Negi Tailande kitaip? Matėme tikrai paprastų žmonių. Jie nuostabiai gamina maistą, bet ilsėdamiesi visuotinai žiūri serialus, o ne skaito aukštąją literatūrą ar analizuoja žmogaus prigimtį. Galvoju, kaip čia yra, negi jie tokie tolerantiški? Bet tada toks kathoey, kurių mažuma vadinti čia net nelabai išeina, toleravimas rodo itin aukštą mažiausiai apsišvietusių visuomenės sluoksnių moralinį lygį? Aišku, aš tik atvykėlė. Negaliu sakyti, kad labai daug žinau “iš vidaus”, bet niekada neteko matyti, kad į kathoey būtų žiūrima nepagarbiai, paniekinamai, su pasibjaurėjimu. Bendrauja visi vienodai, ir tiek.

Anksčiau teko girdėti, kad šalis uždirba nemažas pajamas iš lyties keitimo operacijų, kurios čia legalios. Maniau, transseksualams čia rojus: ir dokumentus naujus gauna, ir kitokio vargo nemato. Tačiau vikipedijoje rašo, kad niekas jiems tų naujų dokų neduoda, o šeimoje paaiškėjus, kad vienas iš sūnų nori būti moterimi, tėvui tai vaiko praradimas.

Kai buvome Vientiane ir prie Tailando ambasados mus užpuolė liūtis, prisėdome prie australo ir tailandietės poros – vyras jau 11 metų gyvena su vietine, turi vaiką. Apie daug ką pasikalbėjome, kažkaip šneka pasisuko ir link kathoey. Jis sakė, kad žemiausiuose visuomenės sluoksniuose jie yra priimtini, netgi savotiškai skatinami, tačiau vidurinioji klasė ir aukščiau jų netoleruoja ir nenori turėti kontaktų.

Bet kathoey Tailande tikrai daug. Vadinasi, čia yra kažkokios palankesnės sąlygos transseksualams, transvestitams ir gėjams gyventi? Lietuvoje žmonės pusę amžiaus kankinasi, kol sau pripažįsta gyvenantys ne savo lyties kūne, kitą pusę gyvenimo kenčia aplinkinių patyčias ir įvairiausius formalius ribojimus. Tailande vyrų noras būti moterimis toks pastebimas, kad kyla klausimas: kodėl? Kokie čia privalumai? Gal todėl, kad tajų visuomenė apskritai labai infantili? Kur nueisi, visur rodo naivius serialus, merginos išpuoštos kaip lėlės. Parduotuvėse pilna aukštakulnių penkiametėms – taip, savo akimis matau mergaites, kurias mamos vedasi apautas plastmasinėmis kurpaitėmis su trijų – keturių centimetrų kulnais… Apie ortopedinius dalykus čia jau nebeverta kalbėti. Tiesiog vaikai nuo mažens pratinami flirtuoti su pasauliu, o moterys veikiausiai turi daugiau priemonių parsiduoti: tai ir kosmetika, ir raukinukai kaspinukai, ir kablai, ir statistinis faktas, jog dauguma santuokų Tailande vyksta iš išskaičiavimo. Gal jiems atrodo, kad moterimi būti kažkaip… smagiau? Labiau apsimoka?

Taip, kažkas jau gimsta tarp, bet faktas ir tai, jog aplinka įtakoja žmogų, formuoja jo siekiamybes ir skatina vytis labiausiai nepasiekiamus savo pačių vaizdinius. Šalyje, kur graži moteris yra baltai pudruota manekenė plastikiniais nagais ir blizgančomis netikros odos platformomis, vyrais būti tikriausiai pernelyg nuobodu.

Bet ką aš žinau. Aš iš Lietuvos, kurioje graži moteris yra per smarkiai įdegusi blondinė manekenė plastikiniais nagais, priaugintais plaukais ir blakstienomis, dažniausiai avinti grynos odos aukštakulnius ir besišvaistanti nauju mobiliaku. Tiesa, vyrai mūsuose dviejų ryškiausių tipų: įbauginti arba itin demonstruojantys jėgą. Man rodos, pastarieji irgi yra įbauginti. Transseksualų, tiesa, nedaug. Tie būna įbauginti gerokai prieš susivokdami, kokie yra iš tiesų.

Nong Toom, žinomiausia Tailando kathoey, taibokso čempionė, aktorė ir modelis.

