Rekomenduoju pamatyti. Paroda veikia Prospekto galerijoje iki lapkričio 5 d.

Foto: mano.

Žiūrėjome filmus apie Elliotą Erwittą, Henri Cartier-Bressoną, Christianą Boltanskį, Andreas Gursky, Nan Goldin, o kitą penktadienį rodys apie Hilla ir Bernd Becherius, Jeffą Wallą, Nobuyoshi Araki, Hiroshi Sugimoto ir Wolfgangą Tillmansą.

Nežinau, ar fotografija visiškai nesidominčiam žmogui ši peržiūra būtų įdomi, bet man, kaip didelei mėgėjai, buvo ypač įdomu įlįsti net ne į techninę garsiausių pasaulio fotogų virtuvę, bet dar giliau – į jų galvas. Kodėl šis kadras, o ne tie kiti? Kaip geriausiąjį atrenka Erwittas, o kaip jo sulaukia Bressonas? Kokia gili Boltanskio filosofija, palyginus su gan paprastais jo portretais. Koks stebėtinai nykus Gurskis ir kokia girl, interrupted Goldin.

Visi tokie skirtingi ne tik stiliumi, bet ir požiūriais – žiauriai įdomi retrospektyva, kuri leidžia pamatyti fotografiją kaip procesą, kaip filosofiją, keliais kampais.

Eisiu ir kitą penktadienį – gal susitiksim?

Štai čia daugiau informacijos norintiems vykti.

Coco Chanel, nufotografuota Henri Cartier-Bressono 1964 m.

Vakaro apibendrinimas toks:

Balti drambliai vakaro pradžioje buvo pilni žmonių, kurie gūžčiojo pečiais: “Nežinom, kas jis toks, bet sako, kad fainas bičas, tai ir atėjom”.

Jason jau irgi sėdėjo prie staliuko netoli scenos, o kai kelis kartus praėjo pro šalį, supratau, kad jo tik įvaizdis valkatiškas, iš tikrųjų jis visai jamamas bičas lygia įdegusia oda ir gražiomis akimis, kurio drabužiai švarūs

Čia aš skausminguoju būdu įsitikinau, kad einant iš namų su fotoaparatu pravartu pasitikrinti, ar įkrautos baterijos -- tada netektų graužtis, kad atsitempei didelį sunkų giadžetą ir nepadarei nė vienos nuotraukos

Anyway, Webley garsiai užtraukus pirmąją dainą (iškart paaiškėjo, kad mikrofonas jam nėra būtinas) sunerimau, kaip čia lietuviai reaguos. Pripažinkime: turim įprotį net ir kaifuodami renginiuose išlikti ramūs savo kėdutėse. Čia atsitiko kitaip. Tiesą sakant, buvau pritrenkta. Jau nuo pirmo gabalo tas Webley sugebėjo taip užkurti klausytojus, kad publika tiesiog staugė pritardama, vaidino smuikus ir trombonus, plojo taip, kad Jason tekdavo laukti, kol vėl galės pasisakyti, išplėstomis akimis purtė galvas netikėdami tuo, ką stebi.

O Jason Webley išties turi talentą. Jo sincere style virsta neįtikėtina įtaiga, kai reikia priversti visą kabaką atsistoti, iškelti pirštus virš galvų ir 12 kartų suktis ratu, kol bus pasiruošę dainuoti “Užstalės dainą”. Dabar suprantu, kaip jis sugebėjo nuvesti būrį praeivių į centrinį fontaną kažkokiame miestuke, iš kurio paskui buvo ištremtas visiems laikams Jeigu įdomu, įmetu gan netrumpo intervo linką. Padeda susidaryti įspūdį.

Aišku, visiems žiauriai įtiko ir tai, kad vaikinas ne tik nepatingėjo pasimokyti lietuviškų frazių, bet taip pat sugrojo štai tokį gabalą:

www.youtube.com/watch?v=TA_8QLlqMlg

Net ir skeptiški pažįstami po koncerto šypsojosi ir sakė, kad buvo verta ateiti, kad tai vienas geriausių vakarų, kuriuose teko dalyvauti, o aš vis galvojau, kaip mus nuperka tikrumas.

