog Santoruose leisti nuskausminamieji ir Nimesil miltukai yra labai skirtingo stiprumo…

Atsibundu. Lygtai paryčiai. Iš skausmo negaliu nei išsižioti, nei pajudinti liežuvio. Na, nieko, galvoju. Tuoj rytas. Tuoj bus laikas vaistukams. Pažiūriu į laikrodį – 3 am…

Kai skauda gerklę taip, kad skauda net ausis, tai iki ryto laikas slenka negreitai. Kuo anksčiau išgersiu ryte, tuo anksčiau prasidės linksmybės popiet – galima išgerti tik dvi dozes. Laukiu iki 9 am.

Pietaujant atrodo, kad ausyse zvimbia du grąžtai. Maniau, kad svorio priaugsiu lovoje gulinėdama, bet kur tu, žmogus, jo priaugsi, jeigu pavalgyti skauda? Vos ne verkdama atiduodu troškinio lėkštutę.

Ėsti noris – nors į veną jogurto susileisk.

Vis galvoju, kaip turėtų jaustis žmonės, kurių skausmo slenkstis ne taip toli kaip mano. Dar mąstau apie jūreivius, kuriems kaulų lūžius tik plaktuku ir degtine gydydavo – ir nieko, išgyveno. Dainas dainavo.

“Būna ir blogiau” filosofija nė kiek nenuramina alkio ir po 20 minučių jau ieškau virtuvėje ko nors užkąsti.

Galugerkly su kiekvienu rijimo judesiu nuvilnyja skausmo legato. Grąžtai taršo ausis. Giliai giliai. Nepaliaujamai.

Bent jau lūžtu greitai – gal kad narkozė, kad vaistai?

Haliucinogeniniam sapne prieš akis šoka užkepėlės, tyvuliuoja sūrio padažai, straksi midijos, burbuliuoja pomidorinės sriubos su krevetėmis, kvapų debesėlius skleidžia šokoladiniai pyragai su vyšniomis ir itališkais ledais…

Atsibundu kaukštelėjusi dantimis. Burnoje – tuščia.

Foto: Augustas Gutautas.