Išvykstame kovo 22 dieną. Laiko visai nedaug, bet man kažkodėl visa atrodo taaaip toli…

Ir kaip mes sugalvojome kraustytis į tą Tailandą? Man atrodo, tai neįvyko atsitiktinai, staiga, kaip visiems aiškiname. Kartais galvoju, kad ilgai tai prišaukinėjau ir kad tai bus kelionė dvasingumo link (aha, pačiai juokinga). Nes kam Tailande aukštakulniai, madų žurnalai, kosmetika ir skaudanti širdis dėl suknistai brangių dizainerių kūrinių. Ten tingu sukti galvą apie išoriškumus. Viskas sukasi apie įspūdžius ir vidinį turtėjimą: ką naujo tądien pamatyti, sužinoti, patirti. Kaip nesusirieti dėl to, kuris eis užpilti motoroleriui benzino. Kaip sukurti gražesnę nuotrauką. Nesakau, kad tam trūks plyš reikalingas egzotiškas kraštas. Bet gi ne paslaptis, kaip pasikeitusi aplinka įkvepia. Ir tikriausiai būtų kita potekstė, jeigu planuotume varyti į Ameriką.

Va taip keistai viskas ir apvirsta: planavau rašyti nedvasingą stiliaus blogą, o išeis dvasinės kelionės blogas.

Reikia tikėtis, viskas nesibaigs tokiais žemiškais bajeriais kaip vaiko viduriavimas ir dehidratacija.

Kartais man taip norėtųsi viską apie save papasakoti, bet bijau, kad neliks anei vieno žmogaus, kuris su manimi sveikintųsi. Todėl savotiškai malonu grįžti į tą savo vidinį užkaborį, kur aš viską žinau. Ir visgi grįžtu.

Mane dažnai dusina nuobodulys. Toks gyvenimas… Koks jis padorus, saugus, pažymėtas gerove, pavydėtinas. Neseniai viena moteris paklausė: “Ką reikia padaryti, kad gyvenimas po kojomis rožes be spyglių klotų? Kur tavo paslaptis?”

Aš net susigūžiau. Ar čia apie mano gyvenimą? Pasidarė truputį gėda, bet tik akimirką. Niekaip iki galo nesusitapatinu su tuo išoriniu klostymusi.

Iki amžinybės išsitęsusi tyla po sprogimo. Įžengiu į savo pilkąją zoną, pirštų galais nubraukiu parako miltus nuo kažkada juodo pianino, palieku karoti voratinklius ant drobe uždangstytų krėslų ir įsitaisau šalia savo mylimųjų lavonų. Ramu.

Neseniai sapnavau, kad mokiausi fotografuoti. Man labai gerai sekėsi. Sukiojausi tarp daugybės žmonių, parodos atidarymas, pagyvenusių pleibojų menininkų pezalai. Išeinu į lauką, staiga kažkokie tūlikai kaip arklidės, pamažu nyksta aplinka, vėl ištinka agorafobija, o tada atsiduriu priešais gražų pastatą. Žiūriu pro objektyvą, reguliuoju fokusą, sutrinku: žvelgdama paprastai, matau namą, o dirstelėjusi pro objektyvą matau jo degėsius. Dar kartą. Tas pats. Tada pasisuku į praeivį. Pro objektyvą – jo lavonas. Nusmelkia įtarimas, kad matau tai, ko dar nėra.

Šalia to namo matau vartus į didelį parką. Staiga judesys sulėtėja, o aš slo-mo šuoliais skrieju  link atsivėrusių vartų. Matau pro juos sustingusį laiką, lūžusius saulės spindulius žiedadulkių migloje, vasariškai išblukusią žolę su pastirusiais saulės zuikučiais, nejudančius medžius. Viskas geibu ir kažkaip… sustoję, bet kviečia, lyg ką žadėtų. Žinau, kad ten – kitas pasaulis, mirtis, o įžengusi nebeišeisiu. Tik jau negaliu sustoti.