Žinoma, publika Baltuose drambliuose irgi susirinko tam tikra t. y. nepižoniška, bet visgi darau išvadą, kad esame pavargę nuo įvaizdžių, nuo pastangų save teisingai pateikti, nuo visų, kurie nori įtikti mums, todėl Jason Webley, toks paprastas, atviras, nuoširdus (taip taip, visi “banalūs” epitetai), buvo sutiktas ir išlydėtas tikrai labai labai šiltai. Regis, smarkiai jaudina tai, kas pajėgia mumyse išgryninti džiaugsmą be priemaišų, kai atsipalaiduojame ir leidžiame sau ne atrodyti, o būti.

Pamiršau pridurti esminę detalę. Po veik dviejų metų santykių, po viso to, ką mes kartu patyrėme, Mano Mylimas Jis niekada, NIEKADA nesutiko man padainuoti. Tipo klausos neturi Ką gi, Jason jį įkalbėjo. Mano širdis plūsta kraujais.

Ten, kur atsiras žmonių, kurių simpatijas galima užkariauti -- taigoj, kosmose ar Niujorke -- Jason Webley nepražus.

Laukiam kito karto, kai jis vėl atras mus Lietuvoj

Prieš kokius metus pažįstamas įmetė linką ir nuo pirmo išgirsto gabalo, kuris vadinosi “Last Song”, man per kūną nubėgo šiurpuliukai

Pažiūrėkite klipą ir suprasit. Stiliūkas – kaip nuo konteinerio, vaikinas aiškiai turi savo klimatą, bet kai jau užtraukia su savo “neturiu, ko prarasti” energija, tai pasijauti kaip skęstančiame laive, kur išsigrynina esmių esmė Oi, kaip tai reta, aš tiesiog džiūgauju, kad išgirsiu jį gyvai. Turėtų būti labai savas bičas, kuris susikalbėtų ir su Tom Waits, ir su Gogol Bordello

Daugiau įspūdžių – po koncerto! Susitinkam ten.

5dienį vyko 12-asis alternatyvios muzikos festivalis “Rumšk”, į kurį mes nevažiavome. Pradėjome iškart nuo 6dieninių džiazų, kuriuos apšildė projekčiukas iš Vilniaus “Strange Doors” – ši kompanija atlieka sudžiazintus Dorsų gabalus. Karolio Vaitiekūno vokalas tikrai gut, bet jau kai jam bandė paantrinti kontrabosistas, išėjo juods nusidainavims – laimė, jo mikrafas buvo mikliai atjungtas Šios grupės muzika – labiau eksperimentinio džiazo gerbėjams, joje buvo nemažai “triukšmo” – ypač reiškėsi saksofonistas, kurio instrumentai tiesiog taškėsi garsų purslais.

Po jų scenon  pakilo Starinskaitė (dar Polevikov, Nivinskas ir Rudis) su projektu “Glorious Gershwin” – jie publikai pateikė super aukšto lygio Geršvino improvizacijas. Gera klausytis jaunų žmonių, kurie žino, ką daro.

“Twin Town” iš Latvijos nešė ir nunešė profesionalios, energingos instrumentikos banga. Jų modern jazz, jazz-rock ir fusion man susiasocijavo su įsupančia aktyvia meditacija. Labai gerai.

“2B or not 2B” programa vėlgi su Starinskaite, Armonu, Raičenoks ir Domu Aleksa bei Rudžiu buvo įdomi tuo, kad kompanija atliko J. Coltrane, T. Monk, H. Hancock aranžuotas kompozicijas, pagal kurias Starinskaitė repavo Šekspyro tekstus Toks jazz – hip-hop – soul miksiukas, gan ironiška ir, žinoma, velniškai profesionalu: klausaisi ir, atrodo, stebi žaidimą. Tik virtuozai sudėtingus dalykus stebėtojams pateikia kaip visiškai paprastai ir žaismingai atliekamus – čia man taip atrodo. Daiva davė в шею  Mary J. Blige, tiek galiu pasakyt. O Domas Aleksa kaip visada vertė iš klumpių – visų pirma išvaizda, aišku…

Gaila, nebesulaukėme džiamo – pasak liudininkų, buvo smagu.

