Jau turbūt esu pasakojusi, kad turiu tokią psichologinę problemą: žinau, kur taškas A ir kur taškas B, bet nenutuokiu, kaip juos sujungti. Kaipsaka, trūksta vidinio konteksto. Tai pasireiškia paklydimais Vilniaus senamiestyje, kai aš realiai nesuprantu, kur esu ir ką dabar daryti, kad be to siaubo nebūtų dar ir mirtinai gėda. Tai labai nepadeda išvažiavus bolidu [...]
Užvis labiau aš mėgstu stebėti žmones. Kiekvienas veidas turi istoriją. Kiekvienas kažką moka, ką nors dirba. Kaip skruzdėlės. Kaip japonai. Tai kažkaip labai siaura, bet tuo pačiu metu ir svarbu. Kaip jie siekia ir paskui laikosi įsikibę kits kito. Kokie yra nuspėjami. Stebiu, kaip jie sensta. Glemba. Lėtėja. Ar jie ką nors įgyja mainais? Ar [...]
Jeigu yra laikas, kai egzistencinės krizės ima darytis banalios, tai veikiausiai link trisdešimtmečio. Na, po to, kai jau būta daugybės egzistencinių krizių. Kad ir ši kelionė į Tailandą. Drąsus žingsnis? Laisvė elgtis kaip norisi? Ar mes iš tikrųjų laisvi žmonės, ar mes paprasčiausiai akivaizdžiau bėgame? Bėga visi. Į darbą, į vaikus, į meilužius, į tolimas [...]
Visąlaik dainuoju. Be liūdesio, bet ir be garso. Mano vaikas auga. O aš mažėju.
Šiandien mane papiktino vienas straipsnis. Jame diskutuojama, kiek pėdkelnių pasirinkimas nusako moters vidinę kultūrą, įgimtą laiko bei vietos pojūtį ir gebėjimą korektiška išvaizda žongliruoti protokolinėse situacijose. Aš puikiai suprantu, kad egzistuoja karališkieji priėmimai, biuro aplinka ir Seimas, bet tokie “išmanėlių” tekstukai man dvelkia bandymu įprasminti stambius ir itin brangiai kainuojančius tomus, sukaltus apie protokolą, apie [...]
Šiandien puiki diena. Man trūko saulės… Ir šventa tiesa, kad susitvarkius namus susitvarko vidus. Man taip visada būna, bet jau kol iki to namų tvarkymosi susikaupiu, tai… Neplanuotų svečių nemėgstu, kitaip tariant Jau ir miegamasis naudojamas pagal visapusišką paskirtį, todėl nuotaikų kaitos, tikiu, bus vis mažiau grėsmingos aplinkai. Vis ir vis mokausi vairuoti. Vkr Mano [...]
Anksčiau galvojau, kad visi išbarstyti gyvenimai sueitų į krūvą, jei dar kartą grįžčiau prie kiekvieno žmogaus ir dar kartą kiekvieną paliesčiau nauja savimi, atsakyčiau į neužduotus klausimus, atsiprašyčiau ir atleisčiau, bet mintis nuo pat pradžių buvo visai kita…
Užvis sunkiau išmokti taikos. Nusikirpti nagus, nebegaląsti dantų. Man sakei, kad kandu skaudžiau už visas, nes myli mane labiausiai.
Vienas Protingas Žmogus kartą pasakė: “Žydų problema ta, kad jie iki šios dienos tebegyvena koncentracijos stovyklose. Tu esi sena žydė.”
To cut the long story short, I’m kinda having strong issues as to who the hell I am this year, and though I’m quite sure everyone at some point has those existential mind-clusterfucks every now and then, I suspect it’s just me who’s turned it into a regular stocktaking.