Pastaruoju metu su nostalgija prisimindavau mūsų kelionę Pietryčių Azijon – tie pasakiški paplūdimiai, tas karštis, tie masažai, tas maistas, tos šypsenos, tas šventyklų auksas, tie Angkor Wat griuvėsiai, tas raižymas mažyčiu motoroleriu kalnų serpantinais, tos liesos, šunis primenančios karvės, tie kūdikiai it paveikslėlis… Pamenu, kaip Jis įsibėgėjus kelionei nusiminė, mat paklausęs, ar apsigyvenčiau su juo tokiame pasaulio krašte, gavo kategoriškai neigiamą atsakymą – man norėjosi civilizacijos, šaligatvių, aukštakulnių ir In vino.

Ir dabar – juo labiau dabar – nesitikėjo, kad sutiksiu, bet man tai atrodo puiki mintis: pasiilgome vasaros, Jis jau nepamenu, kada atostogavo, vaikui nereikia į jokius darželius, o be to, kad Tailandas yra žiauriai graži šalis, ten dar ir neįtikėtinai pigu gyventi. Žodžiu, kol tėvai kraupsta nuo mūsų pasirinkimo, driekiasi eilė draugų, kurie jau pasišovę mus ten lankyti.

Planuojame išvykti po mėnesio, vėliausiai kovo pabaigoje. Ieškome, kam palikti (išnuomoti) savo Honda Accord. Jei kas pageidaujate arba ką nors pažįstate, prašau su manimi susisiekti – tai gan skubu.

Pirmas dienas planuojame aklimatizuotis Bankoke, vėliau kokiam mėnesiui skrisim į Koh Samui salą pietuose. Ten pačilinsim ir žiūrėsim, kas toliau. Gal Chang Mai? Bendra kelionės trukmė mums patiems neaiški, bet jeigu Pija gerai prisitaikys, ne mažiau pusmečio. Kitu atveju grįšime po kelių mėnesių.

Skirtingai nei anos kelionės atveju, dabar esu pasiryžusi visus įspūdžius iškloti bloge. Nepamirškite užsukti

Sawadee!

Foto: mano. Koh Chang sala.

Kušetė aksominė, kojelės juodos spalvos, prie priekinių yra įkaltos bronzinės kniedės. Ilgis – 135 cm, plotis plačiausioje vietoje ties ranktūriais – 95 cm.

Audinys niekur neišsitrynęs, kušetė puikios būklės. Yra vienintelis defektas, kurį matote nuotraukose apačioje:

Jį užmaskuoti gan paprasta, užmetus kokią gražią skarą ar siuvinėtą pledą:

Parduodame gan skubiai, todėl jei susidomėjote, prašau kreiptis – skambinkite (skype kristinaelzbieta), rašykite ir siūlykite kainą.

Matyt, kraustomės į centrą. Po trijų metų senamiestyje pamiškė atrodė tikra svajonė ir puiki idėja, bet po metų izoliacijos su mažai bendravimo ir logistiniais sunkumais, kai atsirado vienas vaikas ir tik viena mašina, nutarėme grįžti arčiau judesio. Bent jau į parduotuvę galėsiu su vežimu išeiti laiko praleist O ir su žmonėmis paprasčiau susitikinėti. Kyla minčių apie emigraciją, bet jomis veikiau žaidžiame. Kas ten žino. Žodžiu, kol kas čekinu, kur čia kokių laisvesnių butų būtų

Apie emigraciją: nusipirkau A. Užkalnio knygą. Skaitydama jo straipsnius interneto portale laikiau jį visišku prasčioku ir kietakakčiu, bet paskaičius vieną intervą, kuriame ir pristatinėjo savo leidinuką, mano nuomonė apie šį pilietį radikaliai pasikeitė. Žodžiu, skaitau “Angliją: apie tuos žmones ir jų šalį” ir žvengiu. Nieko rimto nesitikėkite, bet šiaip tikrai smagus skaitaliukas apie tai, ko nerasite kelionių vadovuose, jeigu domina gyvenimas šioje šalyje. Šoping-tripui ir pasivaikščiojimams drąsiai pakaks ir kelionių vadovo