Foto: media.photobucket.com

Gerai įsižiūrėjus foto matyti mėlynės man ant dilbio – Pija mėgsta įsikirsti dantimis ir plėšti. Tokia tad meilė, kol kas nesiskirianti nuo agresijos…

Dar paėmėm prisisiurbiančią lėkštę. Ir gerai padarėm, nes paprasta būtų per pirmas pusantros minutės atsidūrus ant žemės.

Foto: Augusto Gutauto.

Gryndeilo kaime gyvena paštininkas vardu Piatas. Jis išvežioja paštą drauge su savo katinu Džesu. Jis dirba ir kai lyja, jis dirba ir kai sninga. Nėra nė vieno žmogaus, kurio Piatas nepažinotų. Gryndeilo vaikai labai mėgsta Piatą, nes jis išvežioja dovanėles, ir jiems visiems tai labai patinka.

Tėčio versija:

Gryndeilo paštininkas Piatas labai myli vaikus ir savo katiną Džesą. Vaikai irgi myli Piatą, už tai jis jiems duoda dovanėlių. Jis tai daro ir kai lyja, ir kai sninga. Gryndeilo gyventojai viską apie jį žino.

Ką gi, prieš tris savaites atradau kitą ypatingą vietą. Kitaip ypatingą, žinoma, visų pirma todėl, kad kitame pasaulio krašte. Bet tas senas miestas… jis man kalbėjo, kėlė paviršiun sumišusius jausmus, kažką priminė, įstūmė į svajones.

Į Laosą važiavome gauti naujos Tailando vizos. Žinojau, kad tai buvusi Prancūzijos kolonija. Ir išties Vientiano atmosfera unikali: visą laiką jaučiausi lyg atsipalaidavusiame pajūrio miestelyje, kur laikas slenka tingiai, o žmonės niekur neskuba. Prancūziški kavinukių stogai, šiuolaikiniai pastatai, prabangūs restoranai, nedidukėmis kolonomis nuramstyti gyvenamų namų balkonai, šalimais – azijietiški maisto prekystaliai, pavymui dūmijantys tuk-tukai, šlitinėjantys apatiški šunys, rytietiškos šypsenos… Tokia keistai europietiška Azija, kurioje pasijaučiau šiek tiek arčiau namų.

Kaip visada, nuotraukų mlijonai. Dalinuosi nedidele dalimi:

Ankstyvą rytą tuk-tuku dardėjome į Tailando ambasadą vizų. Pijai paparaciai tokiu paros metu nelabai prie širdies:

Toks vaikinas su dviem šunimis ambasados kiemelyje laukė savo vizos. Pija kraustosi iš proto pamačiusi šunis, pradeda urgzti, nors urzgiančio šuns čia nėra girdėjusi (vieną girdėjo kriuksintį, bet ten labiau kiaulė negu šuo). Teko stabtelėti, kol ji atsižiūrės:

Buvau sužavėta, kad kukliausiai atrodantys vyrai visgi darosi pedikiūrą. Pernelyg mažai mano pažįstamų lietuvių rūpinasi šia kūno dalimi… Pagarba!

Kaip suprantu, Vientianas daugumai ekspatų yra viso labo šalis, į kurią galima sulakstyti Tailando vizos – labai gaila. Miestas alsuoja ypatinga nuotaika – manau, būtų labai vertinga patirtis ilgiau jame užtrukti. Susidarė įspūdis, kad Vientianas ne toks komercializuotas kaip Tailando miestai. Gal jis iš turizmo nepasiima tiek naudos, kiek galėtų, bet užtat ten nesijaučiau industrijos dalimi, vakarietiška pinigine, kuri atvyko ištuštėti. Vietiniai gyvena labiau patys sau, o ne turistams – tai buvo malonus kontrastas Tailandui, kuriame tau visi sakys “taip”, nors vietoj prašytų krevečių gausi kiaulienos, bet vis tiek “taip”…

Rytą prieš išvykstant į Chiang Mai sėdėjau studentiškoje kavinukėje. Ant lygiai sustatytų dviračių už lango lijo lietus. Vientianas neskubėdamas budo. Kitoje gatvės pusėje viešbučio šeimininkė nubalintu veidu iš prikrauto sunkvežimio rinkosi daržoves. Gėriau savo karčią kavą ir ieškojau melancholijos priežasčių. Ko pasiilgau? Gal laikas poezijai? Bet rašyti – kaip mokytis vaikščioti. Kiekvienąkart.

Foto: Augusto Gutauto, mano.