7dienį praskipinome visus “BB4″ (bigbendų festvalio) dalyvius ir atėjome paklausyti tik Dainiaus Pulausko grūpso. Manau, nereikia aiškinti, kokia tai kompanija. Apie profesionalumą neverta kalbėti vien paklausius žmonių sound-check’o. Gaila, mano muzikinis leksikonas nėra pakankamai sofistikuotas, tad šių genijų improvizacijas galėčiau palyginti nebent su kažkuo gaivališku, lyg muzika taptų savarankiškai logikai paklūstančia tikrove – sėdi paskui toks lyg Amazonės miškų liūties nuplautas, lyg būtum klausęs pokalbio svetima kalba ir viską supratęs.

Dar norėčiau keletą žodžių pridurti apie festivalio organizavimą. Tikrai džiaugiuosi, kad mano gimtajame mieste atsiranda idėjinių aktyvistų (think Remigijus Ruokis), besistengiančių į renginius suburti Lietuvoje tikrai ne didžiausią klausytojų rinką turinčius atlikėjus. Tačiau stebint susirinkusius klausytojus visgi kilo įspūdis, kad atlikėjai savotiškai “per geri” publikai, kurią iš esmės sudarė visokie pirmakursiai, kurie veikiausiai šiaip ar taip eina į visus renginius iš eilės. Šiek tiek trūko tikslinės auditorijos, ne tokių atsitiktinių žmonių, o aš tikrai žinau, kad ir Šiauliuose jų esama Ir išties – po koncertų pragūglinus Šiauliai Jazz 2009, rezultatai buvo mažiau negu išsamūs. Teisintis brangia reklama nepatariu – yra feisbukas, kur galima viens du įkurti grupę, sukviesti draugų draugus ir visiškai nemokamai išplatinti informaciją.  Prieš pusantros paros gatvėse iškabinti plakatai, kurių nematėme – jau nebe šių laikų marketingas.

Ir tikrai nenutylėsiu apie renginio vedėją. Tai vietinė kašio gviazda (neklauskite manęs, kodėl), kuri nuo pirmų sakinių nenatūraliai užlaužtu “radijiniu” balsu ėmė žarstyti maždaug tokius “perlus”: “Starinskaitė – pakankamai aukšto lygio vokalė”, “Glorijus Geršvinas – vienas geriausių XX a. kompozitorių”… Vaikinas, regis, turi skaitymo sutrikimą, nes iš programkės kelis kartus sugebėjo perskaityti ir tokius vardus kaip festivalio globėjas Laimonas Dinius (kuris šiaip visą gyvenimą vadinamas LaimonTu), Domas AleksaS… Po to, kai 7dienį po gausybės nerišlių ir jau tikrai nebejuokingų žodinių faux pas jis pareiškė, kad “Pulausko bendas groja išimtinai” (taškas), Ramoška, galbūt išgirdęs iš salės mano beviltišką “Būk žmogus, tik nebekalbėk!”, perėmė grupės pristatinėjimą į savo rankas. Visi atlikėjai iš pradžių atrodė kiek sutrikę, o paskui jau atvirai žvengė iš to keisto veikėjo. Jo vardas yra Mantas Ulinskas. Nekveskite jo vesti renginių, prašau.

Nuotraukos iš Šiauliai Jazz 2009 – Galerijoje.

Eidama į Kongresų rūmus buvau įsitikinusi, kad išgirsiu puikius balsus. Šis lūkestis ir pasiteisino, ir ne: pagrindinių vaidmenų atlikėjai, ypač Asmik Grigorian ir Joana Gedmintaitė, dainavo nuostabiai, Laimonas Pautienius taip pat nenuvylė, tačiau antraeilių vaidmenų atlikėjai šiuo atžvilgiu žiauriai kontrastavo ir gadino bendrą įspūdį. Geriau jau visai būtų nedainavę, nes atrodė, kad Naujametiniame žiburėlyje pasirodę keli profesionalūs aktoriai “velka” visą būrį  dėl skaičiaus paimtų vaikų – statistų.

Moku anglų kalbą ir skiriu kelis akcentus, tad mano ausį pjaute pjovė klaikus lifiueinian ingliš tarimas. Gal problema ta, kad lietuvaičiams dainuojant itališkai, o man nesuprantant šios kalbos, atrodo, jog viskas pagal planą? Deja, šiame pasirodyme taip nebuvo. Dalydamasi įspūdžiais šį savo pastebėjimą tikrai būčiau nutylėjusi, nes apskritai esu gal kiek per reikli anglų kalbą viešai vartojantiems žmonėms (man gražu, kai moka ne tik gramatiką, bet ir tartį), tačiau šis minusas užkliuvo ir Mano Mylimam Jam, ir kitiems dar pertraukos metu pasirodymą aptarinėjusiems žiūrovams.