Pijai jau 5,5 mėnesio. Ji dar nežino, kaip daro šuniukas, kaip daro katytė, bet jau moka parodyti, kaip daro Angelina Jolie: papučia ir atstato lūpas. Atėjo laikas, kai su ja labiau smagu negu sunku. Kažkada Aurora pasakojo, kokia palaima ją apima maitinant vaiką – tada negalėjau pasigirti panašiais jausmais, mat Pija buvo neseniai gimusi ir aš jaučiausi lyg ką tik atvykusi į užsienio šalį, kur stengdamasi nepasiklysti pakeliui į metro nepastebiu puikios architektūros. Praėjus keliems mėnesiams meilė vaikui primena kritimą į minkštus debesis, kur neegzistuoja jokios įtampos, yra saugu ir kažkaip… lengva

Einu laukt pavasario. Bububu.

Prisimenu, kai ištisą dieną tūsinausi su vaiku, jau pusdienį žiūrėdama į duris (kada Jis grįš?..), o Pija niekaip nenusiramina, verkia ir verkia. Aš ir vienaip supu, ir kitaip nešioju, ir trečiaip vežioju, kol galų gale riktelėjau: “Kas tau yra?”

Ji vežimėlyje akimirką sustingo, o paskui taip graudžiai patempė lūpytę, kad aš vos neapsižliumbiau pati. Iškart pradėjau glostyti ir švelniai kalbinti…

Žinot, kas buvo? Jau kitą sekundę ji plačiai nusišypsojo ir pasižiūrėjo į mane tokiomis pasitikinčiomis akimis, su tokiu lūkesčiu, kad man vos neplyšo širdis. Kaip žmogus gali taip greit atleisti? Pasiėmus ilgai ją nešiojau ant rankų ir nenorėjau paleisti.

Po to karto pavyksta vienaip ar kitaip susitvardyti, stengiuosi nenukreipti į ją savo blogų emocijų. Geriau jau įsikąsti vežimėlio rankeną.

Tada labai aiškiai pajutau, kad niekas nedingsta. Kiekvienas pasakytas žodis, gestas, intonacija – jie lieka. Net jeigu vaikas pamiršta. Niekas nedingsta, tai kažkaip įsispaudžia mūsų gyvenime, bendravime, tame, kokie esam.

Tikrai nemėginsiu pretenduoti į tobulas motinas, kurių vaikai paskui bijo ne taip koją pastatyti, bet visgi. Būdama posovietinių auklėjimo metodų produktas noriu paeksperimentuoti tolerancija, liberalumu, pozityvumu, kad Pijai, mokykloje gavusiai iš elgesio trejetą, nesukiltų temperatūra ir ji nebijotų grįžti namo. Bet čia jau platesnė tema.

Kaip bebūtų, vaiko sukeliamo nuovargio, neišsimiegojimo, susierzinimo nepalyginsi su bad hair days – tai daug blogiau: visąlaik esi stebimas, atsakingas, o tuo momentu, kai labiausiai norisi užsitraukti antklodę ant galvos, dažniausiai nėra kaip. Kol kas dar nežinau, koks receptas čia padėtų. Ar jis egzistuoja? Tikiuosi, kitaip Pijai užaugus vežimėlis liks nukramtyta rankena.

O dar ten galima rasti kiekvieno žodžio po trylika deminutyvų: jeigu yra dantys, tai supermamos rašo perliukai. Jeigu laukas, tai būtinai laukutis. Ne oras, bet orelis ir oriukas. Ne tonai, bet visuotinai toniukai.