Kad ir ši kelionė į Tailandą. Drąsus žingsnis? Laisvė elgtis kaip norisi? Ar mes iš tikrųjų laisvi žmonės, ar mes paprasčiausiai akivaizdžiau bėgame? Bėga visi. Į darbą, į vaikus, į meilužius, į tolimas keliones. Pasirinkome daugiau organizuotumo reikalaujantį variantą, kuris turi ir labai naudingų beigi įdomių šalutinių efektų: plečiasi akiratis, sutinki kitokių žmonių, būni kitoje kultūroje, išmoksti egzotiška kalba pasakyti “labas”, “ačiū” ir “dvidešimt keturi”.

Bet kas guli po visu tuo išskirtinumu? Ar ne tas pats noras pabėgti nuo savęs, nuo kažkokių ten nuvalkiotų problemų? Aš imu įtarti, kad tai visgi bėgimas, nes atradusi visus tuos naujus, akiratį plečiančius ir egzotiškus dalykus nesijaučiu kažkaip stebuklingai pasveikusi pati nuo savęs.

Klausimai liko tie patys: ką aš moku, kaip man save realizuoti, kaip save realizuojant prisidėti prie šeimos išlaikymo? Lyg ir norėtųsi daryti kažkokį meną, bet jau nutarėme, kad genija negimiau, o jeigu gimiau, tai vėloka pradėti aiškintis. Labiausiai turbūt todėl, kad nesu moteris, kuri laiminga, darydamasi kavos tirščių kaukes, pati gamindama vaikui drapanas iš naudingų atliekų ir sėkmingai racionalizavusi, jog 6 litus kainuojantis kavos puodelis yra nereikalinga tuštybė. Ergo, daugiau nori, turi daugiau ir stengtis. Savęs neatradusios menininkės nelabai turi moralinę teisę geidauti prausiklių už 80 litų, nebent jiems pačios užsidirba.

Šita mūsų kelionė dar nesibaigia, bet ji baigsis. Būdama toli nuo savo įprastos aplinkos giliai viduje, ten, kur niekas nemato, aš netapau kitokia – vis dar šiurpstu nuo minties, kad man jau 29, o aš vis dar nežinau, kuo būsiu užaugus. Ir užsidirbsiu prausikliams pati.

Pasiilgau Lietuvos. Ne tiek kaip šalies, kaip vietos, bet labiau žmonių, su kuriais bendravimą buvau smarkiai apleidusi ir visai neišnaudojau galimybės su jais būti, kai galėjau. Čia galima susirasti visokių pakaitalų – yra moterų forumas, yra feisbukas, yra barai, kur gali eiti ir megzti naujas pažintis su tokiais pat kaip mes… Bet visi žino, kad tai ne tas pats, kas normalus, ne virtualus ir nepaviršutinis pokalbis su draugu. Arba nedraugu

Užtat vaikiškai džiaugiausi, kai į Chiang Mai atvažiavo Mano Mylimo Jo draugas su žmona – praleidome kelias žiauriai smagias dienas ir iki šiol Eglę su Martynu minim geru žodžiu Linkėjimai! Tikiuosi, nepraėjus nei 10 metų vėl sužaisim UNO

Patį pirmą kartą nusivedėme juos pavalgyti į Baltus Dramblius:

Vėliau lankėme šventyklas. Žmonės jose turi deramai prisidengti, todėl prie įėjimo skolinami drabužiai:

Tada užsukome į turgelį vaisių. Martynas su didžiuliu entuziazmu ėmėsi įrodinėti, kad durianas iš tiesų bus labai labai skanus, tik reikia nusiteikti. Aš tiesiog džiūgavau, kai paragavęs vos neatpylė, muahahahaha! Gaila, kad keičiau Pijai pampersus ir nemačiau to nuostabaus momento

Pijos draugė Lemon Tree priiminėja užsakymą:

Nuvykome apžiūrėti Doi Suthep – didelės šventyklos ant kalno, kurią matome pro savo virtuvės langą:

Kol jie buvo, kalbėjau veik neužsičiaupdama – taip norėjosi atsigriebti už bendravimo stoką…

Vakare į Night Bazaar. Pasidarėme masažus, paragavom šeikučių.

Kol jie buvo Chiang Mai, pirmąkart apsilankėme netailandietiškose vietose. Užsukome į kaimyninį meksikiečių restoraną, po kurio kitą dieną turėjau nemažai laiko pabūti su savimi vonios kambaryje. Kai palikau kompaniją gerti alaus ir išėjau maitinti Pijos, sakė, po patalpą lakstė tarakonas. Neužskaitom.