Kokios problemos? Jei galima nusamdyti Juozuką siūti apdarų, nupirkti marias brangaus TV laiko reklamoms, pastatyti velniaižin kiek kainavusį stendą su besisukančia mėsmale priešais Kongresų rūmus, gal galima buvo nupirkti ir fonetikos mokytoją, kuris pralaužtų lietuvių tartį? Kodėl amerikiečiai aktoriai vaidina britus ir net neatskirsi? Ar lietuviams “gerai ir taip”? Aš nesutinku su tokiu požiūriu. Man ir daugumai mano draugų bet kas nesueina, ypač, kai mene pasijaučia masinė gamyba. O gal Dalia Ibelhauptaitė nusprendė, kad pastangos išmokyti lietuvius britiškai – Sizifo darbas? Minusas bet kuriuo atveju.

Čia vėlgti teisinga būtų išskirti Asmik Grigorian anglišką dainavimą – bent jau į tą pusę. Apskritai Ibelhauptaitės miuziklas buvo apie Mis Lovet, o ne apie Svynį Todą, nes ši moteriškė dainavo super, vaidino super ir visą laiką užgožė kitus aktorius. Scenarijus lyg ir ne toks, tiesa? Šalia Asmik “Svynis Todas” Dainius Stumbras vaidino gan blankiai.

Galvoju, kokie šio pasirodymo pliusai, ir sugalvoju tik vieną: Asmik Grigorian.

Mačiau tik du Ibelhauptaitės režisuotus pasirodymus: “Bohemą” ir šį. “Bohema” buvo tikrai gražus reginys ir aš nustebau, visai neseniai perskaičiusi neigiamus komentarus interneto portale apie tai, kad Ibelhauptaitė menkina, beveik demoralizuoja operos žanrą kurdama “greito maisto” tipo neoperas. Nieko nežinau apie kitus jos režisuotus darbus, bet bijau, kad “Svynio Todo” tikrai neapginsiu… Dekoracijos visiškai analogiškos matytoms “Bohemoje”, o lėšos, galėjusios smarkiai kilstelėti paties miuziklo meninę vertę, panašu, kad buvo ištaškytos aktyviai reklamai. Gaila.

To paties, galima sakyti, nebūna. Taip, dainos kartojasi, bet atkreipiau dėmesį, kad tiek Domanto Razausko pastaruosiuose grojimuose, tiek jo ex-naparnikės Eglės koncertuose kaskart pasirenkama tam tikra tematika, stilius, ir gabalai perdainuojami beveik neatpažįstamai, suskamba visiškai naujai. Tai lyrika, tai užpankavimai, tai vos ne grynas džiazas. Pavyzdžiui, viename iš Eglės paskutiniųjų repertuaras skambėjo melodingai, Norah-Jones’iškai, o štai vakar valdė Bjork’iška dvasia – labai atsiprašau, kad lyginu kūrėją su kitais kūrėjais, bet taip jau mėgstu apibūdinti Eglės atlikimą jos nežinantiems – kažkas tarp Norah Jones ir Bjork.

(Čia neiškęsiu neprikišusi ypač subjektyvios nuomonės: manau, jog ovacijas sukeliantys “Mano namai” labai be reikalo sukišti į internetą reprezentuoti Eglės kūrybos – tai visiškai paprastuškinis gabaliukas prie laužo su draugais, kuris totaliai neatspindi Eglės vokalo galimybių ir jos unikalaus gebėjimo “tapti muzika”, kaip sykį pasakė vienas jaunuolis, beje, prie laužo Kodėl internete nėra kitų gabalų, Egle?)