Dar štai pasitaiko tokių patologinių poustų, negaliu nepacituoti:

“sveikos SM
norejau paklausti-ar duodat palaikyti savo mazyli giminems,artimiesiems,draugams ir pan?
mes su vyru tai – grieztai Ne.nematau jokio reikalo duoti savo brangenybe visiems tasyti,tuo labiau,kad nesuprantu,kam to reikia?! palaikyti leidziam tik seneliams.
galbut as per daug kategoriska?…neseniai labai smarkiai susipykau su vyro sese,kad nedaviau jai palaikyti savo mazylio.tai ji baisiai isizeide-Ka tu cia sau leidi?!Ka as tam vaikui ikasiu ar ka?ir t.t…tada as jai pasakiau,kad as savo vaika saugojau 9men,nevalgiau ko negalima,nerukiau,negeriau,pilva glosciau,pas daktarus tampiausi,nesitusinau,stengiaus nepervargt ir t.t.dabar visa diena ji priziuriu,uzpakali plaunu,verkianti raminu ir.t.t.visaip ji saugojau/saugau ir dabar nezadu visiems jo dalinti(tuo labiau,kad niekas manes nepalaike kol laukiausi(man 19m.) tik pora artimuju ir draugu…ir dabar niekas isskyrus mama nepadeda)sakiau:Kai turesi savo vaika galesi duoti visokiems diedams,troleibuse zmonems ir bobutems drebanciomis rankomis!
gal as ir per grieztai,bet man jau atsibodo,kad i mane kaip i motina rimtai neziurima
patarkit mamytes ”

Patarčiau, bet nežinau, nuo ko pradėt.

Į visus MP, MB, SM, ABC ir VZŽ dar nespėjau įsikirsti.

Akis bado ir subado gramatinės klaidos: “Delamudymosi beduneturiu,labaijaumegsta maudynes,okai reikai isvandenukao istraukti,tai papyksta.Labainemegsta kaolja aprengiu,tenka pakariauti “.

Ten egzistuoja tokios specialios temos besilaukiančioms, kurios gimdys kurį nors mėnesį, pvz., gruodinukai, gegužinukai, spalinukai. Būdama nėščia pagalvojau, prisiregistruosiu rugpjūtinukų temoje – jeigu reikės kokios informacijos apie tyrimus ar simptomus, vis nereikės toli ieškoti. Tai temos adminė man pasakė, kad įtrauks mano gimdymo datos duomenis ir galėsiu su visomis kalbėtis tada, kai “daugiau pabendrausiu su kitomis mamytėmis”. Na, galvoju, galima ir pabendrauti. O bet tačiau atsidariusi nesuskaičiuojamą daugybę puslapių teradau maždaug tokius turiningus poustus: “Labas, mergytės, kaip rytelis? Vakar suvalgiau morkyčių, oi, kaip šiandien pilvelis išsipūtęs…” ir “Na, supermamytės, ką gero šiandien nuveikti spėjote? Aš tai nieko”. Na, ne, galvoju. Apsieisiu aš be rugpjūtinukių ir jų spiamo.

Apie tai, kaip supermamos dalijasi informacija, galima pastatyti absurdo komediją. Pavyzdžiui, kokios nors dvi vartotojos pavaro ant kurios nors gimdymus priimančios gydytojos, tada visos pasibaisi, nes tos kelios nuomonės jau kaip ir faktas (kažkodėl) ir pradeda aiškintis tos gydytojos darbo laiką, kad neduokdie nepakliūtų jos pamainos metu.

Jeigu kuri nors ima ginti tą gydytoją sakydama, kad visai ji nebloga, likusios iškart apkaltina vartotoją gydymo įstaigos reklama ir ima įtarinėti, gal čia pati gydytoja ir rašinėja.

Bet visgi poustas – laimėtojas man yra vienos supermamos įrašas, pasakojantis apie tai, kaip norėdama pagimdyti “natūraliai, bet greičiau”, mamytė valandą laipiojo laiptais aukštyn – žemyn iškeltomis rankomis. Iškart pagimdė. Aš linkiu ištvermės jos vaikui.

Kodėl tiek daug žinau apie supermamas ir jų pezalus? Todėl, kad norint gauti atsakymą į kokį nors savo klausimą (kurie kirpėjai Vilniuje labiausiai rekomenduojami, koks vežimėlis patvariausias, kiek laiko kūdikiui reikia mauti vilnones kojines), reikia perskaityti visą temą – kitaip būsi apkaltintas laiko gaišinimu…

Foto: mano.

Foto: mano.

Foto: mano.