Pasidarėm masažą. Surizikavome užeiti į netoli namų esantį saloną. Ir šitas buvo pats geriausias mano apturėtas masažas. Na, gal antras geriausias po Koh Phangano tetulės. O kadangi čia ne pajūris, davė apsivilkti laisvus drabužius. Pija, kaip visada, veržiasi į kadrą:

Porą vakarų žaidėme UNO “The Dome” vestibiulyje. Įžūliai atsinešėme savo viskio beigi alaus, susistumdėme badus, pasidarėme laundžą ir vakarojome.

Dar parodėme draugams knygynus, kuriuose galima už pusę kainos grąžinti perskaitytas knygas arba parduoti saviškes – už tiek, kiek pasiūlys savininkas Tiesa, juose knygų tiek, kad nusvyra rankos. Arba turi aiškiai žinoti, ko ieškai.

Po Chiang Mai jie išvyko į Bankoką. Gal jau grįžo ir į Lietuvą, tiksliai nežinau. Tikiuosi, jums sekasi puikiai!

O mes kol kas negrįžtame. Vis tik dalykai, kurių bijau, nepakenčiu, vengiu, gailiuosi, Vilniuje, Briuselyje, Amsterdame ar Sidnyje bus dalykai, kurių bijau, nepakenčiu, vengiu, gailiuosi. Galiausiai iš čia kažkur pajudėsime – visgi norėčiau gyventi vakarietiškesnėje kultūroje – ir ateis laikas, kai spręsime, kur gyvensime toliau. Kol kas, matyt, reikia išnaudoti laiką susivokimams, tam tikriems vidiniams apsisprendimams, mokytis prancūzų kalbos, laukti rugsėjo, kai pažadėjo atvažiuoti ponia Nielsen, ir džiaugtis, kad gavome Tailando vizą dar pusei metų. Bet apie tai – kitas įrašas Apie tai, kaip suradau antrą geriausią vietą pasaulyje po Portugalijos. Ar prieš? Ech, Laosas…

Foto: Augusto Gutauto, mano.

Foto: shopnastygal.com

Čia prisėdau Dragon Tattoo studijoje. Virėjos vyras tatū meistras. Ji, mums paruošusi savo puikiuosius pietus, žaisdavo su Pija. Paskutinę dieną padovanojo Bumbuliukui drabužėlių – tokių, kokių aš nepirkčiau, bet vis tiek labai miela

Šiaip zoologijos sodų nemiliu nuo tų laikų, kai sykį apsilankiau Kaune – klaiki atmosfera, antisanitarinės sąlygos, gyvūnai atrodė paliegę ir nusiminę… Gal dabar kas pasikeitė? Bet koks skirtumas, jeigu jie vis tiek yra uždaryti, nors jų namai – ne narvas?

Pasidaviau įkalbinėjimams pusiau edukaciniais tikslais, tad nuvažiavome. Vaizdas ne toks jau baisus, bet man pasirodė, kad gyvūnai nuobodžiauja… Ar taip gali būti? Susimąsčiau, o ką jie veiktų laisvėje?

Čia keletas nuotraukų. Gailiuosi, kad nesuspėjome į orchidėjų fermą, pas pandą ir pas Afrikos gyvūnus. Gal kitą kartą.

Tokiu traukinuku galima daryti ekskursiją po zoologijos sodo teritoriją. Mes pasitenkinome autobusiukais, kurie paima ir išlaipina pageidaujamose stotelėse.

Gražiausias paukštis pasaulyje. Sako, jo uodegos “akys” yra aiškiaregystės simbolis:

Beje, edukacija baigėsi tuo, kad mūsų Bumbuliukas didžiąją išvykos dalį pramiegojo tėčiui ant pilvo. Čia ką tik atsibudusi:

O čia antras gražiausias paukštis pasaulyje:

Su Pija stebim “cip cip”:

Išalkę užsukome į valgyklą, kur už 35 batus (beveik 3 Lt) Jis valgė štai tokią sriubą:

Nūdlai, žuvies kukuliukai, daržovės, įvairūs prieskoniai ir riešutai, kurių gali savo nuožiūra įsiberti pats. Skanu!

Na, ir iškeliaujant susistabdė gauja tajų paauglių, kurie “pasiskolinę” Piją padarė kokį 50 kadrų.

Šiaip man lyg ir nepatinka vaiko fotografavimai, bet čia, Tailande, kažkaip nepanašu, jog išsiviepę kinų turistai arba geraširdiškai atrodančios tajų virėjos būtų kokie klastingi iškrypėliai, kurie paskui tas nuotraukas naudos negerais tikslais… Todėl neprieštarauju.