Vakar buvo dar kažkas naujo. Taip, daug džiazų (puikus bendas), bet, man regis, Eglė tampa vis savitesnė, kaskart labiau atsipalaiduoja scenoje ir tas jos palaipsniškas “gryninimasis” galbūt ir yra geroji naujiena. Na, visi žinome, kad tiek jauni muzikantai, tiek poetai ar dailininkai iš pradžių kažkuo seka ir tuo “kažkuo” persismelkia jų ėjimas link kūrybinės brandos, savito ir su niekuo nebepalyginamo braižo. Jeigu šiais laikais dar galima sukurti kažką nepalyginamo

Trūkumėlis tas, kad itin improvizuota džiazova vakaro stilistika suniveliavo kiekvienos dainos melodiją, o tuo pačiu ir išskirtinumą (juk dainos labiausiai skiriasi melodija, ar ne?).

Na, ir pabaigai visai bobiškas pastebėjimas: džiugu, kad Eglė scenoje virsta  personažu, t.y. atsiranda, regis, nebeatsitiktiniai drabužiai, plaukuosena, judesiai, t. y. įvaizdis, kuris – spjaudykitės, kūrėjai, kiek norit – turi daug reikšmės

Užlipome į “Tamstos” salę muzikantams dar nepasirodžius. Publikos – ne mažiau nei Razausko ar Sirvydytės anšlaguose. Tik ji skyrėsi nuo dainuojamosios poezijos fanų: dominavo ~35 metų taip ir netapę baikeriais buitiniai alaus mėgėjai su anarchistų ugnele giliai giliai viduje, ten kur niekas nemato. Įtariu, buvo ir tokių kaip aš – kurie nežinojo, kur eina, arba tiesiog dūrė pirštu į renginių repertuarą, nes atsibodo žiūrėti TV.

Po pirmos dainuškos supratau, kokia čia graži kokybių trauka: Algis pats scenoje jautėsi kaip mažas vaikas, kuris turi galimybių žaisti viešai, pinigų nusipirkti čiotką gitarą ir įvaizdį, kad būtų a priori pasveikintas, pripažinkime, ne prasčiausią humorą turinčios mūsų tautos dalies. O kad neturi balso, tai draugėn pasistatė tą pagrindinį kažkada visai paauglį “Ventuką”. Ir kažkokią mergaitę Giedrę, kuri stebėtinai neprastai uždainavo, tik apie ką? Apie tai, kaip reikia šaudyti Brazauską, apie kūrvą, apie dar kažką ideologinio ir visai nesirišančio su jaunu <25 metų mergiotės veiduku. Algis – suprantu: chuligano reputacija ir intelektualaus keikūno stažas. Turi vyras, ką pasakyti. Na, kad užsižaidžia, tai irgi faktas, nes, na, kūrva – ir ką?.. Aš suprantu, tusofkėj su draugais toks gyvas ekspromtas būtų то, что доктор прописал. Bet visas koncertas su bilietais, mano skoniu – nepamatuota ambicija.

(Beje, vyrutis lyg ir Konservatorių partijos narys – įdomu, kaip čia tas etinis momentėlis koridoriuose prasilenkiant su apdainuotaisiais Paksu, Brazausku ir Landsbergiu? Ar mūsų šalyje kai kuriems žmonėms tiesiog daugiau galima, nes jie taip nutaškys verbalinėmis ejakuliacijomis, kad geriau jau nepilti alyvos į ugnį?)

Paspėliojau, kuo Algis pritraukė tikrai puikų balsą turintį, bet visai ne pagal grupės formatą susikausčiusį Ventuką. Matyt, tuo pačiu, kuo sugundytų daugelį – vis tie vaikystės sentimentai “Radioshow”, o ir šiaip Algis charizmatiška asmenybė. Bet ar dainuoti su juo – tai jau užsitikrinti superkarjerą? Rauda Tavo giminės, Ventuk, nesitikėjo šito po “Pageidavimų koncerto” sekmadieniais. Giedrė irgi galėtų daugiau. Pradedanti, bet dainininke gali būti. Velniam dangstyti Greitai bebalsystę?

Aišku, neišvengiamai kažkas lipo į sceną, rėkė “Zy hai”, laistė alų ir klausinėjo Algio apie Dievą.

Mano Mylimas Jis iš savo berniukų tūso prieš visa tai atsiuntė rekomendacinio pobūdžio sms, neva “bus gerai, eik”, už ką rytoj grįžusį bausiu, oi bausiu. Ir aš nekalbu apie antrankius su kaistančiu lubrikantu – klausys visą savaitę “SSG” kompakto.

Žodžiu, darėm. Sako, iš 1500 užsiregistravusių Vilniuje tvarką darė 600 piliečių (matyt, todėl, kad daugelį į tvarkdarių gretas įpaišė kaip ir mane – nežinant), bet, manau, tai normalu. Būtų užsiregistravę 3000, tvarkęsi būtų 1000 žmonių. Svarbiausia vieša iniciatyva ir į ją reaguojantys bei prisidedantys – kad ir kiek jų būtų.

Aš tai, matote, esu miesčionė ir, geriau pagalvojus, niekada nelaikiau rankose kastuvo, nerinkau šiukšlių, niekad nebuvau labai visuomeniška ir filantropiška. Na, bet Jis nusprendė, kad darom, tai darėm

Tvarkėm Užupio sąvartynėlį. Na, žinote, tokį, kokius savarankiškai pasidaro kaimynystės gyventojai. Po buteliuką, po atliekų maišelį, po plytgalį ar seną sofą. Tokį šūdynėlį ir kuopėm.

Įžangai vimtelėjau nuo šiukšlių maišų ir pirštinių kvapo (juos iš smalos gamina ar ką?!), o atėję į vietą su viena naujai iškepta užupiete kibom į atliekų krūvą. Iš pradžių galvojau, kad aprankiosim šiukšlytes, paliksim tą kalnelį ir tiek žinių. O bet tačiau kai kibom, tai pleškėjo ten viskas. Toks vyriškis atėjo su grėbliu – virš Galeros įsikūręs Užupio senbuvis, kuris, panašu, yra lb linkęs įsivelti į politinio pobūdžio provokacijas ir visur įžvelgia rusų šnipų darbelius – na, rado žmogus auditoriją, tai reiškėsi, kol nenusibodo. Tada paliko mus ir iškeliavo.

Paskui atėjo dar keli žmonės – įskaičiuojant visus, darbavomės septyniese. Su pasididžiavimu galiu pasakyti, jog šūdynėlio neliko nė kvapo todėl, kad į maišus sukrovėme apie porą tonų šiukšlių. Viskas. Lygu ir gražu ten dabar. Aš vis galvoju, užsėjus kokiom gėlytėm gal nebekiltų ranka iš įpročio chebrai toliau šiukšles ten kaupti?

Dar galvoju: o juk kai pasodini kažką, tai juk kaip nerealu, kai išauga! Pats grynai savo rankom pasodini ir išauga… Giaras. Anryl turėtų būti va taip ką nors auginti. Norėčiau.

Paskui ta moteris, šalia kurios namų kuopėme, iš džiugesio, kad iššvarinom vos ne jos kiemą, pasikvietė kavos. Tai ir nuėjom. Mane “įdarbino” pjaustyti bananus ir bankucheną, pridarė kavų – arbatų… Keistas jausmas, žinokit. Kažkaip staiga atsiduri svetimuose namuose, šeimininkauji sau po virtuvę, svetainėje sėdi dar krūva niekad nematytų žmonių, ir visi drįsta klausinėti, kas kur gyvena, ką veikia, kaip yra susiję…

Mane visada labai sujaudina toks bendrumo jausmas tarp žmonių. Dažniausiai patiriu jį spontaniškai, netikėtomis aplinkybėmis, ir jis neužtrunka, nes visi vis tiek išsibarsto, kas sau. Bet jausmas lb geras. Na, kad nesi vienas atskirtas kaip koks medis ar autobusas. Žinoma, ta artumo iliuzija greitai atsimuša į kitas aplinkybes – tas, kurios priverčia žmones išsiskirstyti ir vienas kitą pamiršti. Bet vis tiek.

Ta moteris tikrai lb džiaugėsi, kad padėjome susitvarkyti šalia jos namų.

O kojas skauda visai ne dėl to. Gi Gatvės muzikos diena, tai nusivaikščiojom iki nebegalėjimo Susitikom su Šeima ir sukom ratus po Senamiestį, Užupį, Sereikiškių parką, Bernardinų kapines… Praminiau Jį Senialiu, nes vis burbėjo, pamatęs gatvėmis be proto lakstančius automobilius Myliu Senialį, bububu :*

Geras nuovargis nuo darymo. Užtat db laikas filmukui su ledais